Užaugusi pašte
Daiva, ar tikrai neturite prancūziško kraujo?
Turiu žemaitiško. Gimiau Videikiuose šalia Plungės. Žemaitiškai kalbuosi su mama, broliu ir draugėmis. Mūsų giminėje moterys stiprios. Mama švelnesnė, o močiutę, ne taip seniai išėjusią iš gyvenimo, turėjome kietą. Videikiuose, kur gyvenome, visa, ką reikėjo įkurti, buvo įkurta močiutės namuose. Čia buvo paštas, o ji – pašto viršininkė, paskui paštą iškėlė, įkurdino biblioteką, močiutė tapo bibliotekos vedėja... Augau viešoje vietoje. Man ir dabar reikia, kad mane suptų žmonės.
Televizija tai jums ir suteikė. Vadinasi, visuomeniška esate nuo mažumės?
Savarankiška. Žinojau, kad mano gyvenimas ir laimė nepriklausys nuo vyro, už kurio ištekėsiu, žinojau nuo šešerių, kad viską turiu nuspręsti ir pasidaryti pati. Tėvai Plungėje įsigijo butą ir išsikėlė, tačiau aš nusprendžiau, kad mieste bus neįdomu, o kaime ir šešerių galėsiu lankyti mokyklą. Mane priėmė, nes močiutė jau buvo išmokiusi skaityti ir rašyti, netgi rusiškai. Kai mama mane, ketvirtokę, pasiėmė į Plungę, pasimokiau ten tik vieną trimestrą ir grįžau atgal į Videikius.
Neramu, kad Lietuvos sostinę uzurpuoja tokios kietos žemaitės. Kai tik žymi, graži, talentinga, tai atsipalaidavusi tuoj ima žemaičiuoti.
Esame užsispyrusios, todėl ir pasiekiame savo. Mums nesuprantama, kodėl tik dėl to, kad subjektas su kelnėmis, į jį žiūrėti dera nuolankiai. O dzūkei vyro žodis yra svarbus. Turėjau dzūką draugą, tiksliau, vyrą, su kuriuo kartu pragyvenome aštuonerius metus. Patyriau, kad dzūkams įprasti visiškai kitokie vyro ir moters santykiai. Mano sutuoktinis Dainius – žemaitis (nors žemaitiškai nelabai moka), tad irgi mano, kad moteris turi būti stipri. Abejoju, ar gebėtų gyventi su tokia, kurią reikėtų popinti, išlaikyti. Dainiui įdomūs iššūkiai.
Buvote jam nelengvas iššūkis: juk dėl jūsų jaunas vyriškis paliko Klaipėdą, darbą, draugus.
Galbūt iššūkis esu ir dabar, tačiau tikrai ne konkurentė. Ir kėdės Seime jam neužleidau, ir jis dėl manęs nesiaukojo, o užsispyrusiai ieškojo savo vietos pasaulyje. Kai susitikome, savo vietą jau turėjau, tad Dainiui teko prisiderinti, tačiau jis niekada man dėl to neprikaišiojo. Iš jauno vyro nė nesitikėjau pagalbos tuo metu, kai į pasaulį taip sunkiai atėjo mūsų Adeliukė. O Dainius pasirodė esąs tvirtesnis, rimtesnis už patyrusį vyrą. Nesakau, kad mūsų santykiai iškart susidėliojo – pirma aš buvau stipresnė, aktyvesnė, o dabar jis.
Taip gyvenime man pasisekė – Videikių aštuonmetė mokykla buvo fantastiška. Turėjome kino salę ir kino centrą, net kino muziejų. Kinu sirgo mūsų direktorė ir pusė mokyklos, apie kiną rašėme net kontrolinius darbus. Aktoriai naują lietuvišką filmą pristatydavo Vilniuje, o paskui – Videikiuose. Kaimo bendruomenė pasitikdavo juos su didžkukuliais, o paskui visi eidavome žiūrėti filmo...
Visai kaip kokiame itališkame kine, jei ne didžkukuliai, „Tado Blindos“ į tą žemaičių kino Meką, bijau, nebeatveš. Žemabalsė mergaitė iš Videikių, žinoma, troško būti aktore?
Mano kambario sienos buvo išklijuotos aktorių nuotraukomis. O vaidinti teko M.Martinsono filme „Nereikalingi žmonės“. Didžiuojuosi, kad ši mūsų juosta ir jos garso takelis buvo aukštai įvertinti tarptautiniame Šanchajaus festivalyje. Aktore galiu vadintis tik iš dalies, tačiau nesikratau naujos patirties, o jos turiu įvairios.
Po mokyklos baigimo metus mokytojavau Medingėnuose, baigusi prancūzų kalbos studijas mokiau jos sostinės mokykloje, o dabar joje mokosi mano dukra. Dirbau ir vertėja užsienio turizmo bendrovėje, paskui – radijas, televizija... Šiuo metu su kolegomis ruošiu laidas „Auksinė širdis“, jos labai pozityvios.
Sušokta istorija
Tačiau televizijos eteriui protingos elegantiškos 45-metės nereikalingos. Tas jūsų ryžtas pasirodyti viešai ant parketo.... Dėl ko? Ar žinote, kad rūkalės dėl išretėjusių kaulų labiau rizikuoja patirti traumas?
Žinau ir saugausi. O jūs ar žinote, kad pagyvenusiems ir kenčiantiems stuburo skausmus žmonėms šokiai yra tinkamiausias sportas? Ne, projekte šoku ne kaip Seimo nario žmona, reklamuojanti Dainių Budrį, o kaip Daiva Tamošiūnaitė, kuri nė nemanė, kad šokti taip smagu.
Jūsų partizanų šokis pagal „Raudonus vakarus“ su Tomu Slausgalviu pravirkdė komisiją. Manding, tai buvo stipriausias pasirodymas projekte apskritai, ne tik gražus, bet ir skaudus, ir prasmingas.
Į tą šokį įdėjau daug širdies. Mano seneliai nebuvo miške, tremties išvengė tik per plauką, bet ta istorijos atkarpa juk liečia mus visus. Mudu su Tomu papasakojome svarbią tautai istoriją. Labai mėgstu pasakoti istorijas, bet šią sušokti buvo fiziškai nelengva, juk turėjau išlaikyti ant manęs susmukusį raumeningą vyriškį. Būčiau nugriuvusi, tačiau Tomas pamokė, kaip atsilaikyti. Kaip? Paslaptis. Pagelbėjo ir mamos bateliai žemesnėmis pakulnėmis.
Atrodo, galėtumėte išlaikyti bet kurio stoto vyrą, o juk per tuos šokius, anot spaudos, numetėte šešis kilogramus. Moteris mūsų spaudoje vis dar pristatoma svorio vienetais.
Deja, mes vis dar sveriamos. Vienas jūsų kolega tą iš manęs išpeštą frazę padarė interviu svarbiausiu akcentu. Taip, galėčiau išlaikyti bet kurį vyrą. Bet ar verta?
Nebijote atsiverti, tačiau nesate atlapaširdė. Kaip pavyksta neperžengti padorumo ribų?
Ribas pamatuoju pagal save. Tikiuosi, kurdama televizijos laidas nesupykdžiau nė vieno žmogaus, o juk papasakota apie 80 istorijų, tarp jų ir tremties, ir karo, ir pokario laikotarpių – kiekviena jų verta atskiro filmo. O istorijai, netgi meilės, pasekti nebūtinos intymios smulkmenos. Tačiau esmė ne jos, o pats pasakojimas. Padėdavau herojams tai padaryti, nors kartais jie abejodavo, ar bus kam įdomi jų gyvenimo istorija.
O kaip, Daiva, jūsiškė? Sakysite, nesate tokia sena, kad papasakotumėte savo meilės istoriją?
Manau, kad 45-metė jau turi, ką pasakyti kitoms moterims... Pastebiu, kad moterų akys nuolat pilnos rūpesčio. Lietuvio veide net ir gražiausią dieną maža džiaugsmo. O juk džiaugsmui nereikia milijono, ramybės neatneš sąskaita banke… Ramybė ateina su branda. Galbūt prieš 10 metų būčiau sakiusi kitaip, tačiau dabar man didžiausia siekiamybė yra ramybė. Štai mano brolis, puikus stalius, nurimo tik išvykęs į Angliją, o gimtinėje nuolat nerimavo, ar išlaikys šeimą.
Nesaugumo jausmas trukdo džiaugtis gyvenimu. Kažkas vis drasko sielą. Kad ir nerimas dėl darbo: šiandien dirbi čia, rytoj nebe, esi eteryje, o po mėnesio iš jo išskrisi. Lietuvoje žmonės apskritai jaučiasi nesaugūs, todėl moterys atidėlioja motinystę. Juk vaikus auginti kainuoja, tad turi pati galvoti, kaip užsidirbti pinigų, arba įsikibti į vyrą... Ne, pastarasis variantas ne man, ir dukrai jo neskiepysiu.
Klausau jūsų įsimenamo balso... Išbandėte save šokiuose, o jei uždainuotumėte? Ar tik nenublanks mūsų žvaigždės?
Dainavau, grojau akordeonu, baigiau muzikos mokyklą, tačiau dėl balsu turiu problemų – stygos silpnos. Po kelių mėnesių darbo mokykloje gydytojai buvo „išrašę“ man mėnesį tylos.
Grūdinate stygas cigaretės dūmu?
Su tuo rūkymu išėjo negerai, juk pusantrų metų nerūkiau. Mane suvedžiojo Dainius, nors buvo nerūkantis rūkančios moters vyras. Dėl to kalčiausia politika: jis užsirūkė Seime, juk svarbiausi dalykai aptariami rūkykloje.
Politika jos gyvenime
Beliko paliesi „kaltą politiką“. Paaukojote vietą Seime dėl šeimos ar tiesiog išsigandote prisivirtos košės?
Neišsigandau, o pasirinkau. Jeigu abudu į Seimą, kas gi lieka su Adele? Ji buvo pirmokė, o mano tėtis staiga sunkiai susirgo. Mama – Plungėje, brolis – Anglijoje…
Sunkiai su Dainiumi priėmėme sprendimą, tačiau nusprendžiau rūpintis šeima. Adelė yra vienintelis mano turtas, žinau, kad kito vaiko neturėsiu, ir ne tik dėl amžiaus, tad mamos vaidmuo man labai svarbus. O būti politiko žmona šiandien nėra malonu. Džiaugiuosi tuo, kad esu Daiva Tamošiūnaitė, o ne Seimo nario Dainiaus Budrio žmona.
Anot kai kurių, politikas kaltas jau vien dėl to, kad jis – politikas. Tai primindavo ir pradurtos mūsų automobilio padangos kieme. Dainius galbūt vienintelis iš tos kompanijos žinojo, kas yra politika. Neatpažįstu kai kurių buvusių kolegų, patekusių į Seimą – atrodo, lyg būčiau jų visiškai nepažinojusi. Nemanau, kad su tauta galima taip juokauti.
Rimtai žiūrite ne tik į politiką bet ir į šeimą. Ar nesigailite atsisakiusi aktyvaus gyvenimo?
Gal ir padariau žingsnį atgal, tačiau dėl to nesigraužiu. Tik pagalvoju, kad dirbdami abu Seime lengviau susišnekėtume. Tos politikos mūsų namuose per daug. Kartais net supykstu – leisk ir man pasisakyti, įleisk į savo smegenis šviežio oro!
Anglai sako, kad už didžiavyrio stovi didi moteris. Ar politiko žmona gali „vairuoti“ valstybę?
Bent jau priversti vyrą susimąstyti gali. Politikams dera atverti akis į moterų problemas. Kodėl gi teisinga mintis negali gimti politiko žmonos galvoje ir per vyro rankas tapti kūnu?
Žmonės nebepasitiki nei politikais, nei likimu. Kuria planus iš kurių Dievas juokiasi...
O aš imu tikėti. Štai ilgai gyvenau su kitu, bet gandrai nenešė vaikų, vaikas gimsta tada ir nuo to vyro, su kuriuo tau aukščiau suplanuota. Taip, mistifikuoju šį reikalą, nes medicina manęs neįtikina.
Motinystė ir tėvystė abiem jums buvo dar vienas rimtas išbandymas, kurį išlaikėte.
Moteriai, pagimdžiusiai neišnešiotą kūdikį, niekas nepadeda susitvarkyti su jausmais. Ar pažįstate daug moterų, kurių kūdikis gimė 640 gramų svorio? Medikai prižiūri tave ir vaiką tik fiziškai, neišnešiotų naujagimių skyriuje turbūt lig šiol nėra psichologo. O juk tokio vaikelio tau nepadės ant krūtinės, jis guli inkubatoriuje tarsi koks varliukas, ir tu dėl to jautiesi kalta. Laimei, visa tai jau praeityje – Adelė auga, mokosi šoka, plaukioja baseine... Bet jei Dainius manęs tuomet nebūtų palaikęs, gal būčiau išprotėjusi arba dabar kalbėčiau kitaip... Jis įkvėpė man tikėjimo.
Tikėjimo vyrais?
Tikėjimo Dievą. Nebebijau atsiduoti gyvenimo tėkmei. Taip, diena Lietuvoje prasideda blogomis naujienomis, pakanka atsiversti laikraštį. Stengiuosi tam pasipriešinti, kad ir kurdama laidą „Auksinė širdis“. Ji, tiesa, rodoma nekomerciniu laiku, sekmadienio vakare, tai bent savaitę užbaigiame gera naujiena. Vyru irgi tikiu – jeigu jis ne tik meilužis ar tėvelis su pinigais, o tikras draugas. Kitaip su juo neverta nei gyventi po vienu stogu, nei artintis prie altoriaus.
