Pristatome naujojo Colleen MacCullough romano „Saldžiai kartu“, kurį 2015 m. pradžioje išleido leidykla „Tyto alba“, ištrauką.

***********************

Karališkojo advokato sero Rosono Šilerio namai buvo visas viršutinis aukštas viename iš aukščiausių Melburno pastatų, penkiolikaaukščiame, ir turėjo erdvų sodą ant stogo, nuo eismo triukšmo ir smalsuolių saugomą aukštos, tankios gyvatvorės. Vidus – iš viso dvylika kambarių ir visiems nepagailėta erdvės – buvo apstatytas ir dekoruotas garsios projektuotojų firmos ir, be abejo, atspindėjo šeimininko skonį, buvo konservatyvus, patogus ir ištaigingas, sodrių rudens spalvų, santūrus.

– Ko norėtumėt išgerti? – paklausė Rosonas, sodindamas Edą bibliotekoje, akivaizdžiai daugiausiai gyvenamame kambaryje.

– Kadangi pastebėjau tarnus, nors jie ir nekrinta į akis, labiausiai norėčiau puoduko tikrai geros kavos, bet jei nėra, puikiai tiks ir tai, ką Čarlzas Berdemas vadina juoda kaip degutas arbata, – atsakė Eda įsitaisydama krėsle, apmuštame gintaro spalvos štampuotu aksomu. – Džiaugiuosi, kad apmušalams nepasirinkote odos – nemalonu, kai nugara ir rankos nuogos.

– Oda gali būti nemaloni ir vyrui, kai jis savo namuose, – atsakė Rosonas. – Tegul bus kava.

Lėtai, mėgaudamasis jis nužvelgė Edą. Kokia elegantiška, rafinuota būtybė! Dailiai sudėta, oda švarutėlė, gražių veido bruožų, rankos, kokių gali trokšti, – grakščios ir išraiškingos, nors ir trumpai kerpamais nagais. Tačiau akys bylojo apie nuostabų protą, kuriam kliūtis yra jos lytis, linkusį domėtis, trokštantį didesnių dalykų, visada jai draudžiamų. O, kokios akys! Baltos vilkės, keistos ir trikdančios, gaubiamos ilgų tankių blakstienų.

Kol buvo nunešti kavos indai, jie nerūpestingai šnekučiavosi.

– Tokios geros kavos dar nesu gėrusi, – tada tarė Eda.

– Tai paprasta, – atsakė jis šypsodamasis. – Taip jau yra, kad mėgstu gerą kavą.

Tada stojo tyla, tokia jauki ir įprasta, kad Edai pasirodė – pažįsta jį jau visą amžinybę; kodėl taip buvo, ji visai nenumanė. Ji puikiai suprato, kodėl Čarlis pabėgo nuo šio žmogaus draugijos tą pat minutę, kai elgesio taisyklės leido pasišalinti. Čarliui šis palyginti jaunas bajoro vardą ir sero titulą gavęs vyras pasirodė esąs fanatikas, neturintis laiko dirbančiam žmogui.

Eda tai išsiaiškino kaip pavydą dėl sero Rosono aukšto ūgio ir tikro australiško aristokratiškumo. Jei žmogus užkietėjęs konservatorius, jis tikrai gali būti fanatikas, bet Eda nebuvo tikra, kad Rosonas toks ir yra. Paprasti atsakymai negali padėti įminti tokio sudėtingo žmogaus mįslės, tuo ji neabejojo.

Po valandėlės tylos jie ėmė kalbėtis apie daugelį dalykų – ne apie politiką, – kai kurie jų buvo susiję su filosofija, kai kurie su seksu. Jis akivaizdžiai buvo išsiilgęs atviros draugystės su moterimi, kuria besąlygiškai galėtų pasitikėti, ir buvo matyti, kad iki šiol tokia draugystė jam buvo nepasiekiama. Jai, Edai, jis ima jausti truputį to besąlygiško pasitikėjimo; ji visada drąsiai sakys tai, ką jaučia.

– Kas jus paskatino vesti? – paklausė ji.

– Didelė baimė ir kartu šeimos lūkesčiai, – atsakė jis, ir akimirką baimė švystelėjo akyse. Jo lūpos susičiaupė ir jis nebeprabilo.

– Ne, pasakykit man, – ryžtingai tarė Eda.

– Atsiprašanti šypsena, ir jis vėl ėmė pasakoti.

– Buvau visai susipainiojęs dvasiškai, o Anę pažinojau nuo ankstyvos vaikystės – mes buvom kaimynai. Ką tik veikiau, kur ėjau, Anė būdavo visada netoliese. Mūsų mokyklos palaikė draugiškus ryšius, kartu įstojome į universitetą. Aš studijavau teisę, ji menus, tada baigė sekretorių kursus. Nuėjome dirbti į tą pačią firmą, aš jaunesniuoju advokatu, ji asmenine vieno iš vyresniųjų partnerių sekretore.

Tada ji pasisiūlė už manęs tekėti, manau, todėl, kad jai nusibodo laukti, kol aš pasiūlysiu. Mūsų šeimos buvo patenkintos. Iš tiesų tik aš buvau nepatenkintas! Be to, supratau, kad jei noriu išlaikyti savo paslaptį, turėsiu vesti. Tad mes susituokėme. Abiem buvo po dvidešimt trejus.

– Ir, žinoma, tai buvo tikra prapultis, – tarė Eda.

– Siaubinga! Aš negalėjau prisiversti mylėtis su ja, ir vienintelė logiška priežastis, kurią galėjau rasti ir nuolat jai kartojau, – kad jaučiuosi esąs jai veikiau brolis negu vyras. Tai tęsėsi dvejus metus. Tada ji sutiko kažką kitą, ir mes išsituokėm be jokių ginčų.

– Labai apgailestauju!

– Nereikia. Aš išlaikiau paslaptį, nuslėpiau net nuo Anės.

– Ar turit mylimąjį?

Šį kartą jo šypsena buvo gaili.

– Nedrįstu, Eda.

– Nenoriu patikėti, kad naudojatės berniukais už pinigus.

– Berniukas už pinigus... Kodėl nevadinus jo tiesiai – prostitutu? Ar esat kada pažvelgusi tokiam berniukui į akis? Negyvos – tokios negyvos! Kai kas nors pasiekia dugną, ima galvoti, kaip, nuo ko tai prasidėjo... Ne, tai ne man. Mėnesiui išvykstu į užsienį, paprastai žiemą ir vasarą.

– Linkiu jums, kad gyvenime atsirastų vietos geriausiam draugui, – tarė Eda.

Labai mėlynos akys sužvilgo.

– Ar dirbtumėte čia, Melburne, kad būtumėte mano geriausia draugė?

– Tuoj pat, nors nieko neišmanau apie teisę, o tai turbūt reiškia, kad negaliu tikti į geriausias drauges.

Jį tai prajuokino.

– Mano mieloji, jau ko nereikia, tai kad geriausio draugo protas būtų sugadintas teisės. – Jis ištiesė rankas ir apglėbė Edos rankas žvelgdamas, jai pasirodė, su savotiška meile. – Trisdešimt metų aš gyvenau labai vienišas, seserie Eda Latimer, bet dabar manau pagaliau radęs draugę, su kuria galėsiu dalytis visomis savo paslaptimis. Įgimtas paranojiškas būdo bruožas mane saugojo nuo artimų draugysčių, bet dabar – kaip keista! – aš to nebejaučiu.

– Rytoj imsiu klausinėtis darbo didžiosiose ligoninėse, – tarė Eda susigraudinusi, bet suprato, kad apsiašaroti nedrįs.

– Ne, dar ne! – griežtai tarė seras Rosonas. – Ar patikėsite, bet aš turiu įtakos ir galiu atidėti tą dovaną, darbą ligoninėje, sakykim, dviem ar trims savaitėms?

– Eda sumišusi susiraukė.

– Taip, čia Melburnas. Jūs turite įtakos, – tarė ji.

– Tada skirkite man dvi savaites savo laiko nuo pat ankstyvo pirmadienio ryto. Skirkite jas neklausdama, kam man to reikia, tik patikėkite, kad joms praėjus jūsų lauks darbas ligoninėje, – tarė Rosonas.

– Jūs gausite tiek laiko, – rimtai tarė Eda.

Jis aiktelėjo, sudavė kumščiais per gražiai pasiūtų kelnių kelius ir pagriebęs spustelėjo jos rankas, paskui paleido.

– O, puiku! Paslaptis turi likti, bet paaiškinsiu tiek, kad galėsit kurti planus. Vienu aukštu žemiau man priklauso svečiams skirtas butas. Jis gerokai mažesnis už šį, bet gana erdvus žmogui laikinai apsistoti. Rytoj popiet ten persikelsit, o pirmadienį prasidės dvi savaitės gyvenimo jame, ir jūs darysite tai, ko jūsų paprašysiu. Sprendimas bus priimtas sekmadienio vakare, praėjus dviem savaitėms nuo rytdienos.

– Po paraliais! – tarė Eda, pajutusi, kad reikia tokio posakio. – Prieš akis dvi savaitės paslaptingo darbo su seru Rosonu Šileriu. Kažin, kas ten bus?

– Atėjus laikui paaiškės, – sukikenęs atsakė kuo ramiausiai. – Pasakysiu tik tiek, kad mane apėmė įkvėpimas. Šįvakar mes kalbėjomės apie batus, laivus, antspaudų laką, mediciną, ligonines, teismus, muziką, knygas ir dar kažką, ir iš viso to kratinio man kilo nuostabi, puiki mintis. Aš nemanau, kad visi vyrai buvo sukurti lygūs, jei taip būtų, tai kodėl tada aplinkui tiek kvailių? Bet esu tvirtai įsitikinęs, kad pasaulyje yra tiek pat protingų moterų, kiek ir protingų vyrų.

– Ką man pasakyti Čarliui Berdemui? – paklausė ji.

Seras Rosonas truktelėjo pečiais.

– Ką tik norit, kas jums patiks. Aš manau, jis žino, kad Melburne kreipėtės dėl darbo?

– Tiesą sakant, nežino. Čia esu, nes lankiau seminarą, ir klausantis plepalų prie arbatos man kilo mintis gauti darbą Melburne. Aš jam pasakysiu ką nors, kas suteiks viltį.

– Viltį? Kokią viltį?

– Kad jo labiausiai nemėgstama, nemaloniausia svainė nusprendė apsigyventi už keturių šimtų mylių, Melburne. Tai reikš, kad jam atsiras daugiau galimybių trukdyti žmonai ieškoti savo seserų draugijos, – išpoškino Eda.

– O, suprantu. Vyras savininkas.

– Labai panašus į tokį. O aš esu ta, kuri kursto, kelia sumaištį.
– Kartais būna veiksmingiau kelti sumaištį per didelį atstumą, – tarė jis šelmiškai.

Eda nusijuokė.

– Retkarčiais vis šmėsteli mintis, kodėl jūs laimėjote tiek daug bylų teisme. Pasakykit, kam jums manęs reikės toms dviem savaitėms!

– Ne, ir net jei labai prikibsit, nieko nepadės. – Jis pakeitė temą. – Įdomu, kad Berdemas ir aš taip nepatikom vienas kitam. Kaip vanduo su fosforu. Tačiau mūsų jausmai neužkirs kelio bendram darbui Federaliniame Parlamente. Jis ketina stoti į Nacionalinę partiją.
Edos antakiai pakilo.

– Čarlis – toris? Nieku gyvu! Aš nesakau, kad jis įstos į Leiboristų partiją, bet palaikys juos daugeliu klausimų. Socialistams jis gali atrodyti esąs dešinysis, bet konservatoriams – aiškiai kairysis.
Šileris atrodė nustebęs, tada susierzinęs prunkštelėjo.

– Tada mano nuojauta buvo teisinga. Jis vienas iš tų pasigailėtinų tipelių, kurie trokšta sugriauti status quo. Turbūt mano, kad viską išspręs Džeko Lango fiskalinė politika.

– Daugybė žmonių iš visų visuomenės sluoksnių žavisi Džeku Langu, – tarė Eda.

– Tada jie tikri kvailiai! Kai pasiskolini pinigų, garbė įpareigoja grąžinti skolą, kad ir kokios buvo sutartos palūkanos.

– Aš tiek neišmanau, kad su jumis ginčyčiausi, Rosonai, – tarė ji, – tad sutarkime, kad mūsų nuomonės skirtingos. Nors ir reiškiu nepasitenkinimą Čarliu, esu jam skolinga už ištikimybę ir palaikymą, bet tai niekuo nesusiję su jumis ar Melburnu, ar politika. Tai dėl meilės, kurią seserys jaučia viena kitai, – ar turite seserų?

– Ne. Aš turiu vyresnį ir jaunesnį brolį.

Eda nebepajėgė užgniaužti žiovulio.

– O, visai miegas ima. Ar jau galiu grįžti į viešbutį?

– Jei pasakysite, kuo jums patinka Čarlzas Berdemas.

– Tai lengva! Jis užsidegęs dėl žmonių kaip mąstančių žmogiškų būtybių, jam tai ne tik skaičiai popieriaus lape, – nedelsdama atsakė Eda. – Jis pavertė mūsų ligoninę iš apgailėtinos į geriausią valstijoje, bet ne per visuotinį taupymą ir didžiulius pertvarkymus, o viską derindamas ir pritaikydamas. Jis smerkia diskriminaciją rasės, seksualiniu, religijos ar lyties pagrindu, tad kinai ir katalikai, moterys ir homoseksualai gali rasti pas jį darbo kaip lygūs. Jis arogantiškas ir autokratiškas, tačiau veikia aklai tik asmeniniame gyvenime, santykiuose su žmona, labai ją savindamasis. Jis pasižymi keista intelektine dichotomija – turi ir biržos maklerio, ir gydytojo protą.

– Būtumėt gera advokatė.

– Ką jūs, ačiū, bet mano širdis linksta prie ligoninės.
Eda atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį skaitinėdama knygų pavadinimus, o Šileris ją stebėjo. Jos figūra neprilygstama – nieko nėra per daug, visi judesiai grakštūs, juose nėra nieko dirbtina – tai, žinoma, įgyta per slaugytojos darbą. Ir kur ji nusipirko tą suknelę? Jokia modeliuotoja nebūtų šitaip sukirpusi to įdomaus marginto šilko, bet atrodo nepaprastai išmaniai ir gražiai.

– Jūsų bibliotekoje teikiama pirmenybė teisei, – tarė Eda, pasiėmusi savo peleriną ir atkišusi jam, – o romanų neturit. Kaip apmaudu. Beveik visos garsiausios pasaulio knygos yra romanai, pradedant „Nusikaltimu ir bausme“ ir baigiant „Tuštybės muge“. Tikriausiai skaitote kurį nors iš naujųjų rašytojų, tokį kaip Viljamas Folkneris ir ne toks naujas Henris Džeimsas?

– Teisininkų siauras protas, tai pripažįstu, – atsakė jis paėmęs peleriną ir ją apžiūrinėdamas. – Ar joks vyras nepadovanojo jums kailinės pelerinos?

– Aš neimu dovanų iš vyrų.

– Jūsų pelerina dailiai pasiūta. Kas pasiuvo?

– Aš pati. Esu tokia neturtinga, kad negaliu įpirkti drabužių, kurie man patinka, tad juos siuvuosi.

Ji leidosi apsiaučiama.

– Ar nenorėtumėt, kad jų nupirkčiau?

– Ne, nors dėkui, jei tai buvo pasiūlymas. Negaliu nė pagalvoti, kad mane išlaikytų vyras, net sutuoktinis.

Jis atsiduso.

– Tada palydėsiu jus namo, seserie Latimer.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)