Artėjant Teatro dienai „keistuoliuose“ jautėsi ypatingas šurmulys. Kiekviename kampelyje vyko repeticijos. Net teatro vadovui turėjo būti staigmena, kas vyks šeštadienio vakarą scenoje. Taigi kalbėtis teko kavinėje, mat net direktoriaus kabinetas buvo užimtas.
Pirmenybė – režisūrai
Kas gi yra Aidas Giniotis – direktorius, meno vadovas, teatro siela, aktorius, režisierius, pedagogas?
„Šiuo metu jaučiuosi labiau režisieriumi nei aktoriumi. Direktoriaus pareigos skamba gražiai, bet yra formalios, meno vadovu savęs vadinti negaliu, nes teatre yra Meno taryba, kuri sprendžia, ką statysime, kokį spektaklį kiek rodyti, vienu žodžiu, repertuaras formuojamas kolegialiai“, – sakė A. Giniotis.
Teatro siela jis savęs taip pat nepavadintų, nes ne kas kitas, o visi dirbantys teatre ir sudaro tą sielą. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei ne bendraminčių komanda, kuri nusprendė mesti iššūkį ir įkurti pirmąjį Lietuvoje nepriklausomą teatrą, šiandien nebūtų kalbos apie tris teatre dirbančias aktorių kartas.
Pradėję statyti spektaklius vaikams „keistuoliai“ šiandien gali pasigirti ne tik gausybe apdovanojimų, bet ir įvairiu bei įdomiu repertuaru.
„Per 20 gyvavimo metų sukurta 50 spektaklių (25 jų – repertuariniai), 5 vaizdo filmai vaikams ir 3 suaugusiesiems, išleista 10 muzikinių albumų. Kasmet „keistuoliai“ parodo apie 200 vaidinimų Lietuvoje ir užsienyje“, – vardijo teatro vadovas.
Trys „keistuoliai“
Karjeros pradžioje ir dabar „keistuoliai“ lengvai randa kalbą su jauniausia auditorija. O juk užsiauginti žiūrovą labai nelengva. Vyresnės kartos žiūrovai kuo puikiausiai atsimena TV laidos „Labanakt, vaikučiai“ trijų „keistuolių“ komandą: Ilona Balsytė – Keistutė, Aidas Giniotis – Keistukas, Sigutis Jačėnas – Keistulis tada žavėjo ne tik jaunatviška vaidyba, bet ir puikiai atliekamomis originaliomis dainelėmis pagal Donaldo Biseto pasakas.
Tiesa, jei ne Aido užsispyrimas, viskas būtų atrodę daug prasčiau. Tai jis išreikalavo, kad tuometinė Valstybinio radijo ir televizijos valdžia sudarytų sąlygas prieš televizijos įrašą pasidaryti fonogramą. Negirdėtas dalykas, kad vaikų laidai būtų skirta įrašų studija. Jau tada buvo akivaizdu, kad Aidui nėra neįveikiamų kliūčių.
Kita vertus, juk kovojo jis ne dėl savęs, o dėl bendro reikalo. Galima tai vadinti įkyrumu, naivumu, užsispyrimu, tačiau tokios charakterio savybės labai praverčia. Vėliau buvo filmas „Geltonų plytų kelias“, „Zuikio paveikslėliai“, „Išdaigos Bašmukų gatvėje“ ir dar daug vaikams skirtų spektaklių, kurių pavadinimai sunkiai į puslapį tilptų.
Reiklus kritikas
„Dabar vaikai kitokie. Juos reikia atplėšti nuo kompiuterių, kad ateitų į teatrą. O kai ateina, viskas būna gerai. Žiūri ir džiaugiasi. Manau, esame nepraradę savo gebėjimo kalbėti su jauniausiu žiūrovu“, – sakė režisierius.
Jo sūnus Ignas Antanas – antraklasis, bet savo nuomonę apie spektaklį tėčiui išsako drąsiai ir aiškiai.
„Sūnaus pastabos taiklios. Kaip aštuonmetis jis kuo puikiausiai žino, kas patinka, o kas ne, ir nebūtinai jo nuomonė sutampa su kitų. Pigiais triukais jo nepaimsi. Reikia tada labai jau pigiais arba brangiais“, – šypsojosi Aidas. Tačiau jis tikino, kad nežino sūnaus polinkių ir negali pasakyti, ar vaikas pasuks tėvo pėdomis. „Lanko „Ąžuoliuko“ chorą.
Kiek suprantu, jis pats dar ieškojimų stadijoje. Gal ir bus režisieriumi užaugęs, nes matydamas repeticijas suprato, kad tai žmogus, turintis valdžios. Tiesa, iš pradžių jis norėjo būti apšvietėju. Man tas variantas, beje, labiau patiko. Dabar gyvename taip: aš nesikišu į jo kūrybą, jis – į mano“, – juokėsi A. Giniotis.
Linksmoji Zenonų šventė
Šiandien, kovo 26-ąją, „Keistuolių teatro“ gerbėjai skubės žiūrėti „Zenonų“. Linksmas renginys, kuriame bus įteikiamos Zenonų statulėlės, dešimt metų (nuo 1994 m.) sukviesdavo kolegas ir būtent šio teatro gerbėjus.
Po penkerių metų pertraukos Zenonai vėl sugrįžo. „Kartais reikia pertraukos. Buvo toks periodas, kad ta šventė, pasirengimas jai tampa darbu ir pradeda slėgti.
O šiais metais pajutome, kad galime pasididžiuoti prieš žiūrovus. Kiek gi galima verkti, reikia ir pasilinksminti. Juk gyvename po vienu Lietuvos teatro stogu.
O žiūrovams belieka prisijungti prie mūsų šventės. Bus humoro, gerumo, smagaus juoko, daug daug geros nuotaikos“, – vardijo pašnekovas. Režisierius sakė, kad jam pačiam dar neaiški renginio visuma, gali būti įvairių siurprizų, nes, anot jo, kuriama, repetuojama pakampėmis slapčia, jog tą išskirtinį vakarą visų pirma būtų smagu patiems teatro žmonėms.
Nuogas kapitalizmas su komunizmo apraiškomis
Du kartus A. Giniočio kūrybiniai nuopelnai buvo įvertinti Auksiniu scenos kryžiumi. Tačiau pats menininkas tikina, kad tokie apdovanojimai ne tik džiaugsmas ir garbė, bet didžiulis įpareigojimas. Ir kuriama, anot jo, ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad pasirinktas toks gyvenimo būdas.
Ir „Keistuolių teatro“ jis jokiu būdu nevadintų Aido Giniočio teatru. „Jei atsitiktų taip, kad „Keistuolių teatre“ nebeliktų nė vieno iš teatro įkūrėjų, šis teatras vis tiek būtų „Keistuolių teatras“, nes tai ne vieno žmogaus teatras. Jis buvo kuriamas vadovaujantis kitais principais. Yra Meno taryba, kurios balsas ne patariamasis, o sprendžiantis visus su menine veikla susijusius klausimus“, – aiškino režisierius.
Tad diktatūra jo nė norėdamas neapkaltinsi. Į tarybą patenkama demokratiniu keliu – Meno tarybos nariai renkami visuotiniame susirinkime. Pasak A. Giniočio, nuogas kapitalizmas su komunizmo apraiškomis.
Atgaiva – sodyboje
To, kuo užsiima, A. Giniotis nevadina darbu. Jam patinka, kad santykinai yra laisvas, gali įgyvendinti savo sumanymus, kada panorėjęs. Kai kurie sumanymai nuo studijų laikų laukia stalčiuje savo eilės. Jam, kaip ir dažnam kūrėjui, reikia įkvėpimo. O kai šis aplanko repeticijose, jos užtrunka iki paryčių. Kai pusę aštuonių ryto paskambinau tartis dėl interviu, jis dar tik ruošėsi miegoti. „Tai nėra gerai, bet tokie jau tie menininkai. Kartais tenka ilgokai palaukti, kol ateina tas įkvėpimo momentas“, – šypsojosi režisierius.
Paklaustas apie meilę tikino, kad mylimiausia jo moteris – teatras. O atgauti prarastų jėgų skuba į sodybą Širvintų rajone. „Sodybos man reikia, kad galėčiau atsijungti nuo mobiliųjų telefonų, miesto triukšmo. Sėdi į automobilį ir nulėkęs šešiasdešimt kilometrų atsiduri vietoje, kurioje kažkas persijungia. Esu tikras miestietis. Nesiimu jokių darbų, būnu, ir tiek.
Vieni prie jūros kvėpuoja jodu, kiti lekia į sodybas, – sakė A. Giniotis ir tikino, kad niekur nenori važiuoti iš Lietuvos. – Prisimenu, kai nuvažiavau į Maskvą dar tais laikaisi planavau studijuoti ten, bet po poros savaičių apsisukau ir grįžau namo, nes pasijutau svetimas.“
Aktorius, režisierius, kompozitorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, skaitovas Aidas Giniotis gimė 1964 m. lapkričio 17 d. Šiauliuose. Mama – pedagogė, tėvas – choreografas, brolis Juvitas Giniotis – pedagogas.
1986 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigė aktorinio meistriškumo studijas.
1986–1989 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos, nuo 2003 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, nuo 2009 m. šios akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas.
Vaidino arba režisavo daugiau kaip 40 spektaklių, dalyvavo kuriant 6 televizijos filmus. 2002 m. du spektaklius pastatė Elmshorno miesto teatre „Ditchenbühne“, 2004 m. Klaipėdos dramos teatre. 2006 m. Vilniuje įkūrė teatro laboratoriją „Atviras ratas“, čia sukūrė spektaklių. Spektakliams būdinga improvizacija, žaismė, ieškoma naujoviškų bendravimo su žiūrovais formų.
Pastatymai:
• „Smaragdo miesto burtininkas“, 1992 m.
• „Jonas kareivis“, 1993 m.
• „Liūdnojo vaizdo riteris“, 1997 m.
• „Karalius Elnias“, 2000 m.
• „Žaiskime operą!“, 2000 m.
• „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, 2001 m.
• „Ožys“, 2001 m.
• „Marius ir Miglė“, 2002 m.
• „Juzė Dykaduonis“, 2004 m.
• „Džonas Kanderis“, 2004 m.
• „Meilė ir mirtis Veronoje, 2005 m.
• „Atviras ratas“, 2005 m.
• „Princesė Turandot“, 2006 m.
• „Bučiuok mane, Keit“, 2007 m.
• „Sparnuotasis Matas“, 2007 m.
• „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“, 2008 m.
Įvertinimai:
• 2005 m. Auksinis scenos kryžius.
• 2008 m. Auksinis scenos kryžius.
