aA
Pianistė Virginija Unguraitytė vaikystėje net keletą metų įtikinėjo tėvus, jog groti fortepijonu – tai ne vaikiška užgaida, o tikras troškimas ir ryžtingas apsisprendimas. Šiandien ji – ne vieno tarptautinio konkurso laureatė, daugeliui žinoma kaip Liudo Mikalausko scenos bendražygė.
Pianistė Virginija Unguraitytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl pasirinkote būtent fortepijoną?

Konkretaus atsakymo į šį klausimą tikrai neturiu. Paprastai profesionalūs pianistai groti pradeda nuo penkerių, netgi nuo ketverių metų. Aš pradėjau neįprastai vėlai – devynerių. Kiek atsimenu, nuo pat pradinių klasių jau troškau groti fortepijonu. Galbūt noras užgimė matant muzikuojančius kaimynų vaikus. Tuo metu mūsų šeima gyveno atokiau nuo miesto centro, daugiabutyje, tad tėvai šiuo mano noru pernelyg nesusižavėjo.

Po kurio laiko persikėlėme gyventi į nuosavą namą. Naujoje vietoje buvo dar daugiau grojančių vaikų, ypač – pianinu. Galiausiai mama mane nuvedė į muzikos mokyklą. Buvau iš tų vaikų, kurių versti mokytis niekada nereikėjo. Priešingai: pati mamos prašydavau, kad lieptų man eiti groti. Bet ji niekada to nedarė. Galbūt dėl to grojimas man niekada nebuvo priverstinis, nuobodulį keliantis užsiėmimas.

Kaip reagavo Jūsų šeima, kai pasirinkote profesionalios muzikantės kelią?

Žinia, jog pereinu mokytis į konservatoriją, tėvus šiek tiek šokiravo. Juk joje didžiausias dėmesys skiriamas tik muzikiniams dalykams. Jie baiminosi, kad baigusi tokius mokslus neturėsiu iš ko gyventi. Beje, būtent konservatorijoje išryškėjo spragos, atsiradusios dėl to, jog muzikos pradėjau mokytis ne nuo pat mažumės.

Iš kitos pusės, pavėlavote ne taip daug – tik ketverius metus.

Ketveri metai nėra mažai. Per tą laiką galima padėti pradžiai itin svarbius pamatus.

Ar šiuo metu tos pavėluotos pamokos vis dar jaučiamos?

Tikriausiai – jau nebe. Šį pavasarį dalyvavau tarptautiniame konkurse „Jeunesess international music competition 2010“ Bukarešte (Rumunija). Jame teko bendrauti su studentais iš daugelio Europos aukštųjų muzikos mokyklų, tarp jų ir iš Hanoverio aukštosios muzikos mokyklos bei Londono karališkosios muzikos akademijos. Pasirodo, visi pradėjome groti skirtingo amžiaus, ne aš viena buvau „pavėlavusi“, ir visi pasiekėme gerų rezultatų. Matyt, kai žmogus nėra verčiamas, jis yra daug imlesnis.

Ar šiandien nekyla klausimo, kaip reikės gyventi iš muzikos?

Aš dabar iš to gyvenu. Tikrai niekur kitur savęs neįsivaizduoju.

Koncertuose atliekate įvairių kompozitorių kūrinius. Kiek Jums lieka kūrybos laisvės? Ar tą patį kūrinį pagrojus dešimtą kartą neima sekinti rutina?

Kol kas to dar nepajutau. Tiesa, kai per trumpą laikotarpį reikėjo septynis kartus iš eilės atlikti M. Musorgskio „Parodos paveikslėlius“, susimąsčiau, kaip kūrinyje atrasti naujų spalvų. Kiek tame, ką darau, lieka kūrybos? Svarbiausia – kurti atliekant. Jeigu to, ką groji, neperleisi per savo jausminį pasaulį, nepavyks atskleisti kūrinio esmės publikai. Kūrinio interpretacija – tai visada tam tikra kūryba: tai gilus išgyvenimas to, ką groji. Labai gerai prisimenu savo pirmosios muzikos mokytojos Ariadnos Pakštienės žodžius, ji vis kartodavo, kad atliekant muziką turi būti galva, ausys ir būtinai – širdelė.

Dažnai po koncerto dar bent dvidešimt minučių negaliu bendrauti su žmonėmis. Tuo metu emocinė iškrova tokia stipri, kad jeigu kas nors ateina, kad ir pasveikinti, pradedu verkti. Koncerte atiduodu labai daug savęs. Kita vertus, po tokių koncertų niekada nesu pavargusi. Priešingai, po valandos jaučiu energijos antplūdį.

Be galo gerbiu žmones, kuriančius muziką, ypač – džiazo muzikantus. Mums, akademikams, tikrai trūksta improvizacijos pamokų.

Dažnai dalyvaujate tarptautiniuose konkursuose. Kas juose Jums svarbiausia?

Parodyti viską, ką galiu atlikti geriausiai. Niekada nevykstu laimėti – tai keisčiausia mano savybė, dėl kurios susilaukiu artimų muzikos draugų kritikos. Man svarbiausia – pagroti taip gerai, kaip galiu, ir praplėsti akiratį tiek, kad galėčiau save įvertinti, kokia esu būtent to konkurso lygio atžvilgiu. Laimėsi ar ne, priklauso nuo labai daug aplinkybių, kurių negali numatyti. Iš kiekvieno konkurso parsivežu didžiulę patirtį, kuri padeda augti savo srityje. Man tai yra viso to pagrindas ir siekiamybė.

Gal galėtumėte prisiminti įsimintiniausią savo koncertą?

Prieš porą metų turėjau galimybę groti su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų simfoniniu orkestru. Tuo metu atlikau vieną savo mylimiausių kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Tai didžiulį įspūdį palikęs bei mielą patirtį atnešęs koncertas. Kaip koncertmeisterė orkestro sudėtyje buvau grojusi ne kartą, bet tada pirmą kartą grojau kaip solistė. Kai groji didžiulio orkestro priešakyje ir jauti bendrą muzikos tėkmę, užplūsta didžiulė pasitenkinimo banga.

Kokie muzikantai Jus įkvepia labiausiai?

Labai sunku išskirti tik keletą muzikantų, nes muzikinis pasaulis labai platus. Vienas įdomus vienaip, kitas kitaip. Mane įkvepiančių asmenybių yra labai daug, ir ne tik pianistų. Iš jų galėčiau paminėti Gleną Guldą (Glen Gould), Ivo Pogoreličių (Ivo Pogorelich), Martą Argerič (Martha Argerich), vieną žymiausių visų laikų primadoną sopraną Mariją Kalas (Maria Callas), džiazo muzikantą Keitą Džaretą (Keith Jarrett). Ypač žavi tie, kurie savitai atlieka įvairių stilių muziką. Be galo įdomu kiekvieno muzikanto asmeninė kūrinio interpretacija, jo skambesys. Tai žavi kone labiausiai.

Kokie kompozitoriai Jums labiausiai patinka?

Labiausiai mėgstu melodingumu pasižymintį romantizmo epochai artimą muzikos stilių. Patinka klausytis ir groti Sergejų Rachmaninovą bei Frederiką Šopeną, nors jie gana skirtingi. Žinoma, kiekvienos epochos bei jos kompozitorių muzikinis stilius yra savitai įdomus ir be galo informatyvus.

Dažnai koncertuojate kartu su operos solistu Liudu Mikalausku.

Mes – kursiokai ir draugai, ne tik scenoje. Jis – vienas geriausių mano draugų. Kaip susipažinome? Antrame kurse vienam studentų koncertui kartu parengėme programą. Kai pirmą kartą pabandėme repetuoti, Liudas pastebėjo, kad man puikiai sekasi „eiti paskui dainininką“ – jis labai mėgsta šį terminą. Jautėsi bendras kvėpavimas. Po metų kartu su Liudo dainavimo dėstytojomis doc. Sabina Martinaityte ir Audrone Eitmanavičiūte nuvykome į tarptautinį dainininkų ir akompanavimo meno konkursą „XXI amžiaus menas“ Kijeve (Ukraina, 2008), kuriame jis dalyvavo kaip solistas, o aš – kaip koncertmeisterė. Buvome bakalauro studijų trečio kurso studentai. Jis tada parsivežė Grand Prix, o aš – I premiją.

Žvelgiant į vyresniosios kartos jaunystės laikotarpį, susidaro įspūdis, kad anuomet klasikinė muzika pasiekdavo platesnę auditoriją, nors galimybių tam būdavo mažiau. Šiandien tikrai kur kas mažiau jaunų žmonių galėtų išvardyti mylimiausius profesionalios muzikos atlikėjus, ypač dabartinės kartos.

Iš tiesų kokybiška, juolab – klasikinė muzika dabar nėra ypač populiari. Kita vertus, seniau ir estradinė muzika buvo šiek tiek kitokia nei dabar. Kiek atsimenu iš pasakojimų, į šią sritį prasimušti nebuvo lengva. Draugų rate visada stengiuosi išsakyti savo nuomonę apie populiariąją muziką. Jokiu būdu neauklėti, nemoralizuoti, tik atkreipti dėmesį, kad susimąstytume, ką klausome. Tikrai nemanau, kad reikia klausytis vien fortepijono ar vien operinio dainavimo.

Tačiau negalima visiškai nepaisyti to, kas šiuo metu vyksta, kur einame su visu tuo, ką klausome. Žinoma, nelengva ir popmuzikantams, nenuvertinu jų. Bet nepateisinama, kai iš tiesų žemo atlikimo lygio muzika televizijos bei kitų priemonių „pagalba“ brukama be jokios atrankos, nereikalaujant kokybės.

Dažnas prodiuseris pasiteisintų: intelektualus muzikinis produktas per sudėtingas ir jo niekas nesupras.

Žmonės yra ugdomi. Pernai žiemą viename koncerte Kauno filharmonijoje grojau sudėtingą Olivjė Mesiano (Olivier Messiaen) pjesę iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“. Tai šiuolaikinės muzikos kompozitorius, jo melodijos sudėtingos, vyrauja aštrūs disonansiniai sąskambiai.

Prisimenu, kai ją repetavau namuose, ruošdamasi „First European Piano competition“ Poznanėje, namiškiai išsigando, kaip galiu pateikti būtent šį kūrinį, nes tai jiems priminė instrumento trankymą. O po koncerto filharmonijoje daugelis sakė, kad tai buvęs vienas ryškiausių viso vakaro numerių, nors muzika ganėtinai sudėtinga, o klausytojų tik mažuma buvo profesionalai.

Žinoma, atliekant tokį kūrinį svarbu žinoti, ką jame atskleisti, kad publiką pasiektų kūrinyje slypinti jausminė žinia. Kai kūrinį atlieki ne paviršutiniškai, žmonės jį priima, nors jis sudėtingas. Kodėl bijoma pateikti šiuolaikinę kūrybą? Manau, sukurti aukštesnio lygio, kad ir avangardinį, projektą būtų tik į naudą. „Triumfo arka“ taip pat buvo gana sudėtingas projektas, tačiau sulaukė nemažai dėmesio, be to – praplėtė žmonių žinias apie vokalinį meną. Svarbu tik išdrįsti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Padėtis virsta nekontroliuojama: kasmet dėl antibiotikų miršta dešimtys tūkstančių pasveikti turėjusių žmonių (9)

Kiekvienais metais Europoje miršta 33 tūkstančiai žmonių dėl bakterinių infekcijų, kurių...

Lietuva – demografinėje duobėje: išgelbės tik darbo imigrantai? (101)

Mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius ir nesustojanti emigracija kelia vis daugiau klausimų,...

Nobelio premijos laureatas: jau dabar pajutome skonį to, kas mūsų laukia. Gali tapti gerokai blogiau „kyla pavojus JAV demokratijai“ (126)

Garsusis ekonomistas Josephas Stiglitzas atkreipia dėmesį į tris realiausią grėsmę keliančius...

Praėjus metams po dingimo Argentinoje aptiktas povandeninis laivas

Argentiniečių povandeninis laivas, prieš metus sprogęs ir dingęs su 44 žmonių įgula,...

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (108)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Vaikamušių judėjimo aktyvistams: gavote tai, ko nusipelnėte (80)

Dar savaitė, kita ir Lietuvos miestai bei miesteliai pradės varžytuves, kieno įžiebta Kalėdų...

Neįtikėtinas rašytojos Colette gyvenimas: vyras vogė jos talentą, o ši keršijo romanais su jo 16-mečiu posūniu ir kitomis moterimis

Netrukus kelionę po Lietuvos kino teatrus pradės juosta „Koletė“ – dar vienas svarbus...

Jauni Lietuvos gyventojai trykšta optimizmu – atlyginimus tikisi augsiant keleriopai (98)

Lietuvos jaunimas savo ateitį vertina optimistiškai: SEB banko atliktas 18–25 metų gyventojų...

Šeimos tradicija, virtusi spontanišku nuotykiu – kaip keliauti su vaikais ir neišprotėti? (5)

Vieniems šeimos tradicijos yra bendros šventės ar aktyvios veiklos, kitiems jos neatsiejamos nuo...

Suvalgę kažko saldaus patiriate nemalonius simptomus? Mitybos ekspertai aiškina, kokiais atvejais gali tekti atsisakyti cukraus

Daugumos mūsų santykis su cukrumi svyruoja nuo meilės iki neapykantos. Mums patinka saldumynai, jie...