Būtent šiuo periodu išpopuliarėjo moteriškų formų putlumas, kurį skoningai įamžino Flamandijos genijus Rubensas. Pečiai turėjo būti platūs ir atmesti atgal, ypač buvo vertinama didelė krūtinė ir platūs klubai.
Tačiau talija turėjo būti lyg širšės – damoms tekdavo rištis korsetus iš banginio ūsų ir spausti juos kiek įmanoma, kad talija būtų kuo siauresnė. Be to, korsetas atliko ir kitą funkciją – pakeldavo ir prilaikydavo krūtinę.
Lėlių pasaulyje
XVIII a. pradžioje baroką pakeitė naujas stilius – rokoko. Jis visiškai pakeitė moters grožio etalonus. Putlutes moteris, įspraustas į neįsivaizduojamai siaurus korsetus, pakeitė trapios, grakščios moterys, primemenančios porcelianines lėles.
Teatrališkumas ir nenatūralumas, būdingas barokui, vis dar išliko. Ypatingai su lėlėmis rokoko epochos damos supanašėdavo naudojant kosmetiką.
Tais laikais buvo įprasta padengti veidą storu sluoksniu kalkių ir po to praktiškai iš naujo nupiešti ant jų moters veidą. Po tokios procedūros gražuolių retkarčiais ir jų tikros mamos nepažindavo.
Įvaizdį papildė didžiuliai perukai, dosniai pribarstyti pudros ir papuošti spalvingais kaspinais, brangakmeniais ar netgi šviežiais vaisiais.
Ar tau, panele, šilta?
XIX a. klasicizmas tapo natūralia reakcija į ankstesnių amžių teatrališkumo ir nenatūralumo perteklių. Šis naujas stilius grąžino piliečius prie antikinių natūralaus grožio kanonų.
Jis atsirado Anglijoje, bet netrukus apėmė ir Prancūziją, kuri po revoliucijos aktyviai stengėsi atsikratyti visų monarchijos pėdsakų, kartu su perukais, korsetais ir kosmetika. Kosmetikos perteklių pradėta vertinti kaip vulgarumą, o išoriškai visų pirma buvo vertinamas natūralus grožis.
Netgi manyta, kad kuo gražesnė moteris, tuo mažiau jai reikia papuošalų. Todėl juvelyriniai dirbiniai kurį laiką taip pat nebuvo populiarūs.
Damų apdarai vis labiau panašėjo į antikines tunikas ir buvo gaminamos iš tokio plono muslino, kad daugelis gražuolių už savo mados siekius sumokėjo sveikata ar gyvybe – plaučių uždegimas tapo viena labiausiai paplitusių ligų aukštuomenėje.
Tiek daug gražių mergaičių...
Klasicizmas buvo paskutinis „totalinės mados“ pavyzdys. Jau XIX a. pabaigoje stilių atsirado tiek daug ir jie vienaskaitą keitė taip greitai, kad buvo sunku išskirti kokį nors konkretų grožio etaloną.
Toks pats kaleidoskopas buvo ir XX amžius, kuriam tekant visuomenės simpatijos buvo teikiamos tai putlioms ir neaukštoms moterims, tai berniukiškai lieknoms.
Grožio etalonais pabuvo pačių įvairiausių tipų moterys: Marlene Dietrich, Marilyn Monroe, Sophia Loren, Audrey Hepburn. Ar tai nereiškia, kad grožis – labiau nei plastiška sąvoka?
Šiandien madingas vienoks išvaizdos tipas, rytoj – kitoks. Ir ar verta taip kankintis dėl to, kad jūsų figūra ne idealiai atitinka šiandienos kanonus? Galbūt po keleto metų būtent jūsų formos bus vadinamos idealiomis. O jūsų vaikai ir anūkai greičiausiai visiškai nesupras dabartinių grožio etalonų.
Tai verta prisiminti pradedant laikytis eilinės alinančios dietos ar siekiant pataisyti figūrą plastinės chirurgijos būdu. Istorija rodo, kad grožis – labai jau sąlyginis dalykas.
