Man paauglei trisdešimtmečiai atrodė seni, o penkiasdešimtmečiai visiškos kriošenos. Amerikietis Ezekielis J. Emanuelis, būdamas penkiasdešimt penkerių, pareiškė, kad norėtų numirti sulaukęs septyniasdešimt penkerių. Jis nemato prasmės gyventi ilgiau, nes įsitikinęs, kad daugumai žmonių prasmingiausias ir kūrybingiausias laikas baigiasi ties 75 metų riba. Tuo tarpu šimtametis turkas jogas Kazimas Gurbuzas tvirtina, kad produktyviausias gyvenimo tarpsnis prasideda nuo septyniasdešimties.
Aš antrinu Kazimo Gurbuzo požiūriui. Gyvenimo trukmė nenumaldomai ilgėja visame pasaulyje. Tikiu, kad mūsų anūkams šimto metų sukaktis bus ne išimtis, o norma. Ir jei mirs koks devyniasdešimtmetis, jie sakys – „kaip gaila, kad išėjo per anksti.“