Ketvirto kurso stiklo dizaino specialybės studentė kiekvieną laisvą minutę skiria įvairių dirbinių gamybai. Jau dabar ji taip užsidirba būtiniausioms reikmėms ir svajoja apie šį pomėgį kaip pragyvenimo šaltinį ateityje.
Kantriai siekė tikslo
Grožio, estetikos ir kūrybos pojūtis užkoduotas L.Porcikaitės genuose. Stiklo dizaino mokėsi jos teta. O mama, nors šiuo metu ir neturi daug bendra su menu, šia sritimi itin domisi.
„Mamos svajonė buvo studijuoti Dailės akademijoje. Taip neatsitiko, todėl dabar ji nuoširdžiai džiaugiasi, kad ten mokausi aš“, – pasakojo jaunoji menininkė.
Užsispyrusi mergina savo tikslo siekė kantriai.
„Dar vidurinėje mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti tik Dailės akademijoje, todėl tam intensyviai rengiausi: lankiau privačias dailės pamokas, tobulinau savo įgūdžius“, – kalbėjo mergina.
L. Porcikaitę dailė domino visada. Apie šią merginos aistrą žinojo visa mokykla.
„Jei tik reikėdavo sukurti ir nupiešti kokį plakatą, visi kreipdavosi į mane“, – linksmai prisiminė kūrėja. Tiesa, iki pat studijų pradžios Lauryna nežinojo, kokios konkrečiai meno rūšies ji mokysis. Apsispręsti padėjo Dailės akademijos Atvirų durų dienos, per kurias mergina sužinojo apie stiklo dizaino specialybę.
„Ši sritis mane labai suintrigavo. Patiko tai, kad čia ne tik įgyjama teorinių žinių, bet ir išsamiai susipažįstama su pačia medžiaga, jos apdirbimo būdais bei galimybėmis“, – aiškino ketvirtakursė. L. Porcikaitė tikina, kad iš stiklo galima pagaminti ką tik nori.
Ji ir pati gamina ar dekoruoja pačius įvairiausius daiktus: papuošalus, dekoratyvinius indus, šviestuvus, vitražus, plaketes, veidrodžius, stiklo skulptūras. Daugelis šių daiktų skirti būsto interjerui, todėl mergina ateityje planuoja užmegzti ryšius su interjero dizaineriais ar architektais ir pasvarstyti apie bendradarbiavimo galimybes.
Tarsi viena šeima
Stiklo dizaino Kaune mokosi nedaug jaunuolių. Per metus šios specialybės studijas baigia vos 5–6 studentai.
Galbūt todėl visi yra draugiški, padeda vieni kitiems, kuria bendrus projektus. Net ir tie, kurie studijas baigė jau seniai. Geranoriški ir akademijos darbuotojai. Lauryna džiaugiasi, kad dirbti su stiklu gali kada panorėjusi, į dirbtuves ją visada įleidžia.
„Namie užsiimti šia veikla negaliu, nes reikia specialios stiklo apdirbimo įrangos. Su kitais stiklo dizaino kūrėjais esame tarsi viena didelė šeima“, – pasakojo mergina.
Menininkė gerai prisimena ir savo pirmąjį dirbinį: „Tai buvo plaketė. Kiti ją vadina tiesiog stiklo paveikslu, kurį gali pakabinti ant sienos ar lango“.
Nuo plaketės kūrimo pradėjo beveik visi stiklo dizaino studentai, nes tai – pirmoji užduotis pirmakursiams. Antrame kurse L. Porcikaitė susidomėjo papuošalų kūrimu. Kaunietės kurtomis apyrankėmis, kaklo pakabučiais, auskarais, žiedais žavėjosi ir jos draugai.
„Ilgai bandžiau įvairias technologijas, kol radau tai, kas man labiausiai patiko“, – apie savitą papuošalų kūrimo būdą pasakojo mergina. Ji žino, kad visi menininkai turi tik jiems būdingų bruožų, ir tuo jų darbai skiriasi nuo kitų. Tai – tam tikra saviraiškos forma.
Nepakankamai vertina
Kaip atrodys kitas jos projektas, mergina nežino. Kūrinių idėjos gimsta pačiais netikėčiausiais momentais: kažkur važiuojant ar tiesiog žiūrint televizorių. „Tada puolu piešti eskizą ar bent užsirašau mintį. Todėl visada nešiojuosi popieriaus ir rašiklį“, – aiškino mergina.
Po kiek laiko menininkė atidžiai peržiūri tokius savo eskizus, kai kuriuos patobulina, kitus sujungia į vieną. L. Porcikaitė apgailestauja, kad mažai žmonių vertina rankų darbą. O jei ir vertina, tai nėra linkę už tai mokėti.
„Žmonės grožisi darbais tol, kol išgirsta kainą. Bet juk brangiai kainuoja ne tik pats spalvotas stiklas, bet ir mūsų idėjos, laikas, darbas“, – energingai kalbėjo mergina. Stiklo kūrinių gamybos procesas užtrunka įvairiai. Pavyzdžiui, dekoratyvinei lėkštei pagaminti reikia 3–4 dienų. Visas reikiamas medžiagas Lauryna perka pati.
„Galimybės vis dar ribotos. Kartais sugalvoji kokį itin įdomų projektą, bet negali įpirkti reikalingų medžiagų“, – skundėsi kūrėja. Savo dirbinius ji neša į įvairias meno galerijas, papuošalų parduotuves. „Gyvenu pas tėvus, todėl neturiu daug išlaidų. O ir pajamos nepastovios: vieną mėnesį gaunu daug užsakymų, kitą galiu ir nė vieno negauti. Tačiau taip juk bus ne visada“, – optimistine gaidele pokalbį baigė L. Porcikaitė. Šiuo metu ji visą dėmesį skiria būsimam bakalauro darbui.
Stiklo dizaino istorija Lietuvoje
Stiklo meno mokykla Lietuvoje pradėjo formuotis tik aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Būtent tuo metu išryškėjo edukaciniai ir kūrybiniai dekoratyvinio stiklo pokyčiai. Aštuntojo dešimtmečio viduryje stiklo specialybę pradėta dėstyti buvusiame Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume.
1982–1983 m. Kauno taikomosios dailės skyrius buvo performuotas į Kauno pramoninės dailės fakultetą, kuriame buvo rengiami pramonėje galintys dirbti dekoratyvinės dailės specialistai. Jie projektavo vazas, sietynus, dekoratyvines stiklo plokštes, servizų rinkinius.
Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje atsirado poreikis „išsilaisvinti“ iš funkcionalaus pobūdžio kūrybos ir išbandyti skulptūrinę, pirmiausia abstrakčiąją stiklo plastiką. Atsirado iki tol nenaudotos stiklo technikos, kurios pakeitė meninį stiklo kūrinių vaizdą. Pradėta naudoti įvairios kokybės stiklą ir įvairius jo apdorojimo būdus – pūtimą, liejimą į formą, moliravimą, prikepinimą, šalto apdorojimo techniką, archajiškus stiklo gavybos metodus. Šiandien studentai skatinami ieškoti unikalių autorinių stiklo kūrybos būdų.
