- Ar tiesa, kad knygos pačią dažnai sugraudina?
- Negaliu skaityti tik išsipildymo akcijos metu: bliaunu atsisėdusi. Tuo metu būnu itin jautri, lieku visai be „skūros“. Ir nesvarbu, kad manęs niekas graudinti neketina, vis vien verkiu.
- Nomeda, ko ieškote literatūriniuose veikaluose?
- Neieškau juose poilsio. Noriu džiaugtis gražia literatūra, žodžiu, tuo, ką rašytojas gali suteikti. Galiu grįžti kelis puslapius atgal ir skaityti tą pačią knygos vietą. Nesu knygų rijikė: mėgstu pasitaupyti, pagalvoti, ką perskaičiau, dažnai apie tai pakalbu su vyru Mariumi. Vakare gulime lovoje, o jis man cituoja perskaitytas pastraipas - susižavėjęs. Galiu perskaityti labai nedaug, bet gauti labai daug emocijų, asociacijų. Kelios draugės sakė, kad galėčiau dirbti tų knygų reklamuotoja. Aš visiems išūžiu galvas, iki detalumo pradedu pasakoti, kas mane sužavėjo. Kartais perskaitytų knygų daiktus matau spalvomis.
- Kokiais kūriniais žavėjotės ar vis dar žavitės?
- Kadaise man daug emocijų teikė Džono Irvingo knyga „Pasaulis pagal Garpą“, taip pat didžiulį įspūdį padarė Patriko Ziuskindo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Vaikystėje esu perskaičiusi absoliučiai visą tėvų biblioteką. Net ir nevaikišką literatūrą. Skaitymas man - labai svarbus dalykas. Jis brėžia vingius žmogaus galvoje. Kartais man labai baisu, kad žmonės prastėja ir ribotėja. Ta domėjimosi lauko amplitudė vis mažėja. Naudojimasis smegenimis jas lavina ir stiprina. Kodėl vyrai rečiau serga Alzheimerio liga? Todėl, kad karta po kartos dirba protinį darbą. Kai atėjau į televiziją, negalėjau dviejų sakinių pakartoti, pasirašiusi tekstą mokydavausi po penkiolika minučių. Dabar perskaitau jį tris keturis kartus ir einu į filmavimo aikštelę. Smegeninė turi savybę klausytis.
- O Jūsų vaikai? Ar sulaukia vakarais skaitomų mamos pasakų?
- Skaitome visą laiką. Tik knygos keičiasi. Buvo laikas, kai aš jiems pasakodavau istoriją apie šuniuką ir kačiuką. Kiekvieną vakarą jų laukdavo vis kiti nuotykiai. Kartais jie persipindavo su pačių vaikų gyvenimu. Mažieji labai ilgai tikėjo, kad šuniukas su kačiuku gyvena kažkur netoliese, prie mūsų upelio. Kiekvieną kartą sakydavo, kad vėl nerado to namelio. Jie klausydavosi mano istorijų su didžiuliu susidomėjimu. Visai neseniai jiedu pripuolė prie manęs ir pradėjo prašyti, kad papasakočiau istoriją apie kačiuką ir šuniuką. Aš jiems ir sakau: jūs jau išaugote iš to amžiaus, o jie - ne ne. Nors abiem jau po aštuonerius, tos istorijos klausėsi su malonumu. Tuo metu, kai daug dirbdavau, jiems skaitydavo Marius. Dabar pamažu pradeda skaityti jie patys: Titui knygos jau teikia džiaugsmą, Ūlai reikės dar šiek tiek pasistengti, kad tai pajustų.
- Kokiomis asmenybėmis žavitės?
- Mane žavi išmintingi, protingi, gilūs žmonės. Kuo šaunesnis ir protingesnis žmogus, tuo paprasčiau ir mažiau maivydamasis jis bendraus, niekada nekvepės arogancija, nesuteiks nejaukumo jausmo, neprivers jaustis kvailiu. Šalia tokio žmogaus droviesi savo nežinojimo ne todėl, kad jis tau tai primena. Žaviuosi žmonėmis, kurie turi asmenybės tvirtumo.
- Nomeda, kaip gimsta jūsų dailės kūriniai?
- Savo paveikslus ar jų eskizus darau su tekstu. Vienas sakinys - tai mano eskizas. Kartais to pakanka, kad pamatyčiau būsimą kūrinį. Mėgstu rašyti.
Parašau žodį šalia kito žodžio ir matau mažą stebuklą. Žodis kabina kitą žodį ir kažkas gimsta. Pavyzdžiui, graži bus ta diena, kai aš išeisiu. Tik ne man. Ir jau matau darbą, matau paveikslą. Arba - pasaulis mane bučiuoja tavo lūpomis... Daugybė dalykų gali kelti džiaugsmą. Mėgstu prisiminti naktį regėtus sapnus. Dažnai jie man visą dieną nuspalvina. Visas gyvenimas yra menas, jei tik moki juo džiaugtis.
- Galėtumėte paminėti šiuo metu skaitomą knygą?
- Su didžiuliu malonumu skaitau „Bėgančios su vilkais“, kur labai daug kalbama apie tuos dalykus, kaip reikia save susirasti, kaip reikia sugrįžti. Visus mechanizmus žinau, pažįstu, netgi savo klaidas matau.
