aA
Per šventes iš didžiųjų miestų į miestelius lyg pavasarį paukščiai sugrįžta užaugę vaikai. Plungiškių Virginijos ir Stasio Razmų namai taip pat prisipildo šurmulio. Į gimtinę iš Kauno dalyvauti muzikuojančių šeimų šventėje grįžta sūnūs Stasys ir Tomas, marti Roma, vaikaičiai: trimetė Liepa ir penkiametis Tumas.
Virginijos ir Stasio Razmų šeima
© L.Brundzos nuotr.

„Anūkas – mūsų mažasis generolas, jei ne jis, kažin ar dalyvautume šventėje“, – juokiasi seneliai ir prisipažįsta, kad būtent Tumui paaugus atgijo šeimos muzikavimo tradicija.

Pareiga išsaugoti vardą

Sutuoktiniai Stasys ir Virginija Razmai į savo namus pakviečia likus dviem valandoms iki koncerto. Nustebina ir nudžiugina, nes paprastai muzikantai sutinka bendrauti po pasirodymo, kai nebelieka sceninio jaudulio ir skubos.

Vos įžengus į namus padvelkė žaisminga šventinė nuotaika. Jokios įtampos ar erzelio. Namiškių veiduose neįskaitysi nė jaudulio. Galbūt jis slėpėsi už juoko ir linksmo sąmojo, tokio lengvo ir natūralaus, matyt, šeimynai seniai jau įprasto. „Rimčiausia iš mūsų marti Roma“, – vėliau konstatuos šeimos galva S. Razmus.

Visiems susibėgti į vieną kambarį pavyksta vos kelioms minutėms. Žvelgiu į gyvą trijų muzikuojančių kartų portretą ir bandau įsiminti kiekvieną detalę.

Jaunatviški seneliai Stasys ir Virginija dirba vos už kelių šimtų metrų esančioje Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Jis – muzikos pedagogas, mokantis vaikus groti saksofonu, ji – bibliotekininkė.

Vyresnysis sūnus Tomas po saksofono studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukūręs savo šeimą apsigyveno Kaune. Tame pačiame mieste savo gyvenimo kelią tęsia ir jaunesnysis Razmų sūnus Stasys.

„Mano tėvas ir senelis taip pat buvo Stasiai, – informuoja šeimos galva. – Senelis norėjo, kad šis vardas būtų perduodamas iš kartos į kartą. Kadaise šią pavestą pareigą įvykdė mano tėvas, po jo – aš, o ar vykdys mano sūnus, tai jau palieku jo atsakomybei.“

Paskatino Balys Dvarionas

Razmų šeimoje dažnai prisimenamas pirmasis giminės Stasys, pradėjęs ne tik vardo, bet ir muzikavimo tradiciją.

Senasis Stasys Razmus, išeivijos lietuvis, kurį laiką gyveno JAV. Ten susipažino su lietuve. Abu grįžę į Plungę susituokė Šateikių miestelio bažnyčioje. Apsigyveno pačių pasistatytame, tuo metu prabangiu laikytame dviejų aukštų name.

Stasys prisimena seną savo tėvo papasakotą istoriją: „Vieną kartą septynmetis mano tėtis ir jo dvynys brolis mato, kaip į kiemą įvažiuoja brička, traukiama šešių arklių. Įeina senelis su kažkokiu žmogumi ir sako: „A žinuot, vaka, kon parsivežiau?“ Tai buvo kompozitorius Balys Dvarionas. Kai jie susėdo ir išlenkė po taurelę, kompozitorius paprašė, kad vaikai kuo nors pagrotų. Mano tėvas išsigando: juk reikės muzikuoti ne bet kam, o pačiam Dvarionui! Vis dėlto jiedu grojo: dėdė Bronius mušė būgną, o tėvukas traukė šią armoniką.“

Stasys parodo iki šiol išsaugotą instrumentą ir sugroja keletą akordų. Beje, būtent su šia armonika grojo ir šeimų šventėje. Tiek Stasio tėvui, tiek jam pačiam bene labiausiai įsiminė tąkart ištarti kompozitoriaus žodžiai: „Vaikam reikia duoti mokslą.“

Stasio tėvelis muzikos mokslų taip ir neišėjo, tačiau muzikos taip pat neišsižadėjo. Būdamas kolūkio brigadininku po darbų grodavo armonika vestuvėse, įvairiuose baliuose. Šeimai tai buvo ne tik malonus užsiėmimas, bet ir papildomas pragyvenimo šaltinis.

Nuolatos apsuptas muzikos Stasys ir pats išmoko traukti armoniką. Ūgtelėjęs bandė stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, akordeono specialybę, tačiau nepriėmė, nes nepažinojo natų. Jam buvo pasiūlyta studijuoti klarnetą.

„Dar armonika grodamas vestuvėse matydavau, kaip muzikantai pasikiša klarnetą po pažastimi ir vaikšto garbanas taisydamiesi. O mes pririšti prie savo armonikų turėdavome sėdėti, negalėdavome taip laisvai vaikštinėti“, – paaiškina Stasys, kodėl sutiko konservatorijoje mokytis groti klarnetu.

Baigęs mokslus jis muzikavo miesto orkestre, taip pat – vestuvėse. Vėliau teko tarnauti armijoje. Po jos Stasio gyvenime laukė nauji posūkiai: muzikos mokytojo darbas ir žmona Virginija.

„Mes davėme meškerę“

Virginija prisimena pažintį su savo būsimu vyru Plungės tautinių šokių ir dainų ansamblyje „Suvartukas“. Grįžęs iš armijos Stasys čia grojo, ji – šoko. Suartino bendra koncertinė veikla ir muzika.

„Mano tėveliai buvo paprasti kaimo žmonės, ne muzikantai, bet labai jautrūs muzikai“, – prisimena Virginija. Atmintyje iki šiol išlikęs iškalbingas paskutinių jos mamytės gyvenimo mėnesių paveikslas. Prieš mirtį gulėdama ligoninėje ji vis tranzistorių prašydavo įjungti, taip muzikos norėjo klausytis.

„Gal, jeigu būtų kas paskatinę, būtų ir iš mūsų šeimos kas muziką studijavę. Labai dažnai nutinka taip, kad ne gebėjimų trūksta, o palaikymo, paramos“, – garsiai svarsto moteris.

Muzikos mokslų neragavusią Virginiją gyvenimas praturtino padovanodamas tris muzikuojančius vyrus: sutuoktinį ir du sūnus. Klausiu, ar nebuvo sunku rūpintis menininkais? Moteris neslepia: lengva nebuvo. Juk vyras didžiąją dalį savaitgalių grodavo vestuvėse, o jai vienai tekdavo likti su dviem judriais pametinukais vaikais. „O ką darysi? – retoriškai klausia. – Nejaugi uždarysi vyrą ir neišleisi?“

Stasys prisimena: „Kartais mums, vyrams, reikėdavo pabūti vieniems, kad ir su burlente kelioms dienoms išplaukti. Ir kai ištrūkdavome, girdėdavome: „Negrįžkit, pamatysit, kas jums bus!“ „O kas būdavo?“ – nekantrauju sužinoti, kaip baudžiami nepaklusnūs šeimos vyrai. Visi trys linksmai susižvalgo: „Dažniausiai laukdavo išvirti pietūs.“

Kol Virginija stengiasi prieš koncertą sumuštiniu pastiprinti anūką, klausiu jau suaugusių sūnų, ar labai griežtai juos auklėjo tėvai?

Galiausiai, ar jie patys savo noru mokėsi muzikos, ar labiau buvo verčiami? „Parodyti randus?“ – nusijuokia Tomas. Kol tėvas Stasys juokaudamas svarsto, kaip čia jam geriau pasielgus: likti kambary ir visą tiesą apie save išgirsti ar išeiti ir tik vėliau straipsnyje perskaityti, abu broliai, trumpai susižvalgę, greitai nusprendžia: „Pakankamai griežti, bet ne per daug.“

„Norėjau dorais žmonėmis užauginti, – apie savo jau išsipildžiusius siekius atvirauja tėvas, – džiaugiuos, kad nenuėjo šunkeliais. Mokytis jiems teko nemažai. Iš mokyklos eidavo į muzikos pamokas, iš muzikos – į Mykolo Oginskio meno mokyklos pučiamųjų orkestrą, jauniausi muzikantai buvo. Vakarais kartais pats grodavau laidotuvėse, nes reikėjo prisidurti. Būdavo, prisijungdavo ir vaikai. Todėl jau nuo pat mažumės jie turėjo savo santaupų. Mes davėme meškerę, o žvejoti išmoko patys.“

Svajojo, bet nesitikėjo

Tomas šiandien Lietuvos kariuomenės karinėse oro pajėgose dirba muzikantu. Taip pat jis yra žinomas džiazo atlikėjas. Groja saksofonu Kauno džiazo kvintete bei dvidešimt metų koncertuojančiame Kauno bigbende.

Tomui patinka įvairūs džiazo stiliai – nuo klasikos iki avangardo. Aktyviai dalyvauja Klaipėdos, Kauno, Birštono, Vilniaus džiazo festivaliuose (2006 m. kartu su saksofonistu Juozu Kuraičiu buvo apdovanotas „Vilnius Jazz“ Grand Prix).

Kodėl pasirinko saksofoną? Iš pradžių grojo trimitu. Mat tėvas Stasys, muzikuodamas kapelose ir orkestruose, pastebėjo, kad trūksta trimitininkų. Pasiūlė jį pūsti tuomet dar mažamečiui Tomui. Šis sutiko ne iš karto. Nors ir išmoko trimitu groti, neilgai su juo draugavo. Netrukus pasekė tėvo pėdomis ir pasirinko saksofoną.

Tėvas Stasys prisipažįsta: ilgą laiką nežiūrėjo rimtai į sūnaus koncertus. „Kai kartą pamačiau jį grojantį Klaipėdoje su švedų muzikantu, likau apstulbęs. Sarmata man girti sūnų, bet...“
Klausiu, ar tikėjosi, kad sūnus tiek pasieks? „Norėjome, bet nesitikėjome“, – prisipažįsta abu tėvai.

Į kambarį trumpam įbėga jau šventei pasipuošęs mažasis Tumas. Pakelti plaukučiai žaismingai dera prie rimtumo suteikiančio kostiumo bei akinukų. Šeimos kapeloje anūkas gros klarnetu. „Senelis juo suviliojo“, – prisimena Tumo mama Roma. Senelis Stasys iš pradžių instrumentu pasiūlė tik pažaisti. Pamatęs, kad vaikui klarnetas įdomus, dar ir suintrigavo: jeigu grosi kasdien po valandą, būsi geras muzikantas.

Būdavo, grįžta senelis pavargęs po darbų, o tuo metu Žemaitijoje atostogas leidžiantis anūkas pribėga prašydamas: „Buočiau, šiandien dar negruojau, gruokem.“ Senelis neslepia: „Noriu, kad būtų geras muzikantas. Visi mokame groti, o štai gerai groti...“

Leidžia atrasti savą kelią

Violončele grojanti Roma šiuo metu Kauno Vėtrungės pradinėje mokykloje moko muzikos Š. Suzuki metodu. Pasak jo autoriaus, japonų mokslininko, smuikininko, kompozitoriaus, ugdymo filosofo Šiniči Suzuki, kiekvienas vaikas gimsta su beribe potencija išsiugdyti talentą bet kurioje srityje, jei tam sudaromos tinkamos sąlygos, tad labai svarbu vaikus lavinti nuo mažumės.

Roma stengiasi dukrytę Liepą ir sūnų Tumą apsupti muzika, tačiau groti jų pernelyg nespaudžia. Leidžia patiems atrasti savo kelią. Štai jaunesnioji Liepa kol kas dar neprisirišusi nė prie vieno instrumento. Dažniausiai domisi tuo, kuo broliukas Tumas groja. Matyt, muzika nebus svetima ir jai. Iš prigimties judri mergaitė, iš Kauno važiuojant pas senelius į Plungę, nuščiuvo automobilyje skambant Antonio Vivaldžio muzikai.

Tumas Kaune lanko privačias klarneto pamokas.

„Savo vaiką sunku mokyti. Kartais pritrūksta kantrybės, be to, jis vienaip reaguoja į tėvų raginimus ir visai kitaip – į mokytojos. Natūralu, būtent jos labiau klauso, būna labiau susikaupęs“, – sako Roma.

Jauni tėvai nebijo, kad sūnus, kol kas labai rimtai ėmęsis muzikos, užaugęs gali savo gyvenimo su ja ir nesusieti. Kur kas svarbiau jiems, kad vaikas būtų tuo, kas yra, o ne tenkintų kitų lūkesčius.
Užmerkiu akis ir bandau įsivaizduoti muzikantų šeimyninį gyvenimą.

Grįžta abu po darbų, pavalgo vakarienę ir susėda visa šeima muzikuoti. „Nieko panašaus! – kvatojasi jau septintus bendrus metus skaičiuojantys sutuoktiniai. – Esame pažįstami penkiolika metų, bet kartu groti niekada neišeina. Nebent dalyvauja daugiau žmonių. Dviese niekaip. Abu turime idėjų, esame kūrėjai, tai kuriam gi nusileisti? O ir muzikiniai skoniai bei stiliai dar skiriasi.“

Neprieštarauti širdžiai

Jauniausiasis Razmų sūnus Stasys, puikiai grojantis klarnetu, priešingai nei brolis, baigęs muzikos mokyklą nepasuko muzikanto keliu. Šiandien jis – bendrovės „Verslumo tiltas“ informacinių technologijų skyriaus vadovas. Toks muzikai imlaus sūnaus pasirinkimas tėvams sukėlė įvairių svarstymų, bet nebuvo netikėtas.

Mama Virginija pastebi: „Stasys nuo mažens mėgdavo skaičiuoti.“ Tėtis Stasys taip pat prisimena, kad jis pats mėgęs viską greitai daryti, o štai jaunesnysis sūnus – viską apgalvoti ir apskaičiuoti. Kartą tėvas virš statomo garažo vedė kabelį. Stasiukas, tuomet pirmokas, įspėjo: „Teti, ne tep dara. Jeigu vies plieš stuogą, nuplieš i kabelį.“ „Mata, ka neklausau, tai kriuokti pradiejė“, – juokiasi tėvas. Ir iš tiesų sūnus buvo teisus. Tą žiemą, siaučiant vėjams ir gausiai krintant sniegui, kabelis buvo nuplėštas.

Sūnus Stasys neabejoja savo pasirinkimu. „Jeigu būčiau pasirinkęs muziką, tikriausiai sunkiai pasidalintume su broliu rinką, – juokauja jis. – O dabar netenka peštis dėl vietos po saule. Manau, visai nesvarbu, kuo užsiimi, kokį darbą dirbi, tačiau visada turi jį atlikti gerai bei kūrybiškai. Tik tada kažką pasieksi. O kad taip galėtum dirbti, turi mėgti savo pasirinkimą, neprieštarauti savo širdžiai.“

Vos trumpam surimtėję, Razmų šeimynykščiai netrukus vėl pradeda pokštauti.

„Rimtai retai kada išeina“, – prasitaria Virginija. Tėvas Stasys atvirauja: būdavo, reikia laidotuvėse groti, būti susikaupusiems, o visiems kartu grojant sunkiai pavykdavo rimtį išlaikyti. Visa šeimyna sutinka: kvėpuojant linksmais plaučiais lengviau gyventi.

Ir problemos tada mažesnės atrodo, ir sunkumai nebe tokie nepakeliami būna. O kaip su linksma, ištisas dienas muzikuojančia šeimyna sekasi sugyventi kaimynams? Razmai šypsosi: kaimynai palengvėjimą pajuto tik tada, kai abu muzikuojantys sūnūs išvyko studijuoti į kitus miestus. „Ačiū Dėivou, baigies filharmuonija“, – džiūgavo jie.

Šeima – tai kūryba

Po valandžiukės džiugaus pašnekesio visi suskumba rengtis. „Reikia dar suspėti parepetuoti, nors prie mikrofonų prieiti“, – ragina Roma.
Šeimų šventei Razmai paruošė keletą liaudies dainų.

„Jas lengviausia groti, – paaiškina tėvas ir pažada: – Stengsimės neužsiimti muzikiniu chuliganizmu.“ Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, tuoj pat paaiškina: „Kūrinio iškraipymu.“ Kuo tai skiriasi nuo improvizacijos? „Improvizacijas nuo chuliganizmo, kaip ir genialumą nuo kvailumo, skiria plonytė riba“, – tėvą papildo sūnus Tomas.

„Chuliganizmą konstatuoja klausytojai, kai jau nebeįdomu žiūrėti“, – pritaria jam žmona Roma.

Vykdamas į šeimų šventę visą kelią tėvas Stasys džiaugėsi, kad pavyko užauginti dorus vaikus. Suteikti ne tik jiems muzikinį išsilavinimą, bet ir nemažai daliai jaunų plungiškių. Jis išugdė ir universalų saksofonistą Danielių Praspaliauskį.

Apie keturiasdešimt metų dirbęs mokytoju S. Razmus sakosi esąs savo vėžėse. Vienas didžiausių įvertinimų tai, kad jaunimas pats veržiasi pas jį stoti. Taip pat širdį glosto, kad jo nepamiršta jau muzikos mokyklą baigę mokiniai. Sugrįžę aplanko, pasveikina švenčių proga ar su Mokytojo diena. Kartą buvęs mokinys Vytukas grįžo iš Anglijos ir atvykęs pas jį, buvusį savo mokytoją, prisipažino turįs dovaną. Tai buvo klarnetas.

„Vytieli, sakau, sumukiesu. O uns – je, sumukiesit, nebebus duovana“, – prisimena Stasys ir netrukus priduria, kad brangiausią dovaną gyvenimas jam jau įteikė. Tačiau norint ją išsaugoti, reikia pačiam būti dovana, o tai ne visada pavyksta. Šeima – tai kūryba, be galimybės ištrinti ir pradėti iš naujo. Tačiau jeigu pavyks atleisti, priimti ir suprasti – griaunančio chuliganizmo nebus, tik naujus tiltus tiesianti improvizacija.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po šūvių Strasbūre – milžiniškos saugumo pajėgos: yra žuvusių, nukentėjusieji kritinės būklės papildyta 00.30 (288)

Prancūzijoje, Strasbūre po šaudynių netoli miesto kalėdinės mugės mažiausiai vienas asmuo...

„Liverpool“ ir „Tottenham Hotspur“ išplėšė kelialapius į Čempionų lygos aštuntfinalį

UEFA Čempionų lygos šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį vicečempionė...

Visai netoli šaudynių vietos Strasbūre esantis lietuvis žurnalistas: neaišku, ar viskas baigėsi (34)

LRT žurnalistas Adomas Šimkus, esantis Strasbūro centre, visai netoli tos vietos, kur buvo...

Dramatiškame trileryje „Rytas“ tik po pratęsimo įveikė Europos taurės autsaiderius (146)

Vilniaus „Ryto“ (4-5) krepšininkai dramatiškai nutraukė trijų iš eilės pralaimėjimų...

Anglijoje išžagintos ir nužudytos 14-metės byloje – motinos liudijimas: ji kėlė labai daug rūpesčių (151)

14-metės iš Lietuvos, kuri buvo nužudyta Vulverhamptone, Jungtinėje Karalystėje, motina...

Ekspertai įvertino Statkevičiaus ir Janus rietenas: kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas (407)

Pirmadienio vakarą viešai skalbinius džiaustę dizaineriai Juozas Statkevičius ir Julija Janus...

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (186)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Geriausią sezoną Kinijoje žaidžiantis Motiejūnas patyrė traumą (24)

Donatas Motiejūnas šios dienos rungtynėse sužaidė vos 12 minučių, o kaip praneša Kinijos...

Valstybės politika žeidžia studentą: kodėl skatinama būti išlaikytiniu? (24)

Esu paskutinio kurso dieninio skyriaus magistrantas. Prieš kelias dienas netekau darbo. Kaip žinia,...