aA
Interviu su Vitalija Šimoniene turėjo įvykti jos kūrybinėse dirbtuvėse. Radau ją sutartu laiku valančią dulkes. Meno kūrinių, tapybos darbų nenublukino laikas, bet nejaugi dairysies į praeitį (V. Šimonienė surengė dvi asmenines parodas – red. past.), kai tokia turininga ir įdomi dabartis.
Vitalija Šimonienė
© R.Šemelytės nuotr.

Pergyvenusi skyrybas su vyru, depresijos periodą, nurašiusi save kaip moterį, dabar ji trykšta gyvenimo pilnatve ir džiaugsmu. „Pusės gyvenimo prireikė, kad pagaliau tapčiau laiminga“, – sako Vitalija Šimonienė.

Grybavimo filosofija

Taigi interviu turėjo įvykti kūrybinėse dirbtuvėse, bet Vitalija pranešė ypač svarbią žinią – dygsta baravykai! Dygsta, tai dygsta, griebėm krepšius, įšokom į guminius batus ir nurūkom į mišką. Net ne mišką, o tikrą šabakštyną, vos praeinamą pro tankius krūmokšnius, išvartytus medžius, vietomis pelkėtą ir žliugsintį nuo vandens. Vos tik akys apsiprato prie gelsvai rudais beržų ir alksnių lapeliais nukloto žemės pakloto, išryškėjo baravykų galvutės. Viena ranka sukau grybams kotus, kitoje rankoje laikiau įjungtą diktofoną, o ant nugaros baladojosi fotoaparatas.

Vienbalsiai nusprendėme, kad grybavimas yra giliai filosofinis procesas, nes miškas kaip gyvenimas – vienodas ir atviras visiems, tik kiekvienas jame pastebi, randa ir pasiima skirtingus dalykus. Vieni pralekia ir sako: nėra grybų. Kiti slenka iš lėto kaip į medžioklę, atidžiai įsižiūri ir staiga valktis nuo akių nukrenta – yra grybų! Treti dar rankomis pasigraibo po samanas, kad pasitikrintų, ar nesapnuoja ir tikrai baravykai tiltais auga.

Miškas visada toks pats, tik mes nepatenkinti ir su pretenzijom. Kažkodėl pretenzijos skirtos ne sau. Miškui. „Kiekvienam skirtas savas grybas. Gali praeiti nors ir dešimt grybautojų, o tu eisi jiems iš paskos ir vis tiek rasi. Čia kaip ir su vyrais“, – netikėtai keičia temą Vitalija, bet apie vyrus vėliau.

Ar tais keliais vaikščioju?

Tarp medžių tai dingdavo, tai vėl pasirodydavo salotinės spalvos Vitalijos striukė, kaip ir jos žodžių nuotrupos, nunešamos vėjo. Jei bandytume atsekti visus jos pasakojimo įvykius chronologine tvarka, reikėtų pradėti nuo jos keturiasdešimtmečio, kai moteris paklausė savęs: ar tikrai tais keliais vaikščioja? Ar tikrai dirba tą darbą, kokį nori?

Ji su vyru turėjo nuosavą verslą. Moteris tvarkė buhalteriją, sutuoktinis „buvo paskirtas“ direktoriumi. Nors viskas klostėsi sėkmingai, Vitalija vis labiau pradėjo ilgėtis nerealizuotos vaikystės svajonės – tapybos. Ji įstojo į Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos vakarinį skyrių. (Kiek galima vien dėl pinigų gyventi?) Takoskyra tarp jos ir vyro vis labiau ryškėjo. Sėkmingas verslas leido pasijusti viską galinčiam ir viską valdančiam, vyras pradėjo skaityti knygas apie pasaulio lyderius ir vis dažniau kumščiu trankyti į stalą. Vitalija net nebandė jam nusileisti. Prasidėjo skyrybų procesas.

Turto dalybos tęsiasi jau aštuonerius metus ir kol kas dar nesibaigė. Šeimos nekilnojamasis turtas buvo užrašytas vyro mamos vardu, Vitalija liko be nieko – dalies namo, buto, net mašinos. Ir dar buvusio vyro juodinama ir koneveikiama, kad „su menininke susikalbėti negalima“. Laimei, Vitalija, visą gyvenimą buvusi linksmų plaučių, ir toje situacijoje neprarado humoro jausmo. „Iki šiol vis save pasitikrinu, ar tikrai esu tokia netikusi?“ – net iki ašarų kvatoja moteris.

Nėra logikos

Nors ne visą laiką buvo linksma. Po skyrybų dvejus metus lovoje išgulėjo į lubas žiūrėdama, „verkė apsikabinusi šunį“. („Juk yra toks posakis“, – paaiškina Vitalija ir priduria, kad tokiuose pasakymuose sudėta visa liaudies išmintis ir tikroji tiesa, tik nemažai prireikia laiko, kol tai supranti.)

„Mane išgelbėjo tapyba ir žemė. Per tapybą, paveiksluose ryškėjančius simbolius pradėjau analizuoti save, susidomėjau ezoterika, perėjau visus „burtininkus“. Gerai, kad užteko sveiko proto, ir stogas „nenuvažiavo“, nes visur ieškau logikos. Kai save sveikuole laikanti moteris pardavinėja stebuklingas žoleles, valančias organizmą, klausiu, kiek pati sveri? „128 kg“, – atsako ši. Logikos nėra. Skambinu į kažkokią mokyklą paslaptingu pavadinimu. Klausiu, kuo užsiima? Paaiškina, kad mintimis medituoja, valo erdvę, Atlantidą iš vandenyno dugno kelia. Mokyklos lyderės klausiu: o kaip reikalai tavo šeimoje? Pasirodo, prastai. Vėl nėra logikos. Dar vienas kosmines kreives braižo, apie skraidančius astralus aiškina. Na, gerai, kad pakyli, bet vis tiek nusileisi ant žemės ir reikės savo kūne gyventi. Tai kaip tada?“ – nerimsta logiškas Vitalijos protas...

Griebk laimės paukštę

Po skyrybų Vitalija galvojo, kad gyvenimas baigėsi, bet pasirodo, kad jis tik prasideda. Ir kaip svarbu nesipriešinti, neužkirsti kelio tam, kas laukia ateityje. Reikia išmokti į savo problemą pažvelgti tarsi iš šalies, nesusitapatinti su ja, nes taip lengviau ją spręsti.

Sutikusi padėti savo draugei nupirkti sodybą, susipažino su moterimi, kuri prasitarė, jog jos sūnus išsiskyręs ir ieško rimtos draugės. „Visi čia mes išsiskyrę ir visi norim rimtai“, – kaip visada su humoru atsiliepė Vitalija. Tačiau po kiek laiko sulaukė motinos skambučio: „Tu man labai patikai, atvažiuok susitikti su mano sūnum.“ Motinos neišgąsdino faktas, kad būsima marti aštuoneriais metais vyresnė.

„Kai pamačiau tą vyrą, akyse tik suraibuliavo, galva suktis pradėjo. Tikriausiai tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – prisimena Vitalija. Jis buvo toks, kokio ji troško, – jaunesnis, gražus ir viską mokėjo dirbti. Ji net padėkojo jo buvusiai žmonai, kad tokį gerą vyrą jai paliko. Laimingai gyvena kartu jau trejus metus.

Vitalija išmoko džiaugtis ir vertinti tai, ką turi šiandien: „Vyras gali būti mano tik tada, kol jis namuose. Uždarė duris iš kitos pusės ir jau ne mano, o visuomenės. Nereikia prisirišti prie kito žmogaus. Turi mokėti būti ir su savimi“, – mano moteris.

Bulvių filosofija

Vitalijos Šimonienės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai ji atgavo senelių žemę ant vaizdingo Nemuno šlaito. Ką ten vaizdingo – tai tiesiog Šveicarija! Moteris pasistatė kuklų vasarnamį ir pradėjo auginti daržoves. Tik vis neduodavo ramybės virtinės pretendentų į šį rojaus kampelį. Vienas atvažiavo dviračiu ir pasakė: „Duosiu du milijonus už žemę ir sėdėk laiminga.“ „Aš ir taip laiminga“, – atrėmė žvilgsniu akiplėšą moteris. Ir turtinga – čiobrelių, jonažolių, kraujažolių, takažolių, šalavijų – visas šlaitas. Kad būtų dar gražiau, moteris smilgų pasodino. Buvęs vyras tik galvą palingavo: „Tik niekam nesakyk, kad už smilgas 80 litų sumokėjai...“

Vitalija pradėjo auginti daržoves: lysvėse veši svogūnai, kopūstai, morkos, burokėliai, salierai, porai... „Mane labai žavi žemės ūkio filosofija. Pasėji mažą sėklytę, o išauga didžiausias augalas ir už triūsą apdovanoja vaisiais ar daržovėmis. Kaip ir gyvenime – jei duodi, tai ir gauni. O egoistams ir savanaudžiams visos durys užsidaro“, – sako moteris.

Dar nuostabesnės jai atrodo bulvės. Per pirmą bulviakasį, kai mašina iškratė po visą lauką jų gumbus, Vitalija sakė draugei, kurią pasikvietė į talką: „Gulam ant dirvos!“ – „Kaip mums buvo gera tarp tų bulvių gulėti“, – kvatojasi iki ašarų pradedančioji ūkininkė.

O kai pirmą sterblę agurkų šiltnamyje prisiskynė, po visą kaimą lakstė ir visiems rodė, negalėdama patikėti, kad pati juos užaugino. O tie agurkai keistuoliai, juos net teko apibarti, kai nuskabius lapus, nustojo megzti vaisius. „Neišdykaukit!“, – sudrausmino juos moteris. Kažin ką pagalvojo kaimynė, pamačiusi, kad Vitalija šiltnamyje su agurkais kalbasi. Tačiau moteris jau seniai išmoko nekreipti dėmesio, ką apie ją galvoja kiti. Be to, ta kaimynė pati su agurkais pasikalba. „Na ir ką jie atsakė?“ – pasiteiravo jos Vitalija.

Ji turi ir braškių lysvę, aptvertą tvorele. „Kad neišsivaikščiotų, – paaiškina kikendama moteris. Ir priduria: – O ten Nemuno vingyje matyti keli žali išsikišimai – upė prisegta, kad neišplauktų.“

Idėjų dviem gyvenimams

Šį rudenį V. Šimonienė toliau tęs aplinkos apželdintojos ir interjero dizainerės mokslus Kauno kolegijoje. Įgytos žinios jai praverčia tvarkantis sodyboje. Vaizdingame šlaite stovi ir nedidelis vasarnamis, tačiau rudenį, nuėmus derlių, jo vidus išpuoštas ne floristikos kompozicijomis, o svogūnų galvomis, pabertomis ant grindų. Taigi interjero kol kas neakcentuosime, pereisime prie eksterjero. O čia yra kur akis paganyti.

Iš senos statinės „išlankstyti“ saulės spinduliai, kažkur rastos išmestos baro kėdės paverstos stilingais lauko baldais, „pasakų namelis“ ištapytas kaip kraičio skrynia, į pievą „įbridusi“ kėdė sterblėje laiko kriaukles, o jai prie kojų glaudžiasi nasturtų žiedai. Į senas stakles įsodintas kelmas atrodo kaip jūros arkliukas su besiplaikstančiais karčiais šuoliuojantis Nemuno vagos fone. Iš senų kibirų, ratų padirbintos vežėčios, į kurias irgi įsirioglinęs senas kelmas...

Puošdama aplinką, moteris laikosi vieno principo: turi vyrauti minimalizmas, kad nebūtų užgožtas unikalios gamtos grožis. Kita vertus, aplinka turi atskleisti kūrėjos savastį.

Vitalijos galvoje sukasi tiek idėjų, kad jų užtektų dviem gyvenimams. Susitaupiusi pinigų, ji nusipirko... motorinį pjūklą. Tvirtai suėmė jį į rankas ir ėmė dailinti vieno kelmo šonus, kol išryškėjo veido bruožai. „Nieko sudėtinga, reikia tik perprasti, kokiu kampu pjūklą laikyti. Juokingiausia, kad vyras už nugaros stovėjo ir vis patarinėjo per daug nespausti, kad neatšipinčiau“, – kvatoja moteris.
Ūkiškus darbus ji išmano. Kartą užsuko į parduotuvę, kurios užrašas skelbė: „Viskas tvirtinimui“.

„Ar turite tokių varžtų, kad vieną sriegį būtų galima įsukti į betoną, o kitą – į medį?“ – klausia Vitalija, mat jai reikėjo prie sienos pritvirtinti savo medžio skulptūrą. „Neturime“, – atsakė parduotuvės konsultantas. „O tokių, kurių sriegis sujungtų medį su medžiu?“ – „Irgi neturime“. – „Tai gal turite karštų klijų.“ – „Neturime“. – „Jei nieko neturite, ko man reikia, tai pasikeiskit iškabą“, – patarė moteris. Ji dažnai nesusikalba su aplinkiniais ir nežino, kaip čia yra: ar ji nieko nesupranta, ar kiti... Juokingiausia, kai po kiek laiko važiuodama pro tą parduotuvę pamatė, kad senojo užrašo neliko, parduotuvė pakeitė pavadinimą...

V. Šimonienė grožio ieško visur, ne tik mene, bet ir kasdienybėje. Kūrybinga ji ir virtuvėje. Mėgsta improvizuoti, kiekvieną kartą vis kitokią sriubą išverda. Kai kiti paragauja jos gamintų patiekalų, klausia: „Oi, kaip skanu ir ko čia pridėjai?“ – „Ir to dėjau, ir ano, ir pati vos į puodą neįlipau, bet susilaikiau“, – vėl raitosi iš juoko moteris.

Ji sako, kad charakterį, mokėjimą bendrauti ir linksmumą paveldėjo iš savo tėvo, kurį mėgo visas Netonių kaimas, nes jis ir armonika griežė, ir vakarones organizuodavo. Kur prisėsdavo, ten rasdavo pašnekovą. Tik Vitalijos mama jį vis bardavo, o dukra, kol buvo maža ir nieko nesuprato, iš paskos bambėdavo.

Bitės – sargai

Interviu su Vitalija juoko kreivė sparčiai kilo į viršų ir pasiekė kulminaciją, kai ji pradėjo pasakoti apie bites. Noras jų turėti lydėjo visą gyvenimą. Vaikystėje pas tetą kaime prie rugių stovėdavo aviliai, tarp jų vaikštinėdavo vištos, o iš lauko išlindusi lapė nusinešdavo paukštį. Teta verkdavo, o vaikai laižydavo medų, tepdami jį ant batono riekės ir užsigerdami šviežiu pienu. Šis vaikystės prisiminimas buvo įamžintas Vitalijos drobėje, o realybėje prie jos vasarnamio atsirado trys aviliai.

Bet kur gauti bičių? Vitalijai tai ne problema – nuėjo į žemėtvarkos skyrių tvarkyti žemės dokumentų ir laukdama prie kabineto eilėje, susipažino su bitininku. Jis bandė pirštis į draugus, bet, nesulaukęs atsako, davė bičių ir pamokino: „Čia kiaušinėlis, o čia jau bitutė kalasi, ūsiukai, kojytės išlindo.“ O kaip atrodo perai – neparodė. Kai Vitalija atidarė avilį norėdama pasižiūrėti, kaip jos bitutės gyvena, pamatė pilną korį „kirminų“. Nulėkė rėkdama pas kaimyną. „Klausyk, tu, didžioji bitininke...“ – tas palingavo galvą. O jai visi terminai – „meduvė“, „motinėlė“, „lopšeliai“ – skambėjo taip egzotiškai. Ir dar kažkokia „ambrozija“. Pasirodo, kad tai bičių maistas, kurį Vitalija dabar perka, kad nereikėtų namuose sirupo virti.

Atėjo laikas medų kopinėti. O bitės piktokos pasitaikė, mat labai prastai žiemojo, nors ir kibirais medų nešė, bet charakterį susigadino. Vos tik avilį atidarai, korį ištrauki, reik nešt kudašių.

Dažniausiai trimis kryptimis: į namelį, į mašiną arba į šiltnamį. Užsidarai ir lauki dvi valandas, aplink bitės ūžia ir neišleidžia. Jei sodyboje yra svečių, pirmiausia juos puola. „Todėl avilius laikau prie namelio, nes bitės yra mano sargai“, – pasakoja bitininkė.

Bitės rodo pavyzdį moterims

Ji bites laiko savo dukromis, todėl avilius spalvingai nudažė, nupiešė gėlyčių, o, atvažiavusi į sodybą, pirmiausia su jomis pasisveikina: „Labas, mergaitės, kaip gyvenate?“ Per Motinos dieną viena palindo po bitininko gaubtu ir įgėlė tiesiai į lūpą. „Mane taip myli, kad pasisveikino ir pabučiavo“, – aišku, tas geluonis tapo pretekstu sukurti anekdotinę situaciją. Lūpa ištino ir atvipo, vaizdžiai tariant, iki krūtinės. Kaip į svečius taip atrodydama važiuosi? „Nieko, – paguodė draugės. – Atvažiuok, mes tave visokią jau matėme, nenustebinsi...“

Kartą pas Vitaliją atvažiavo draugė, jos apsivilko maudymosi kostiumėlius, norėdamos pasikaitinti saulėje. Išėjusi į lauką, draugė sako: „Kažkas ūžia.“ Atsisuka, o ten – bičių spiečius kaip tornadas, pulsuoja ore pakibęs. Vitalija puolė skambinti bitininkui, klausti patarimo, o draugei šaukia, kad stebėtų, kur spiečius nulėks. Ta įsisupusi į chalatą po pievą kaip paklaikusi lakstė. Laimei, bitės susimetė čia pat, ant medelio, tas net nulinko nuo svorio. Šį kartą apsiėjo be įgėlimų, mat bitės susiruošusios į kelionę, prisisiurbia tiek medaus, kad negali susilenkti ir išleisti geluonies.

„Jos viską apskaičiuoja, žino, kokias atsargas sukaupti ir kaip jas paskirstyti. Išmintingai, pedantiškai tvarkosi ir puikiai išmano buhalteriją. Kai ruošiasi žiemai, iš avilio išvelka tranus, o prie laktos sargybinius pastato, kad atgal neįleistų, mat juos išmaitinti per didelė prabanga. Savo dukrai patariu imti iš bičių pavyzdį“, – vėl Vitalijos akyse šokinėja linksmos ugnelės. Nors prieš vyrus ji tikrai nenusiteikusi ir kitoms nepataria to daryti.

Gyvenimo draugo neturinčioms bičiulėms leidžia pasinaudoti stebuklinga vieta ant šlaito savo sodyboje – po vaizdingus Nemuno šlaitus besidairydamos jos pamedituoja ir jau gali tikėtis svajonių jaunikio. Parodžiusi tą vietą užkietėjusioms vienišėms, Vitalija eina į namelį virti kavos, nes pageidavimų sąrašas gali būti labai ilgas...

Ant Netonių kalno pakyla vėjas, šiaušia plaukus, kažką kužda į ausį. Tikriausiai jau prašymas pildosi...

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Saldi pirmoji pergalė: „Žalgiris“ privertė pasiduoti „Real“ ekipą (233)

„Žalgirio“ berniukai tampa vyrais: prisimenant Šarūno Jasikevičiaus frazę prieš savaitę...

„Barakudų“ sostinėje darbuojasi ir lietuvės: suvilioti turtuolį darosi vis sunkiau (244)

Jeigu vieniša mergina, ar kelios merginos prie baro geria tik vandenį ir nieko daugiau – iš karto...

„Sodra" įspėja, už kokį elgesį išmokų už ligą galite negauti ir dar teks grąžinti (39)

Pastaruoju metu visuomenėje pasklido gandas: jei susirgsite ir išsiimsite nedarbingumo pažymą, „...

Šaro planą gyręs Grigonis: su tokiu treneriu – visada didelės galimybės (2)

Pirmosios pergalės Eurolygoje paieškas Kauno „Žalgiris“ (1/2) baigė ketvirtadienį ir tą...

Brandžiu žaidimu pasidžiaugęs Jasikevičius: įveikėme ne bet ką – didesnio stimulo būti negali (9)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pergalių sąskaitą 2019-2020 m. Eurolygoje atidarė efektingai....

Turkija stabdo karinius veiksmus Sirijoje (137)

JAV viceprezidentas Mike'as Pence'as ketvirtadienį pranešė, kad Turkija ir JAV pasiekė susitarimą...

„Žalgirio“ lyderį išskyręs „Real“ vairininkas – apie gautą pamoką ir degančias Šaro auklėtinių akis (4)

Tituluota ir puikiai sezoną pradėjusi Madrido „Real“ ekipa Kaune buvo priversta nuryti karčią...

Daug nervų kainavęs „Brexit“ – finišo tiesiojoje: pagrindinės susitarimo sąlygos ir kompromisai (19)

„Sąžininga ir pagrįsta“ – taip Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas ir...

Antro balsavimo atveju Pranckietis žada kreiptis į teismą: tai yra neteisėtas veiksmas, bet jie jį daro (187)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis žada kreiptis į Konstitucinį teismą, jeigu valdantieji...

Politikų diskusija su bankininkais ir prekybininkais – kalbasi, kaip kurčias su aklu

Seime registruoti siūlymai įvesti bankų turto ir prekybos tinklų apyvartos mokesčius....