Tik štai, ar jam pavyks įgyvendinti savo planus?
Su Merūnu susitinkame iškart po „Meilės eliksyro“ repeticijos su pianiste Olga Taškinaite. Patiksliname repeticijų su dirigentu Modestu Pitrėnu laikus ir šnektelim apie didžiausią siekį solisto gyvenime – tapti operos dainininku.
Prieš metus debiutavai LNOBT scenoje Nemorino vaidmeniu Gateno Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Kaip sekasi „susidraugauti“ su šia muzika?
Donizetti yra visų pirma balso eliksyras. Mano pirmasis mokytojas Juozas Antanavičius man visuomet kartodavo: „niekada nevenk Mozarto ir Donizetti, nes tai yra eliksyras balsui. Jis padės tau palaikyti balso raumenų tonusą ir balse turėti greitį.“ O tai juk yra labai puiku, kai gali konkuruoti ir rungtyniauti su dirigentu, o ne tik visuomet būti jo vaikomas.
Nori konkuruoti su dirigentu?
Taip! Visąlaik! (juokiasi)
O kaip Tau sekasi kurti Nemorino vaidmenį?
Tai yra vaidmuo, labai atitinkantis mano charakterį. Jis man labai patinka. Nesakau, kad aš prisigeriu ir ieškau gražių merginų. (juokiasi) Labai džiaugiuosi, kad būtent šis vaidmuo tapo mano pirmuoju, atliktu operos scenoje, visuomet svajojau realizuoti savo aktorinius gebėjimus, atlikdamas tokį – humoristinį – vaidmenį. Aišku, labai laukiu Lenskio, apie kurį svajoju visą gyvenimą (Pavasarį numatomoje LNOBT premjeroje „Eugenijus Oneginas“. – Red. past.). Bet labai džiaugiuosi dainuodamas Nemoriną, nes jis man niekada nepadarys didelės žalos balsui, ir čia nėra pavojaus nukrypti nuo meninės režisieriaus koncepcijos.
O ar Nemorinas nešokiruoja savo paprastumu? Nesinori gilesnio dramatizmo?
Ne, labai puiku, kai reikia būti paprastam. Gal dėl to ir sakau, kad jis atitinka mano charakterį, nes pats esu paprastas…
… ir mieliau dūsauji apie Tą Vienintelę Adiną, nei esi mačo – širdžių ėdikas?
Be abejo, žinoma! Aš juk ir pats myliu! Myliu vieną žmogų savo gyvenime ir tikiuosi, kad tai tęsis iki grabo lentos. Todėl tai ir yra panašu.
Kaip pasikeitė Tavo kūrybinis gyvenime nuo pasirodymų „Kelyje į žvaigždes“ iki Nemorino LNOBT scenoje?
Nėra dienos, kad nesimokyčiau naujo klasikinės muzikos kūrinio. Visuomet stengiuosi nenukrypti nuo ko pradėjęs ir ko siekiau – klasikinės muzikos, operos scenos ar kamerinės muzikos koncertų. Visąlaik galvojau tiktai apie tokią muziką. Bet Lietuvoje šiais laikais yra susidariusi tokia situacija, kad būdamas klasikinės muzikos atlikėju, dažniau privalai daryti ne tai, ką norėtum gyvenime daryti. Ir tai – tik dėl to, kad išgyventum. Aš visuomet sakau, kad estradinė muzika mane maitina, o klasikinė – gaivina.
Ar tai reiškia, kad operinė muzika Tave lydi visą gyvenimą?
Ji atsirado tuomet, kai buvau 8 metų. Niekad neklausiau tiek estradinės muzikos įrašų, kiek vaikystėje klausydavau klasikos. Galbūt dėl to, kad mano namų aplinkoje visuomet skambėjo Verdi, Puccini operos. Jas labai mėgo mano močiutė. Ji su teta skiepijo meilę šiai muzikai mano širdyje. Todėl nuo mažens svajojau daryti tai, ką dabar, po 7 metų viešos, „estradinės“ veiklos, tik pradedu.
Namie turėjome labai daug plokštelių, kurių klausydavau... tapydamas. Mano gyvenimas buvo nulemtas – aš turėjau būti dailininkas (M. Vitulskio senelis – žinomas Lietuvos tapytojas Aleksandras Vivulskis. – A. J.). Tačiau staiga viskas pasisuko kita puse… Stovėdamas su kostiumu scenoje, prisimenu tas akimirkas, kai sėdėdavau, paišydavau ir galvodavau, kad jeigu nepaišyčiau, norėčiau būti dainininku. Tuomet pagalvoju, kad kartais tu planuoji, o Dievas iš tavęs juokiasi.
O kodėl sakai „staiga pasisuko“? Tiesiog vieną dieną nusprendei dainuoti?
Iš tikrųjų taip ir buvo. Buvo tam tikros gyvenimo peripetijos, galbūt – noras pakeisti gyvenimo būdą. Kaip ten bebūtų, menas visuomet yra pirmoje vietoje mano gyvenime – ar tai būtų dainavimas, ar tapyba, grafika. Galbūt prie jų dar kada grįšiu. Tiesą sakant, labai to norėčiau.
Klasikinio dainavimo pasaulyje sėkmė užtarnaujama ne šypsenomis glamūrų viršeliuose, o visų pirma sunkiu darbu…
M.Aleksos nuotr.
Ar yra solistų, į kuriuos lygiuotumeisi?
Be abejo, turiu! Tokių, kurie yra mano standartai – kaip Placido Domingo ar Luciano Pavarotti. Pavarotti buvo pirmas tenoras, kurio aš klausiau nuo vaikystės. Tai yra žmogus, kurio charakteris ir gyvenimo istorija yra panašūs į mano. Jis labai artimas man tiek siela, tiek muzikos supratimu. Be to, tai buvo žmogus, kuris turėjo talentą ir dėl to jam buvo daromos nuolaidos. Taip yra ir mano gyvenime (juokiasi).
Kiek Tau svarbu emocijos tikrumas scenoje?
Emocijos tikros tiek, kiek jos yra tavo paties išgyventos. Kiekvienas savo gyvenime turime tam tikrą išgyvenimų lygmenį. Aš labai anksti patyriau ir praradimus, ir atradimus, dėl to man viskas taip reikšminga. Labai lengva scenoj išjausti, patirti dar kartą tai, ką jau esi patyręs gyvenime. Yra du skirtingi dalykai – kai žmogus vaidina emociją ir kai iš naujo išgyvena.
„Meilės eliksyre“ Nemorinas dainuoja apie slapčia nuriedėjusią ašarą („Una furtiva lagrima“). Ką manai apie vyriškas ašaras?
Taip, aš nevengiu rodyti ašarų, nes tai yra labai žmogiška, tai yra jautru. Turėjau gyvenime patirtį, kai laikiau ašaras, ir tai neišėjo man į naudą. Todėl dabar stengiuosi nebelaikyt. Kaip jautiesi, tą minutę, taip jautiesi. O žmonės, kurie norės – supras, kurie nenorės – nesupras. Galvoju, kad nereikia slėpti to, ką jauti tą minutę, nesvarbu, ar tai džiaugsmo ašaros, ar liūdesio. Ir taip labai mažai šiais laikais žmonės rodo jausmus, šalta labai aplink. Atrodo, kad jausmų sfera išnyksta. Mes bijome jausti arba rodyti savo silpnąsias puses. Bet juk mes esame žmonės. Manau, jog nereikia to bijoti.
M.Aleksos nuotr.
Leidai suprasti, kad svajonės Tave veda tolyn nuo Lietuvos?
Kai manes klausia „kaip jums Lietuva?“, atsakau, kad tai yra šalis, kurioje aš gyvensiu visą savo gyvenimą ir kad bet kurie teatrų pakvietimai bus tik laikini. O mano šeima, mano tradicijos, mano vaikai su manim gyvens Lietuvoje. Tiktai taip įsivaizduoju savo ateitį. Turėjau puikią patirtį, kai šių metų birželį teko dalyvauti operos „Ana Bolena“ pastatyme Šveicarijoje (St. Moritz festivalyje. – A. J.) ir po pusantro mėnesio grįžti į Lietuvą. Pajutau visiškai kitą kvapą.
Ir tiek to, kad žmonės aplink susiraukę, kad gatvės yra neremontuotos, nesvarbu, kad žmonės į tave kreivai žiūri ar šiaip yra blogas oras. Bet tai yra mano žemė. Tai yra vieta, kurioje mano senelis be atsako kūrė lietuviška tematika. Tada, kai tai nebuvo leidžiama, jis vis tiek rizikavo. Vadinasi, buvo dėl ko. Yra daugybė žmonių, kurie savo gyvenimus skyrė Lietuvai. Dėl to mums reikia labai tikėti tuo, ką turime.
M.Aleksos nuotr.
Vadinasi, dar nesyk girdėsime Tave dainuojantį Lietuvoje?
Taip , be abejo! Na, nebent reikėtų rinktis La Scala ar Vilnių…
… na, tuomet mes važiuotume Tavęs klausyti į Milaną!
Baigėme pokalbį mažorine juoko gaida. Ir ko gi liūdėti? Juk Nemorinui galiausiai nepavyks tapti kariu, nes gražuolė Adina prisipažins jį mylinti. Ir Merūno Vitulskio didžioji gyvenimo meilė operai, labai tikiuosi, neliks be atsako.
O štai jūs turite unikalią galimybę spalio 13 d. LNOBT išgirsti Merūną viename pirmųjų jo spektaklių operos scenoje – G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“...
