aA
Leidykla „Briedis“ pristato pasauliniu bestseleriu tapusią tikrą istoriją apie ano amžiaus septintojo dešimtmečio ieškomiausią pasaulio aferistą Franką W. Abagnale’ą, kurį kino studijos „DreamWorks“ juostoje tokiu pat pavadinimu įkūnijo garsusis Leonardas DiCaprio.
Gydytojas ir pacientas
Gydytojas ir pacientas
© Shutterstock

Įžūlaus aferisto, čekių klastotojo ir tobulo apsimetėlio Franko W. Abagnale’o istorija – šešiolikmečio vaikinuko kelias pinigų ir šlovės link bei staigus žnektelėjimas ant kalėjimo kameros aslos. Dauguma mūsų vertiname žmones pagal tai, kaip jie atrodo ir kaip elgiasi, matome ir girdime tik tai, ką norime matyti ir išgirsti. Anksti perpratęs šį žmonių elgsenos modelį jaunasis Frankas W. Abagnale’as griebiasi įvairiausių gudrybių, apgauna tūkstančius žmonių, išsigrynina šimtus suklastotų čekių ir pirmąjį milijoną užsidirba nė nesulaukęs dvidešimt vienerių!

Per trumpą, bet įspūdingą kriminalinę karjerą Frankas W. Abagnale’as spėjo pabūti viskuo, kuo norėjo tapti ar jį pastūmėjo aplinkybės. Šešiolikos palikęs namus ir atvykęs į Niujorką atsidūrė priešais oro skrydžių bendrovės „Pan American World Airways“ biurą. Pažvelgęs į dangun besistiebiantį pastatą pamatė ne plieno, mūro ir stiklo konstrukciją, o kalną, kviečiantį jį nugalėti.

Garsiosios skrydžių bendrovės vadovai tuomet dar nieko nenutuokė, bet būtent ten ir tada „Pan Am’as“ įsigijo brangiausiai apmokamą keleivinio lėktuvo pilotą. Negana to, dar ir nemokantį pilotuoti. Bet koks skirtumas – juk moksliškai įrodyta, kad kamanės negali skraidyti, tačiau jos ne tik skraido, bet dar ir medų neša. To Frankas ir norėjo – būti kamane „Pan Am’o“ avilyje.

Leonardas di Caprio
Leonardas di Caprio
© Shutterstock

Pirmoji jo, kaip profesionalaus sukčiaus, pergalė – apgaule susiveikta „Pan Am‘o“ piloto uniforma ir licencija. Atsiradus pasitikėjimui savimi net mokyklos nebaigusio jaunuolio darbinę biografiją papuošė daugiau atsakingų pareigų: beveik metus sugebėjo vaidinti budintį ligoninės gydytoją, rimtoje įstaigoje dirbo teisininku, apsimetinėjo universiteto sociologijos dėstytoju, iš koledžo studenčių, šioms tikrųjų kėslų nė neįtariant, subūrė nuosavą stiuardesių ekipažą, su kuriuo neva „Pan Am‘o“ reklaminiais tikslais apkeliavo daugybę pasaulio didmiesčių, juose išdalijo krūvas beverčių padirbtų čekių, o pats į lagaminą prisikimšo grynųjų.

Frankas Williamsas, Robertas Conradas, Frankas Adamsas, Jamesas Franklinas, Robertas Monjo – tai keli jo slapyvardžiai, po kuriais bėgdamas iš miesto į miestą, iš vieno žemyno į kitą ir atlikdamas pinigines machinacijas jis slapstėsi.

„Tačiau tai nebuvo lengvas gyvenimas. Gal nuolat ir nepanikavau, bet mano bėgimo bateliams darbo nepritrūko. Ne kartą teko sprukti pro šonines duris, leistis priešgaisriniais laiptais ar lėkti stogais. Per penkerius metus palikau daugiau drabužių, nei dauguma žmonių įsigyja per visą gyvenimą. Buvau slidesnis už svieste keptą sraigę“, – prisipažįsta Frankas W. Abagnale’as.

26 užsienio šalių ir 50-ies JAV valstijų policijai jis buvo puikiai pažįstamas Padangių Bandito vardu. Jis beveik penkerius metus sėkmingai slapstėsi nuo policijos ir prabangiai gyveno, daugumą pinigų išleisdamas geriems drabužiams, gurmaniškam maistui, prabangiam būstui, puikiems automobiliams, žavioms moterims ir kitiems kūniškiems malonumams. Kartais pats save priblokšdavo kai kuriomis machinacijomis ir gudrybėmis.

Tokie žmonės – tarsi nusikaltimų pasaulio šachmatų žaidėjai: jų įsivaizduojami rikiai ir žirgai nuolat pasiruošę pulti. Jų smegenis užvaldo azartas. Kokia nors situacija jiems atrodo kaip iššūkis, kaip aukšta viršūnė alpinistui. Tikslas – ne tik grobis, bet ir rizikingo žingsnio sėkmė. Todėl jie niekada nesitiki, kad kas nors jiems paskelbs šachą ir matą. Ir nustemba pamatę jų susemti atėjusius policininkus.

Atlikęs bausmę Frankas W. Abagnale’as vėl grįžo prie banko operacijų. Tik šįkart ne kaip vagis, o kaip patarėjas. Ir tapo vienu geriausių finansinių sukčiavimų specialistų Amerikoje.

Dėl įspūdingų, protu nesuvokiamų tarptautinių nusikalstamų nuotykių ir gudrių pabėgimų, pavyzdžiui, į laisvę pro lėktuvo tualeto angą, knyga „Pagauk, jei gali“ tapo nepakartojamu pasakojimu apie apgaulės meną.

***

„Pagauk, jei gali“ ištrauka

Pagauk jei gali
Pagauk jei gali
© Organizacijos nuotr.


Viena iš mėgstamiausių mano televizinių programų yra „M*A*S*H“ – tragikomiškas serialas apie išgalvotą armijos karo ligoninę Korėjos fronte. Negaliu žiūrėti nė vienos „M*A*S*H“ serijos, neprisimindamas savo „medicininės karjeros“ Smitherso ligoninėje. Manau, keliems Džordžijos gydytojams, žiūrintiems šį serialą, šiandien irgi kyla prisiminimų apie tokį vieną budintį gydytoją.

Mano pirmoji pamaina nulėmė ir visų kitų mano „budėjimų“ nuotaiką. Nuo akimirkos, kai priėmiau maldaujančio Colterio pasiūlymą, suvokiau, kad tėra vienas būdas prasukti šią įspūdingą aferą. Jei norėsiu apsukti septynis internus, keturiasdešimt seselių ir dešimtis pagalbinio personalo, man reikės sudaryti įspūdį, kad esu medicinos srities klounas.

Nusprendžiau apsimesti nerūpestingu, lengvabūdžiu, nuolat juokaujančiu pokštininku, kuriam nusispjaut į taisykles, išmoktas medicinos mokykloje. Savo vaidmens nuoširdžiai ėmiausi nuo pirmos minutės, vos tik atvykęs budėti pirmąją naktį ir budinčiojo gydytojo kabinete sutikęs Brendą. Regis, Colteris nejuokavo.

– Štai, daktare, jūsų chalatas ir stetoskopas, – šypsodamasis ji man ištiesė daiktus.

– Ei, tau nereikia budėti šitoje šuniškoje pamainoje, – pareiškiau vilkdamasis baltą chalatą. – Kai Colteris pasakė, kad paskirs tave į šitą pamainą, pamaniau, kad juokauja. Rytoj su juo pasikalbėsiu.

Ji nusišypsojo kaip tikra išdykėlė:

– Jis manęs nepaskyrė, vyr. seselės pati paprašiau, kad mane paskirtų į šią pamainą visam laikui, kol čia dirbsi.

Iškart į ausis įsikišau stetoskopo kištukus ir diską pakišau po jos palaidine prie kairiosios krūties.

– Visada žinojau, kad jūsų širdis ten, kur reikia, sesele Strong, – pareiškiau. – Ir koks gi šiąnakt pirmas mūsų darbas?

– Ne tas, apie kurį pagalvojai, – pasakė ji, atplėšdama mano ranką. – Siūlau pirma atlikti skyriaus apžiūrą ir tik tada galvoti apie lovų patikrą.

Pediatrijos skyrius užėmė visą šeštą ligoninės aukštą. Jame buvo naujagimių poskyris, kuriame gulėjo koks tuzinas kūdikių, ir dar trys poskyriai vaikams, sveikstantiems po ligų, sužeidimų ir operacijų arba čia atsiųstiems diagnostikai ar gydymui. Čia gulėjo kokios dvi dešimtys vaikų nuo dvejų iki dvylikos metų. Laimei, man jų gydyti nereikėjo – visą gydymą ir vaistus jiems skirdavo gydantis pediatras.

Mano vaidmuo buvo paprastas – tik prižiūrėti ar stebėti, nors kilus nesklandumų iš manęs buvo tikimasi griebti vadžias į rankas. Vyliausi, kad jokių nesklandumų nekils, bet tokiam nenumatytam atvejui turėjau planą. Pirmą naktį praleidau bendraudamas su internais, kurie iš tiesų ir prižiūrėjo pacientus. Visi jie norėjo tapti pediatrais, tad šeštasis aukštas jiems buvo puikus bandymų poligonas. Stebėjęs juos kelias valandas, supratau, kad jie – tokie pat kompetentingi ir gabūs, kaip ir dauguma etatinių gydytojų, nors, tiesą sakant, ne man apie tai spręsti – juk beraščiui neduosi vertinti Einsteino reliatyvumo teorijos.

Tačiau paryčiui supratau, kad internams aš, kaip vadovas, patikau, ir panikuoti jie nesiruošia.

Pirmoji pamaina praėjo tingiai, maloniai ir nuobodžiai, bet septintą ryto su manimi susisiekė vyriausioji seselė iš šeštojo aukšto posto.

– Daktare, prieš baigdamas budėjimą nepamirškit, kad turit pasirašyti ataskaitas, – tarė ji.

– A-a, aha, gerai, paruoškit jas, – pasakiau.

Nuėjęs iki seselių posto, apžvelgiau paruoštų ataskaitų pluoštą. Kiekviena buvo skirta atskiram pacientui: pažymėti duoti vaistai, laikas, seselių bei internų vardai ir gydančio terapeuto nurodymai.

– Štai čia – jūsų grafa, – seselė bakstelėjo į tuščią vietą su žyme „Budinčio gydytojo pastabos“.

Pastebėjau, kad kiti gydytojai rašė lotyniškai. Arba graikiškai. O gal tai buvo įprastas jų raštas. Įskaityti tai jau tikrai nieko nesugebėjau.

Aš visai nenorėjau, kad kas nors perskaitytų tai, ką parašiau. Todėl ataskaitose priraizgiau hieroglifų ir ant kiekvienos pasirašiau ta pačia neįskaitoma rašysena.

– Štai, ponia Murphy, – ištiesiau jai ataskaitas. – Tik pažiūrėkit – parašiau jums dešimtuką.

Ji nusijuokė. Kitų budėjimų metu mano sąmojai, iš pažiūros nepagarbus požiūris į rimtas temas ir paikos išdaigos ne kartą sukėlė juoką. Pavyzdžiui, anksti ryte akušeris pasirodė su viena iš savo pacienčių – ji tuoj turėjo gimdyti.

– Gal norit nusiplauti rankas ir apžiūrėti? Įtariu, kad gims trynukai, – pasiūlė jis.

– Ne, bet pasirūpinsiu, kad jums nepritrūktų karšto vandens ir švarių paklodžių, – pajuokavau.

Net jam šis sąmojis pasirodė šmaikštus. Bet aš žinojau, kad vaikštau plonu ledu, ir pirmosios savaitės pabaigoje apie pusę trijų nakties ledas ėmė aižėti.

Frankas W. Abagnale
Frankas W. Abagnale
© Shutterstock

– Daktare Williamsai! Kviečiame į priėmimo skyrių. Daktare Williamsai! Kviečiame į priimamąjį!

Kol kas priimamojo sėkmingai išvengiau ir po pokalbio su Colteriu maniau, kad pirmosios pagalbos man suteikti nereikės. Priėmimo skyriuje turėjo būti gydytojas, bent jau taip maniau. Negaliu žiūrėti į kraują. Tiesą sakant, pakęsti negaliu. Net nuo menkiausio lašelio pasidaro bloga. Kartą, eidamas pro priimamąjį, pamačiau po avarijos atvežtą nukentėjusįjį. Jis dejavo apsipylęs krauju, o aš, nulėkęs iki artimiausio tualeto, apsivėmiau.

Ir štai – dabar mane kviečia į priėmimo skyrių! Žinojau, kad apsimesti, jog pranešimo negirdėjau, nepavyks – per garsiakalbius sutrimitavus kvietimui, kalbėjausi su dviem seselėmis, – bet vilkausi kaip įmanydamas lėčiau.

Pirmiausia užsukau į tualetą. Tada vietoj lifto pasinaudojau laiptais. Žinojau, kad mano delsa gali pakenkti tam, kam reikia gydytojo pagalbos, tačiau tas pats grėstų, jei į priimamąjį nuskubėčiau per anksti. Ten atsidūręs net nežinočiau, ko imtis. Ypač, jei pacientas kraujuoja.

Laimei, šis nekraujavo. Išbalęs trylikametis, ant stalo pasirėmęs ant alkūnių, stebėjo tris aplink jį susibūrusius internus. Stabtelėjus tarpduryje, šie į mane sužiuro.

– Na, ir ką mes čia turim? – paklausiau.

– Skilęs blauzdikaulis, maždaug už penkių colių nuo girnelės, bent jau taip atrodo, – pranešė vyriausiasis internas, daktaras Hollisas Carteris. – Kaip tik ruošiamės daryti rentgeną. Jei nerasim ko nors rimtesnio, sakyčiau, uždėkim gipsą ir išsiųskim jį namo.

Pasisukau į Carlą Farnsworthą ir Samą Bice’ą, kitus du internus.

– Daktare Farnsworthai?

Šis linktelėjo:

– Pritariu, daktare. Gal net lūžio nėra.

– O ką jūs manot, daktare Bice’ai?

– Manau tą patį, gal net ir tiek nėra, – atsakė jis.

– Ką gi, džentelmenai, regis, manęs čia net nereikia. Tęskite toliau, – tai taręs išėjau laukan. Vėliau sužinojau, kad vaikio blauzdikaulis vis dėlto buvo lūžęs, bet tuo metu aš lengva ranka galėjau išrašyti jam akinius – tiek ir tenusimaniau.

Į priėmimo skyrių mane kviesdavo ir vėliau. Kiekvieną kartą situaciją leisdavau suvaldyti internams. Įeidavau, kurio nors paklausdavau, kokia liga ar sužeidimas, o tada pasiteiraudavau, kaip jie gydytų pacientą. Išgirdęs pasitardavau su kitu ar abiem internais, irgi paprastai esančiais šalia. Jei jo ar jų nuomonė sutapdavo, autoritetingai linktelėdavau ir pareikšdavau:

– Gerai, daktare. Pirmyn.

Nežinojau, ką apie tokį darbo stilių incidentų metu mano internai, bet netrukus sužinojau. Jiems patiko!

– Jie mano, kad tu tiesiog šaunus, Frankai, – atskleidė Brenda. – Ypač tave dievina jaunasis daktaras Carteris. Girdėjau, kaip jis savo draugams iš Meikono pasakojo, kad tu jiems leidi dirbti iš tiesų: tu tiesiog įeini, išklausai jų nuomonę ir leidi imtis iniciatyvos. Jis sako, kad jaučiasi kaip tikras praktikuojantis gydytojas.

Šyptelėjęs atsakiau:

– Aš tiesiog esu tinginys.

Bet po pirmos pamainos supratau, kad man reikia šiokios tokios pagalbos. Susiveikiau kišeninį medicininių terminų žodyną ir, išgirdęs internus ar seseles minint kokį nors negirdėtą žodį ar frazę, išsmukdavau į nebaigtą septintą aukštą, įlįsdavau į tuščią skalbinių sandėliuką ir susirasdavau reikiamą žodį. Kartais ten praleisdavau penkiolika–dvidešimt minučių, vien vartydamas žodyną.

Naktį, kuri turėjo būti paskutinė, mane vėl susirado Colteris.

– Frankai, žinau, kad neturiu teisės prašyti, bet privalau. Daktaras Jessupas negrįš. Jis nusprendė pasilikti ir gydytojo praktikos imtis Kalifornijoje. Esu įsitikinęs, kad per porą savaičių galėčiau rasti pamainą. Ar galiu tikėtis, kad jūs dar pasiliksit tam laikui? – tai pasakęs lukterėjo, nutaisęs maldaujamą veidą.

Jis mane pagavo tinkamu laiku. Susižavėjau daktaro vaidmeniu kone taip pat, kaip ir komercinio piloto. Negana to, gyvenimas tekėjo ramiai. Netikro čekio nebuvau išrašęs nuo to laiko, kai ėmiausi pediatro vaidmens. Tiesą sakant, nuo tada, kai gavau šį laikiną darbą Smitherse, net negalvojau nieko padirbinėti. Ligoninė man už „konsultanto“ darbą mokėjo šimtą dvidešimt penkis dolerius per dieną, uždarbį atiduodama kartą per savaitę.

Paplekšnojau Colteriui per petį.

– Žinoma, Johnai, – sutikau. – Kodėl gi ne? Kaip tik šiuo metu neturiu ką veikti.

Buvau tikras, kad šitą aferą sugebėsiu pratempti dar dvi savaites. Ir pratempiau, bet tos dvi savaitės iš pradžių pavirto mėnesiu, mėnuo – dviem, o Colteris vis niekaip nerasdavo pamainos Jessupui. Pasitikėjimas savimi ėmė nykti, ir kartais imdavo lįsti įkyrios mintys, kad Colteris arba koks kitas gydytojas, gal net Grangeris, gali patikrinti mano medicininę kvalifikaciją, ypač jei per mano budėjimą įvyktų kokių nors nesklandumų.

Su internais, seselėmis ir kitais pavaldiniais aš ir toliau elgiausi pasitikinčiai ir nerūpestingai, o naktinės pamainos personalas ir toliau mane ištikimai palaikė. Seselės manė, kad esu mielas keistuolis, ir džiaugėsi, jog nė karto nebandžiau įsprausti jų į kampą kokioje nors tuščioje palatoje. Internai didžiuodavosi galį dirbti mano pamainoje. Mes nuoširdžiai susidraugavome – jaunieji gydytojai mane gerbė. Jų manymu, buvau kuoktelėjęs, bet kompetentingas.

– Su mumis elgiatės kitaip nei kiti gydytojai, daktare Williamsai, – prisipažino Carteris. – Jei mes užsiėmę su pacientu, jie įeidami lepteli „Pasitraukit“ ir perima darbą. O jūs – ne. Leidžiat imtis iniciatyvos ir gydyti. Leidžiat pasijusti tikrais daktarais.

To dar betrūko, kad neleisčiau! Apie mediciną nenusimaniau nė lašo. Tie jauni gydytojai tai sužinojo tik po kelerių metų, bet tik dėl jų sugebėjau tęsti šį medicininį maskaradą. Reikalams pablogėjus – bent jau man, juk mano medicininių žinių nebūtų pakakę net galvos skausmui numalšinti, – viską palikdavau internų rankose, o pats pabėgdavau į sandėliuką septintajame aukšte.

Laimei, darbo Smitherse metu man niekada neteko susidurti su gyvybės ar mirties klausimu, nors kartą kitą teko atsidurti keblioje padėtyje, iš kurios mane išgelbėjo tik juokdario vaidmuo.

– Daktare Williamsai, ką tik priėmėme naujagimį, o daktarą Martiną iškvietė atlikti Cezario pjūvio, kai dar užrišinėjom virkštelę. Jis klausia, gal galėtumėte atlikti pradinę vaiko patikrą.

Išsisukti nepavyko. Prašymas nuskambėjo besikalbant su dviem seselėmis iš mano pamainos.

– Padėsiu jums, daktare Williamsai, – pasisiūlė viena iš jų, Jana Stern, atsidavusi medicinos sesuo, kuri pati mokėsi medicinos mokykloje ir tikėjosi tapti neonatologe.

Ji mane nuvedė iki palatos, o aš nenoriai nusekiau paskui. Kartais stabtelėdavau kitapus naujagimių palatos lango pasižiūrėti į mažulyčius, susiraukšlėjusius naujagimius, gulinčius inkubatoriuose arba į dėžes panašiuose lopšiuose, bet niekada neužeidavau vidun. Jie man priminė miauksinčių kačiukų vadą, o aš visada vengdavau kačių, net ir mažų.

Jau ruošiausi atidaryti palatos duris, kai seselė Stern griebė mane už rankos ir aiktelėjo:

– Daktare!

– Kas nutiko? – paklausiau beviltiškai dairydamasis ištikimųjų savo internų.

– Taip eiti negalima! – išbarė ji mane. – Privalot nusiplauti rankas, apsivilkti chalatą ir užsidėti kaukę. Juk pats žinot!

Ji ištiesė man žalią švarką ir sterilią kaukę. Man teliko pasimaivyti.

– Tai jau malonėkit man paaiškinti, kam šie kvaili dalykai reikalingi, – suniurzgiau. – Kam reikia tos kaukės? Juk vaiką ruošiuosi tik apžiūrėti, o ne apiplėšti!

Žinojau, kad kaukės man reikia. Bandžiau išsisukti. Ir man pavyko!

– Rimtai, daktare, kartais persistengiat, – sukudakavo ji pasipiktinusi.

Naujagimis – berniukas, vis dar išmuštas raudonio po sunkios kelionės per siaurą gyvybės kanalą, – niūriai į mane žvelgė.

– Gerai, vaikine, giliai įkvėpk ir po truputį iškvėpk, – įsakiau karišku tonu, tiesdamas stetoskopą prie kūdikio krūtinės.

Seselė Stern juokdamasi griebė man už rankos.

– Daktare! Šio stetoskopo negalima naudoti naujagimiui! Pasiimkit pediatrinį stetoskopą. – Išbėgusi ji grįžo su mažesniu stetoskopu už tą, kurį laikiau rankose. Net nežinojau, kad jų būna skirtingų dydžių. – Gal baigsit kvailioti? Ir taip turim daug darbo.

Atsitraukiau ir mostelėjau į kūdikio pusę.

– Štai ką pasakysiu, daktare Stern. Atlikit berniuko apžiūrą pati. Patikrinsiu, ar tikrai jau taip viską mokat!

Ji užkibo.

– Ką gi, galiu, – tarė tarsi įsižeidusi, bet buvo aišku, kad jaučiasi pamaloninta.

Pasiklausė stetoskopo, tada užsikabino jį ant kaklo ir ėmė tikrinti rankeles, kojeles, dubenį, pažvelgė į akis, ausis, burną bei išangę ir rankomis perbraukė galvą ir kūnelį. Atsitraukusi atgal įžūliai į mane pažvelgė: – Na, ir kaip?

Pasilenkiau ir pakštelėjau jai į kaktą.

– Labai ačiū, daktare, jūs išgelbėjote mano vienturtį sūnų, – verksmingai pratariau.

Liūdnas kūdikio veidas persimainė. Niekas nežino, ar naujagimiai mąsto ir supranta, kas vyksta aplink juos. Niekas, išskyrus mane. Tas vaikis suprato, kad esu šundaktaris. Tai jo veide matėsi kuo puikiausiai.

Po to apžiūrėjau dar kelis naujagimius. Žinoma, taip ir nesupratau, ką ten darau, bet po seselės Stern patikrinimo bent jau žinojau, kaip tai padaryti.

Bet vis dar daugybę laiko praleisdavau septintojo aukšto sandėliuke.

Esu tikras, kad mano paikystės žmones kartais erzindavo. Kaip tą naktį vienuoliktą mano apsimetinėjimo mėnesį, kai seselė pribėgo prie posto, kur ant ataskaitų keverzojau neiššifruojamas savo pastabas.

– Daktare Williamsai! 608-ojoje – pamėlynavęs kūdikis! Paskubėkit!

Tai buvo naujokė, mokyklą baigusi vos prieš mėnesį. O aš jai dar ir pokštą iškrėčiau. Pirmąją budėjimo naktį paliepiau jai „į naujagimių palatą atnešti kibirą garų, kad galėčiau sterilizuoti patalpą“. Ji žvaliai nuskubėjo į katilinę, kur ją nukreipė paslaugus internas.

Keista, kad per vienuolika apsimetinėjimo daktaru mėnesių niekada negirdėjau termino „pamėlynavęs kūdikis“. Pamaniau, kad ji man bando atsikeršyti.

– Tuoj būsiu, – tariau. – Bet pirma turiu patikrinti pažaliavusį kūdikį 609-ojoje.

Kai nepajudėjau, ji nulėkė tolyn, kviesdama vieną iš internų. Pasukęs už kampo žvilgtelėjau į medicinos žodyną. Paaiškėjo, kad kūdikiai mėlynuoja nuo cianozės, arba deguonies trūkumo kraujyje, paprastai dėl įgimto širdies defekto. Pasileidau iki 608-osios palatos ir su palengvėjimu pamačiau, kad mane vėl išgelbėjo vienas iš internų. Aplink kūdikį jis kaip tik ruošė nešiojamą deguonies kamerą.

– Iškviečiau jo gydytoją. Jis jau pakeliui. Jums leidus, sere, prižiūrėsiu, kol jis atvyks.

Drausti tai jau tikrai nesiruošiau. Šis įvykis mane sukrėtė. Supratau, kad vaidindamas savo vaidmenį priėjau prie ribos. Kol kas mane lydėjo sėkmė, bet aš staiga suvokiau, kad mano pučiama migla gali nužudyti kokį nors vaiką. Pasiryžau: susirasiu Colterį, atsistatydinsiu ir nepasiduosiu jokiems įkalbinėjimams.

Bet jis pats mane susirado.

– Ką gi, Frankai, galit grįžti prie palaido savo gyvenimo, – linksmai pareiškė jis. – Turim naują budintį gydytoją. Radau jį Niujorke. Jis bus čia rytoj.

Man net akmuo nuo širdies nukrito! Kitą dieną užsukau pasiimti paskutinio atlyginimo čekio ir visai nenusiminiau, kad neteko sutikti savo įpėdinio. Išeidamas iš ligoninės, susidūriau su Jasonu, pagyvenusiu valytoju iš naktinės pamainos.

– Ar ne per anksti į darbą, Jasonai? – paklausiau.

– Šiandien dirbsiu dvigubą pamainą, daktare, – paaiškino jis.

– Jei dar negirdėjot, Jasonai, daugiau čia nebedirbsiu, – pasakiau. – Jie pagaliau rado pamainą.

– Taip, sere, girdėjau, – atsakė valytojas ir smalsiai į mane sužiuro. – Daktare, gal galiu kai ko paklausti?

– Žinoma, Jasonai, šauk.

Šis malonus senukas man patiko.

Giliai įkvėpęs jis prapliupo:

– Daktare, jūs nepastebėjot, bet ilsėtis visada einu į septintą aukštą. Ir, daktare, jau beveik metus matau, kaip jūs ten įlendate į sandėliuką. Nieko neatsinešat ir nieko neišsinešat. Žinau, kad negeriat, bet, daktare, tame sandėliuke nieko nėr – ničnieko! Kiek kartų aš jį apieškojau! Daktare, iš to smalsumo vos gert nepradėjau! Ką jūs darydavot tam sandėly, ką, daktare? Pažadu, niekam nesakysiu!

Apkabinau jį juokdamasis.

– Jasonai, tame sandėliuke tiesiog eidavau pabūti su savo mintimis. Ir viskas. Duodu ranką nukirsti!

Bet žinau, kad jis manimi nepatikėjo. Tikriausiai tame sandėliuke šniukštinėja iki šių dienų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(60 žmonių įvertino)
4.5167

Top naujienos

Rekordiniai 442 koronaviruso atvejai ir dar viena mirtis: daugėja susirgimų Vilniuje, liepsnoja ugdymo įstaigos papildyta (157)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) spalio 23 d. 9 val. duomenimis patvirtintų ligos...

Žygimantas Mauricas: diržus gali tekti veržtis kitų metų antrąjį pusmetį (174)

Koronaviruso banga lapkritį ir gruodį neturėtų labai pakenkti Lietuvos „ekonominiam...

Armonaitė ir Karbauskis susirėmė dėl popiežiaus Pranciškaus citatos (339)

Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos...

Vakarėlis baigtas: po žiniasklaidoje pasklidusių vaizdų Švedija įveda ribojimą (90)

Švedija apribos naktinių klubų lankytojų skaičių iki 50-ies, po to, kai žiniasklaidoje...

Gydytojas Badaras įspėjo: užtenka vieno karto ir trečdalis šiai medžiagai tampa priklausomi (9)

Tyrimų duomenimis, Lietuvoje rūko kas ketvirtas žmogus. Šiuo metu Pasaulio sveikatos organizacija...

Pakartotinį karantiną pirmoji pasaulyje įvedusi šalis: rezultatai akivaizdūs (1)

Praėjus savaitei po to, kai Izraelis ėmė švelninti antrojo karantino ribojimus, infekcijų...

Motyvacijos ir kontakto stokoję žalgiriečiai prisiminė „rėkiantį žmogų“ (4)

Rekordinė šio sezono atmosfera nepadėjo. Nepaisant sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos...

Miltinio dramos teatre atšaukti spektakliai: 26 darbuotojai saviizoliacijoje (7)

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre iki lapkričio 5 dienos nebus rodomi spektakliai.

Avialinijų bendrovė siūlo papietauti stovinčiame lėktuve

Singapūro gyventojai turi progą papietauti pagrindiniame miesto oro uoste stovinčiame lėktuve „...

|Maža didelių žinių kaina