Tokių paprastų klausimų paklausia teminius pasivaikščiojimus po Vilnių organizuojanti Gabija Lunevičiūtė tų, kurie labai drąsiai sako, kad ką jau ką, bet savo miestą tai labai gerai pažįsta ir jame nieko naujo jiems nėra. Žinoti pagrindinės miesto šventovės pavadinimą yra viena, o visai kas kita – nustebti savo paties mieste ir pamatyti tai, ko niekada nematei, o jei ir matei, tai praėjai pro šalį.
Žurnalistikos studijas baigusi Gabija kurį laiką dirbo žurnaliste televizijoje, radijuje, interneto portale, vėliau dėstė universitete, dirbo prie komunikacijos projektų. Tačiau šiuo metu jos pagrindinė darbinė veikla yra projektas „Savaitgalio ekskursijos“ – vilniečiams ir miesto svečiams organizuojami teminiai pasivaikščiojimai
„Žmonės dažnai sako: šimtą kartų ėjau pro šią vietą, o nieko apie ją nežinojau, nemačiau ir nesidomėjau. Daugelį aplanko toks tyras atradimo džiaugsmas, kaip vaikystėje“, – juokiasi gidė.
– Gabija, esate vilnietė. Atrodo, kad turėtumėte daug žinoti apie Vilnių ir taip.
– Tai, kad gyveni tame mieste, dar nereiškia, kad iš tiesų daug apie jį žinai. Panašiai ir su žmonėmis – juk nebūtinai gerai pažįstame visus savo gimines, nors gali atrodyti, kad tai savaime suprantama. Gyvendami savo kasdienį gyvenimą paprastai judame tomis pačiomis trajektorijomis, bendraujame su tais pačiais žmonėmis, ir tam, kad pamatytum daugiau, labiau susipažintum ar su savo miestu, ar su žmonėmis, reikia įdėti tam tikrą sąmoningą pastangą, tam skirti laiko, jėgų, dėmesio. Todėl visai suprantama, kad dauguma, jeigu specialiai nesidomi miestu, nedaug apie jį ir težino.
Aš pati pradėjusi domėtis, gilintis į savojo miesto istoriją ir istorijas, supratau, kad net ir nuo pat vaikystės vaikščiodama senamiesčio gatvėmis, ne ką težinojau ir tikriausiai net nebuvau pagalvojusi, kad tai gali būti labai įdomu.
Dažnai klausiu vilniečių: ar žinote, kaip vadinasi mūsų katedra? 90 proc. žmonių negali atsakyti į šį klausimą. To nežinojau ir aš, nors pro katedrą vos ne kasdien vaikščiojau daugybę metų. Tai yra Šventųjų Stanislovo ir Vladislovo katedra.
Ar žinote, kokių šventųjų skulptūros puošia katedros stogą? Ar žinote, kad vienas iš jų yra moteris – šventoji Elena? Ar žinote, kodėl Vokiečių gatvė taip vadinasi?
– Prisipažinsiu, ir aš nežinau, ką atsakyti. Kodėl gi ta Vokiečių gatvė gavo tokį pavadinimą?
– Vokiečių gatvė yra viena seniausių Vilniaus gatvių. Manoma, kad ji vardą gavo dar iš tų laikų, kai Gediminas XIV amžiuje rašė laiškus į Europą ir kvietė atvykti pirklius ir amatininkus. Žmones, atvykusius iš vokiškų žemių, apgyvendino toje Vilniaus dalyje.
– Kaip pradėjote domėtis Vilniaus istorijomis? Kodėl nusprendėte tapti gide?
– Suaugę turi tokį įprotį vaikų klausinėti, kuo jie norėtų būti užaugę. Gavusi tokį klausimą visada negerai jausdavausi, nes tiesiog nežinodavau, ką atsakyti. Kai kurie vaikai kaip pradeda pirmoje klasėje sakyti, kad bus gydytojai, aktoriai ar vairuotojai, taip ir nutinka. O aš niekada nežinojau ir turbūt vis dar nežinau, kokia gi čia ta mano svajonių veikla ar darbas, tik jau seniai pastebėjau ir jaučiau, kad žmonėms patinka su manimi kalbėtis, jie mėgsta pasakotis savo istorijas, o man gerai sekasi iš begalinio informacijos kiekio sukurti įdomius ir klausomus pasakojimus. Gal todėl studijavau žurnalistiką, vėliau – verslo studijas, dėsčiau universitetuose.
Prieš penkerius metus visiškai atsitiktinai išgirdau apie iki tol man negirdėtą dalyką – gidų kursus. Manau, kad visose srityse ar darbuose, kuriuose tau tenka atsistoti prieš auditoriją, jos susidomėjimas priklauso ne nuo girdimos informacijos, o kaip su tavimi kalba. Nuobodaus ir monotoniško balso klausytis yra labai sunku.
Besimokydama sutikau šviesių charizmatiškų asmenybių, po kai kurių dėstytojų paskaitų grįžusi namo iki nakties skaitydavau, nes jaučiausi atrandanti iki tol man visai nepažinotą pasaulį.
Galiausiai man pačiai įdomi veikla ir augantis žinių bagažas pradėjo virsti darbu. Pirmąsias ekskursijas vedžiau užsieniečių grupėms. Yra nemažai gidų, kurie dirba tik su užsieniečiais, o lietuvių baidosi: iš tiesų, iššūkių daugiau, žinoti reikia daugiau, kalbėti kitaip ir kitką. Bet mano ekskursijoms susidomėjus draugams ir kolegoms, pradėjau rengti teminius pasivaikščiojimus po Vilnių patiems vilniečiams. Taip gimė pasivaikščiojimų po sostinę iniciatyva „Savaitgalio ekskursijos“, ir nors iš pradžių nesitikėjau tokio žmonių susidomėjimo, dabar tenka juokauti, kad man savaitgalis – kone kasdien.
Iš šios veiklos gaunu labai daug dvasinio malonumo: žmonės labai domisi, dėkoja, klausia, kada bus kita ekskursija, atsiveda vaikus, sutuoktinius, kolegas, svečius, gaunu laiškų, gėlių ir dovanų, galų gale smagu ir suvokti, kad pati sau sukūriau darbo vietą ir jo turiu tiek, kiek noriu.
Dabar jau dvejus metus ekskursijos yra mano pagrindinis užsiėmimas ir kol kas mane tai džiugina ir panašu, kad atnešu džiaugsmo ir kitiems.
– Kaip jūs ruošiate ekskursijas?
– Skaitau knygas – labai daug knygų reikia perskaityti, kad migla galvoje pradėtų sklaidytis, vaikštau miesto gatvėmis, kiemais, ieškau praėjimų, bandau toje pačioje vietoje visada surasti ką nors nauja, kalbuosi su vietiniais žmonėmis, kaip jie gyvena, kokias istorijas mena, lyginu nuotraukas. Informacijos rinkimo ir apdorojimo būdai labai panašūs į tuos, kuriuos naudoja žurnalistai, tad labai toli nuo savo pirmosios profesijos ir nenuklydau.
– Koks Jūsų naujausias atradimas Vilniuje?
– Šiuo metu rengiu ekskursiją po Šnipiškes. Pati gyvenu visai šalia jau dešimt metų, bet turiu pripažinti, kad nė karto prieš tai nebuvau nuėjusi į vilniečių taip vadinamą „Šanchajų“. Tai – unikalus rajonas. Vos už kelių šimtų metrų nuo sostinės savivaldybės, prekybos centro ir bankų modernių pastatų žmonės gyvena mediniuose namuose be vandentiekio ir kiemuose turi vandens kolonėles.
Dabar ten vaikštau dažnai, tyrinėju. Buvau labai nustebusi tuo, ką ten pamačiau. Šnipiškės – tarsi kaimas mieste: akmenimis grįstos gatvių atkarpos, mediniai namai su aukštaitiškomis langinėmis ir raižiniais, gieda gaidžiai, ten net karvelidė yra. Prie namų auga daugybę alyvų, kai jos pradės žydėti, Šnipiškėse bus labai gražu. Ten tikrai galima vaikščioti kaip kokiame etnografiniame kaime, o šalia matosi spindintys modernūs dangoraižiai.
O pavasariui labiau įsibėgėjus pakviesiu į ekskursiją dviračiais po Vilniaus periferiją. Buvo ką veikti, ieškant netikėtų vietų ir istorijų, bet tiek ieškojimo procesas, tiek rezultatas – nuostaba ir atradimas – to verti.
Taip bevaikštant pati atrandu daugybę naujų dalykų. Savo darbą galėčiau palyginti su dėlionės (puzlio) dėliojimu. Išsiberi visas detales ir net neturi prieš akis paveikslo, pagal kurį reikėtų tą dėlionę sudėti. Tačiau domintis, skaitant, klausinėjant ir ieškant atsakymų tos detalės randa savo vietą ir dėliojasi savojo Vilniaus vaizdas.
– Įdomu ne tik tie objektai, kuriuos matome šiandien, bet ir tie, kurių jau nebėra. Ar įtraukiate tokius į savo ekskursijas?
– Taip, žinoma, net nesu tikra, ar galima ką nors papasakoti ir suprasti apie dabartį, neatsigręžus į praeitį. Kiekvienas kiemas, namas, kad ir tuščia erdvė turi savo istorijų, todėl viskas, ką galiu suprasti, yra manojo Vilniaus dėlionės dalys.
Kartais išgirdę žodį „ekskursija“ prisimename mokyklos laikų išvažiavimą, kuriame mums įdomiau buvo pats ištrūkimas iš pamokų, o ne datas ir pavardes žeriantis gidas. Žinot, man ir pačiai baisu būtų nueiti į tokią „pramogą“, todėl stengiuosi pasakojimus kurti taip, kad juos būtų įdomu klausyti ir man pačiai. Nebūtina kalbėti apie pagrindinę miesto bažnyčią ar rūmus, kad istorija būtų prasminga ir vertinga.
Štai, einant nuo Rotušės, dešinėje Vokiečių gatvės pusėje yra gana nykus ir neišvaizdus kiemas, prigrūstas automobilių, šiukšlių konteinerių. Atrodytų, ką čia kalbėti. O toje vietoje prieš Antrąjį pasaulinį karą stovėjo daugybė pastatų, ir pagrindinis – Didžioji sinagoga. Ji turėjo talpinti apie 3000 žmonių.
Vieną dieną į dailininkės Editos Suchockytės galeriją Užupyje, kurioje kaip tik buvau, užsuko garbaus amžiaus vyras su dukterimi. Pradėjome kalbėtis ir paaiškėjo, kad jie atvyko iš Izraelio, kad vyras kadaise gyveno Vilniuje. Jam pavyko išgyventi holokaustą ir dabar jis grįžo į Vilnių aplankyti vaikystės vietų. Tie žmonės man pažadėjo atsiųsti nuotrauką, kurioje vyras stovi prie sinagogos griuvėsių. Ne visais pažadais tikiu, tad labai maloniai nustebau, gavusi nespalvotą pokario nuotrauką. Nors nuotraukų mačiau daugybę, tačiau tai buvo pirmoji nuotrauka, su kuria mane siejo bent minimalus asmeninis santykis: juk tą jauną vyrą, stovintį prie didžiulio pastato griuvėsių, aš prieš kelias dienas mačiau ir su juo kalbėjau.
Sinagoga buvo išties milžiniška, nes nuotraukoje prie jos griuvėsių stovintis žmogus atrodė labai mažas. Matant tai, lengviau suvokti tai, kas buvo ir ko nebeliko.
Kartą per ekskursiją toje pačioje buvusios sinagogos vietoje prie manęs priėjo vyras ir paklausė, ar galėtų papildyti mane. Jis papasakojo, kad karui baigiantis toje senamiesčio dalyje buvę gyvenamieji namai buvo sudeginti, sugriauti, styrojo tik likę kaminai. Tas vyras pasakojo, kad tuo metu jo ir kitų vaikų pagrindinis žaidimas buvo „Griauk kaminus“. Berniūkščiai daužydavo kaminus, kol jie sugriūdavo. Toks žmogiškas pasakojimas parodo, kad dar yra žmonių, kurie atsimena kitokį Vilnių, kurie dar gali papasakoti savo istorijas, tuomet ir į įprastas vietas gali pasižiūrėti jų akimis.
– Ar daug Vilnius slepia meilės istorijų?
– Taip, yra net atskira ekskursija apie tai. Man labai graži rašytojo Romaino Gary, kurio tikrasis vardas Romanas Kacevas istorija, aprašyta jo knygoje „Aušros pažadas“. Tai – pasiaukojančios motiniškos meilės istorija.
Galiu papasakoti ir kitokios meilės istoriją, kuri yra mažiau žinoma. Vilniaus senamiestyje dabartinio viešbučio „Narutis“ kieme XVIII amžiaus pabaigoje buvo įkurtas botanikos sodas. Jį įkūrė universitete dirbęs prancūzas profesorius Žiliberas. Kartu jis buvo atsivežęs ir savo žmoną. Kartą Žilibero studentas pamatė, kaip profesoriaus giminaitis jam į rytinę kavą beria miltelius.
Paaiškėjo, kad tai buvo nuodai. Teismo proceso metu išaiškėjo, kad ponia Žiliberienė, kai sutuoktinio nebūdavo namuose, labai mėgdavo priiminėti vyriškos lyties svečius, taip vadinamus „mėgiamus“ asmenis. Giminaitis, bėręs miltelius į profesoriaus kavą, buvo vienas iš tų „mėgiamų“ ponios Žiliberienės asmenų ir taip norėjo atsikratyti jos sutuoktinio.
Po šios nemalonios, bet gan laimingai pasibaigusios istorijos profesorius Žiliberas išvyko iš miesto, o iš jo įkurto sodo, tiesa, ne kartą pakeitus vietą, išaugo dabartinis Botanikos sodas.
Daug tų istorijų ir jos visos yra įdomios. Kiekvienos vietos, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įdomus, tik tam, kad jie prabiltų, reikia kantriai ir ilgai klausytis. O kalba ir gatvės.
– Kaip žmonės dažniausiai reaguoja išgirdę tokias miesto istorijas?
– Žmonės būna nustebę, daugelis jaučiasi taip, kad per tas porą valandų jie pamatė Vilnių kitomis akimis. Kartais tereikia vienos mažos detalės, kad žmogus pradėtų dairytis, ko gi dar jis nematė keturiasdešimt metų eidamas ta pačia gatve.
Pavyzdžiui, Gedimino prospekte, netoli katedros, kur dabar yra įsikūrusi batų parduotuvė, prie jos įėjimo iš šonų yra trys meškučiai. Ar žinote, kodėl jie ten yra? Pasirodo, ten iki Pirmojo pasaulinio karo veikė šokolado fabriko „Viktorija“ prabangi firminė parduotuvė. Štai tokia paprasta detalė, pro kurią visi ėjome, skubėjome šimtus kartų, bet kai sulėtini žingsnį, sustoji gali pamatyti kažką pirmą kartą. Tuomet užplūsta atradimo džiaugsmas.
