„Tai buvo seni laikai, plastinių operacijų dar nedarė, o mano klientei tiesiog pasisekė – gimė tokia. Ir visada buvo neįtikėtinai graži, nuo ankstyvos vaikystės. Kai jai buvo septyneri ar aštuoneri, mama už rankos vedžiojo į Modelių namus ir ji ten demonstravo vaikiškus drabužius. Šeima gyveno sunkiai, tėvas gėrė, ir mama tai darė vedina finansinių sumetimų, nes Modelių namuose gerai mokėjo. Mergina su siaubu ir nusivylimu prisiminė, kaip žiemą, sekmadieniais, kai likę vaikai ilsėjosi nuo mokyklos, jai teko žingsniuoti per visą miestą, – toliau pasakoja psichoterapeutė. – Juk grožis – puikiai perkamas. Ir jis žmogų paverčia preke“.
Palyginimų pragare
Grožio kaukė numuša vidinį „taikinį“, nes žmogui sunku suprasti, kas jis iš tikrųjų yra. Mergaitė augo, į ją ir toliau visi atkreipdavo dėmesį, ir vėliau tai darė ne vien prekių žinovai, prieš kuriuos ji vaikščiojo ant podiumo. Jai netrūko vyrų dėmesio, tarp jų buvo ir labai turtingų, kurie norėjo ją nupirkti, kaip kokį prabangų aksesuarą.
„Prisimenu epizodą darbe, kai aš pasakiau, kad ji labai graži, o ji neįtikėtinai skausmingai į tai sureagavo. „Ką reiškia labai graži? Aš juk ne pati gražiausia pasaulyje? O jeigu taip, tai kokią vertę turi šis grožis?“ Gražuolės širdyje buvo tikras pragaras, ji kankinosi, nuolat save lygino su kitais“, – prisimena S. Bronikova.
Toliau psichoterapeutė pasakoja, kad tos merginos gyvenimas visai nepriminė pasakos. Būdama suaugusi, dėl finansinių sumetimų gyveno kartu su tėvais. Tėtis gyveno tame pačiame bute, mirtinai gėrė, jiedu nebendravo. Nors buvo talentinga, gražioji mergina neįgijo jokio aukštojo išsilavinimo.
„Greičiausiai, didžiausias mūsų terapijos pasiekimas buvo ne tas, kad ji atsikratė bulimijos ir depresijos, o tai, kad jai pavyko sutaupyti pinigų, išvažiuoti iš tėvų ir rasti gerą darbą. Užuot be paliovos kentėjusi dėl savo išvaizdos, ji atsidavė karjerai“, – prisimena psichoterapeutė.
Ji pasakoja, kad tai buvo viena pirmųjų jos praktikoje pacienčių su mitybos sutrikimais. Mergina nuolat važinėjo į bado kliniką, periodiškai valgė vien grikius ir daržoves. Ir viskas vien tam, kad išliktų liekna. „Deja, mūsų terapija nutrūko ir nesu šimtu procentų įsitikinusi, kad jai pavyko pagaliau priimti savo pačios grožio naštą. O juk kažkuriuo momentu tenka dar priimti ir senėjimo naštą: suprasti, kad grožis nėra amžinas tavo palydovas, kad tu negalėsi jo sulaikyti. Tai genetinė dovana, laimėjimas loterijoje, tačiau tu jį neišvengiamai iššvaistai. Tai ne tas laimėjimas, kurį gali išsaugoti ir dar padidinti“, – įsitikinusi specialistė.
Kūnas kaip prekės ženklas
Šiuolaikinė vartotojiško požiūrio į grožį kaip į prekę, ar, priešingai, savo grožio kaip prekės ženklo suvokimas prasideda nuo pojūčio, kad „aš pati tokia, kokia esu, nesu graži“. Ir daiktai mane nepuošia, neatlieka kažkokios praktinės funkcijos, o kažką apie mane pasako. Lygiai taip pat kaip kūnas – tai mano prezentacija, ir gerai, jeigu tas kūnas dailus, sportiškas, raumeningas, su hipertrofuotais lyties požymiais: silikoninė krūtinė, didelės dirbtinės lūpos… Ir brangi rankinė, tarsi manęs pačios tęsinys – praneša pasauliui apie mane kažką svarbaus. O štai pigi rankinė siunčia visai kitą žinutę.
Iki aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikoje bet kurios prekės reklamos pagrindinė idėja buvo grįsta tuo, kad kaimynas turi kažką geresnio nei tu. Kaimynė nešioja madingesnį paltą arba kaimynas vairuoja įspūdingesnį automobilį. Šia konkurencija buvo paremta visa pardavimų logika.
Vėliau amerikiečių pasaulį užtvindė viskuo persisotinę žmonės su aukšta perkamąja galia, tad tokia reklama nustojo veikti. Tuomet buvo sukurta genialiausia visų laikų ir tautų pardavimų strategija, kuri naudojama iki šiol.
Ji yra apie tai, kad su tavo kūnu kažkas ne taip. Tu nepakankamai gražus, kad atitiktum tam tikrus standartus. Ir šiandien tai padeda parduoti bet kokią prekę: vaistus, maisto produktus, kosmetiką ir automobilius.
Idėja, kad kažkas su tavo kūnu negerai, gimdo didžiulį nerimą ir poreikį pasiekti idealą, tapti priimtinu. Štai kodėl mes susiduriame su vis jaunėjančia valgymo sutrikimų statistika, kūno vaizdinių sutrikimais – tai tarpusavyje labai susiję.
Kam man tas kūnas?
Tad ką daryti? Panašu, kad kaip ir bet kurioje nesuprantamoje situacijoje reikia „grįžti prie pagrindų“, tai yra, prisiminti, kam iš pat pradžių mums buvo duotas kūnas. Tai unikalus ir tobulas instrumentas, kurį smegenys turi tam, kad galėtų veikti šiame pasaulyje. Nieko kito smegenys neturi – jos be kūno yra bejėgės.
Prisimenate „Profesoriaus Douelio galvą“? Labai taikli istorija apie tai, kokiu priklausomu tampa net absoliučiai genialus žmogus, kai iš jo paimamas kūnas. Ir išeina, kad mes visą laiką apsišauname: mes vertiname protą kaip instrumentą, gebantį kurti, vertiname grožį kaip išorinį estetinį patrauklumą, tačiau negerbiame paties instrumento, kurį mums davė gamta. Regis, kad atėjo metas prisiminti: kūnas mums duotas ne tam, kad aptarnautume kitų žmonių akis. Kūniškas „prekių mokslas“ iki gero nepriveda.
Psichoterapeutė S. Bronikova pasakoja, kad intuityvaus valgymo grupėse, kur kalbama apie kūno įvaizdį, būtinai atsiranda kelios moterys, kurios sako: prisižiūriu dėl savęs! „Man visada kyla klausimas: nejaugi? Ir kai pradedi kastis giliau, paaiškėja: tam, kad aš patikčiau kitiems, kad jiems būtų malonu į mane žiūrėti. Ir privalu daryti bent jau tai, ką visų manymu privalo daryti bet kuri moteris: skusti kojas, tvarkyti plaukus, nenešti šiukšlių be kosmetikos“, – sako specialistė.
Demoniškumas ir dieviškumas
Ar priešinga pozicija nestumia mūsų sociofobijos link? Ne, kadangi čia mes susiduriame su plačiai paplitusia mąstymo klaida. Žmonės yra linkę mąstyti taip: jeigu man kas leis valgyti viską, aš nuo ryto iki vakaro valgysiu saldumynus, ir nepralysiu pro duris. Jeigu man leis nesiprausti, aš nesiprausiu. Kitaip tariant, egzistuoja idėja, kad kūnas iš prigimties yra demoniškai bjaurus objektas, kuriam tik duok valią ir jis ės šokoladą, storės, voliosis ant sofos, nesipraus, smirdės… Ši idėja labai paplitusi tarp šiuolaikinio jaunimo. Tipiškas šiuolaikinės kultūros produktas yra asmenukė: „pažiūrėkite, štai kokį gražų maistą aš valgau, štai kokia graži aš, štai kaip gražiai sportuoju“…
Iš klasikinės psichiatrijos mes žinome, kad kai žmogus nustoja laikytis bazinių higienos taisyklių, tai byloja apie psichinį sutrikimą, apie ligą. Netgi gyvūnų pasaulyje savęs švarinimas laižantis – pirmasis sveikatos požymis. Šizofrenija sergantys žmonės nustoja praustis, jiems tiesiog ne iki to. Klinikine depresija sergantys žmonės taip pat nesiprausia, nes jie neturi jėgų.
O paprastas normalus žmogus, panaikinus socialinį reikalavimą būti gražiu, praustis tikrai nenustos. Jis tik nustos dirbti su savo išvaizda tokia linkme: „aš privalau patikti kitiems“. Ir veiks kryptimi „aš noriu patikti sau“. Nes praustis po dušu yra malonu. Ir dantis valyti yra malonu.
Iš vidaus išeiti į išorę
Jeigu mes gyvename pasaulyje, kuriame iš prigimties esame negražūs, tai nelieka nieko kito, kaip siekti laikytis standartų. Grožio standartai yra laiko, sociumo ir ekonominių sąlygų kūrinys. Mes galiausiai atsidūrėme pertekliaus pasaulyje, kai nebežinome ką su tuo pertekliumi daryti.
Žmonės gyvena prekių perprodukcijos sąlygomis, kai daug to, kas pagaminama, mums nereikalinga ir niekaip mūsų gyvenimo nepagerina. Mes, kaip vaikai, kuriuos užverčia žaislais, labai greitai pavargstame nuo turimų daiktų ir norime naujų. Tai kompulsinis bandymas savajam „Aš“ suteikti ypatingą vertę.
„Aš galiu sau leisti daug daiktų“, „įvairių daiktų“, „brangių daiktų“, galiu nuolat pirkti sau naujus drabužius. Daugeliui moterų tai yra išsipildžiusi svajonė. O kai praeina kažkiek pertekliaus metų, žmonės pradeda suprasti, kad tas perteklius laimės pojūčio nesustiprina. Turi vieną suknelę ar dešimt, tai labai mažai įtakos turi tam, kaip jautiesi. Savijautai įtakos turi nebent jausmas, kad gali sau leisti tą suknelę.
„Manau, kad galų gale gyvenimo vertę formuoja gebėjimas kažką kurti. Kas liks po manęs? Muzika arba paveikslas, pastatyta mokykla arba ligoninė, o gal kažkas labai mažo. Pažiūrėkite, kaip kai kurie žmonės kruopščiai puoselėja savo sodą, nors nėra visiškai jokios būtinybės maitintis savo darže užaugintomis daržovėmis“, – samprotauja psichoterapeutė S. Bronikova.
Prasmė slypi susidomėjimo pernešime iš vidaus į išorę. Standartų paisymas nustoja būti gyvenimo prasme, kai mes priimame savo kūną tokį, koks jis yra, o ne bandome sulaužyti savo morfologinį tipą. Maistas nustoja būti visatos centru, kai nereikia karštligiškai kontroliuoti savo svorio. Kūnas nustoja būti visatos centru, kai nustojame jį suvokti kaip transliuotoją. Ir tuomet mumyse išsilaisvina energija, nes karštligiškas perteklinis rūpinimasis kūno grožiu nustoja mus jaudinti. Mums kūnas duotas tam, kad veiktume pasaulyje, kad padarytume tą pasaulį geresniu. Būtent tai suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
„Svajoju apie pasaulį, kai bus priimta į gražius žmones žiūrėti lygiai taip pat, kaip į gražų peizažą. Kuriame grožis neprimes žmonėms nereikalingų taisyklių ar bereikalingų įsipareigojimų, tarsi bagažo, kurį reikia vilkti visą gyvenimą“, – sako pašnekovė.
Senovės graikai suprato, kad grožis kažkuriuo metu tampa prakeiksmu. Kalba eina apie Eleną ir Trojos karą. Jis tampa nesutarimų šaltiniu, kas nepaneigia poreikio mėgautis ir grožėtis tuo, kas gražu. Turime suprasti dichotomiją, kuri egzistuoja visuomenėje nuo Senovės Graikijos laikų, ir suvokti: grožis tampa palaima tada, kai mes jį paleidžiame ir gauname galimybę mėgautis juo kaip realybės faktu. O kai monetarizuojame arba bandome nuspręsti, kam priklauso Elena, prasideda karas. Kai mes pradedame didinti savojo grožio apimtis, siekdami padidinti savo reikšmingumą pasaulyje, prasideda istorija apie prakeiksmą.
