aA
Laisvės šaukliu Justiną Marcinkevičių laikėme dar tada, kai ne mitinguose, o teatro salės tamsoje drauge su jo Mažvydu mokėmės skiemenuoti: „Lie-tu-va“, o su Mindaugu bandėme iš atskirų dalių sudėstyti Tėvynę savo sąmonėje.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius
© A.Solomino nuotr.

Jam niekuomet nelipo „tarybinio rašytojo“ etiketė, nes jo poezija byloja be patoso – ramiai, intymiai, nuoširdžiai – apie brangiausius, svarbiausius dalykus. Tarsi vidinis balsas. Ir seniau, ir dabar jis – tiesiog mūsų visų, lietuvių poetas. Ir viešojoje erdvėje jo kalbose ar pasisakymuose negirdėjome besiliejančios tulžies ant valdžios ar atskiro žmogaus, nematėme jo, kritikuojančio kolegų kūrybą.

Poetas spinduliuoja vidine kultūra, kuklumu, tolerancija ir pagarba aplinkiniams – tikrasis Santarvės Žmogus. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – kovo 10 dieną gimusį rašytoją pasveikinome su dvigubu jubiliejumi: aštuoniasdešimtosiomis gimimo metinėmis ir Lietuvos laisvės dvidešimtmečiu, trumpai kalbėjosi apie šventines aktualijas.

Laisvės negali būti be teisybės

- Gerbiamas rašytojau, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį švenčiame toli gražu ne šventinėmis nuotaikomis. Štai mūsų visų mylimas aktorius Regimantas Adomaitis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Prezidentės ir Seimo pakviestas į Kovo vienuoliktosios minėjimą, atsisakė ten dalyvauti pareikšdamas: „Dvidešimt metų su laisva Lietuva ėjau, atėjęs – Jos neberadau.“ Net pats tautos patriarchas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis konstatavo, kad mūsų politinė nepriklausomybė – tik žemėlapyje. Kaip manote Jūs? Kokie tie mūsų dvidešimt laisvės metų atrodo žvelgiant nuo aštuoniasdešimtmečio kalno?

Galiu ir aš pasakyti kokią sparnuotą frazę apie dabartinę tikrovę, bet nesu kategoriškas žmogus, todėl pasakysiu: daug ką mes patys nudaigojom, kaip seniau kaime sakydavo. Nudaigojom, pražudėm, sunaikinom.

Tos laisvės, kuri kaip didelė, šviesi esybė šaukė mus į Sąjūdžio mitingus, į Baltijos kelią, prie Seimo laužų, prie Televizijos bokšto, tos laisvės, manau, kad nėra. Nėra tos didelės mus vienijančios laisvės... Šiandien ji subyrėjo į daugybę mažų laisvių – mano, jūsų, kiekvieno ir visų žmonių. Todėl mes ir kenčiame, nes vienas nugriebė (dar ir šiandien griebia) daugiau, kitas – mažiau, trečiam nieko nebeliko. Todėl sudėlioti, suderinti tas daleles, tas šukeles darosi vis sunkiau pasiekiama, nes viskas susiję su materialia žmogaus buitimi, su sunkmečiu.

- Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima ištaisyti šią padėtį?

Suprantu, kad visko ištaisyti tuoj pat ir net per ilgesnį laiką neįmanoma, bet labai to norėtųsi. Laivės nėra ir negali būti be teisybės – tos didelės visus vienijančios laisvės. Šiandien nėra teisybės, todėl ir kyla mūsų nepasitenkinimas valdžia. Žmogų, tiesiogiai nedalyvaujantį valdžios darbe, ezina, tiesiog siutina dvigubų standartų taikymas mūsų tikrovėje. Vieni standartai – eiliniam žmogui, kiti – šiltesnėse vietose sėdintiems, treti – valdžios viršūnėse esantiems.

Tie dvigubi standartai pasireiškia labai proziškai – taupant valstybės lėšas, raginama visiems, pabrėžiu: visiems susiveržti diržus – pensininkams ir menininkams. Vieniems „diržas suveržiamas“ stipriai, kitiems – kur kas mažiau, o daliai išrinktųjų taikomos visokios išlygos, nuolaidos. Štai ministerijos įsigudrino savo darbuotojams kompensuoti nuo dvidešimt iki penkiasdešimt procentų darbo užmokesčio. Kad nors darbo būtų tiek procentų padaryta... Deja...

O kur dingo Saulėlydžio komisija? Išnyko nepalikusi nė pėdsako... Ir ne tik tai – dėl daugybės bėdų kyla žmonių nepasitenkinimas, nusivylimas, įtampa. Atrodo, jog tai įtampai sprogti trūksta labai mažos kibirkštėlės.

Palinkėjimas jubiliejinei Lietuvai

- Iš tiesų, kai daugybei žmonių tas diržtas suveržtas ant kaklo, mintys visai ne šventiškos. Vis dėlto – ko palinkėtumėt gausiems savo skaitytojams dviejų jubiliejų proga?

Deja, ir mano mintys nelabai jubiliejinės, bet sveikinu Lietuvos valstybės piliečius su švente, su Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiu, linkiu visiems sveikatos, laimės, ištvermės. Tų dvidešimt nugyventų metų nevalia pamiršti ir atstumti, jie pakeitė daugelio mūsų likimus. Linkiu su kiekviena diena, su kiekvienais metais po truputį vėl suvienyti tą suskaldytą laisvę, kuri subyrėjo į mažas daleles. To aš labai linkiu ir trokštu, tokia mano ateities vizija – sulipdyti, atkurti tą didelę, šviesią laisvę, ir kad mūsų gyvenimas remtųsi vienybe, susiklausymu, padorumu...

- Tik retomis progomis išeinate į viešumą. Ar jaučiate gausių savo skaitytojų meilę ir palaikymą?

Meilei niekas nesipriešina, ir aš nesipriešinu. Jei taip iš tiesų yra – man šviesiau ir lengviau gyventi žinant, kad esu reikalingas. Lengviau, bet kartu ir sunkiau – juk meilė, kaip ir laisvė, žmogų apdovanoja, bet ir įpareigoja.

Ne kartą esate pabrėžęs, kad tikras malonumas žmogui yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga. Jūs savo pareigą – Poeto, Žmogaus, Piliečio – atlikote su kaupu, ir dar tebevykdote. Linkime Jums ilgų gyvenimo metų, geros sveikatos ir naujų knygų.

Justinas Marcinkevičius

Amžiaus pabaiga (IV)
Publicistinis fragmentas
Tik žmonės ir žvėrys. Dievai pasitraukė.
Arba jų nebuvo. Ir mitai, ir maldos –
lyg pernokę vaisiai istorijos medy.
Teliko iš visko tik ta, gyvulinė,
stipresniojo teisė. Jo dantys ir ginklai.
Jo prievartos laisvė. Materijos triumfas,
jos pergalės šokis prie dvasios lavono.
Instinktų begėdiška apoteozė.
Apgaulės ir melo visuotinis menas.

O, amžiau, prakeiktas ir mylimas amžiau!
Nuvertinai dievą, nuvertinai žmogų,
iškeldamas robotą – aklą mašiną:
dėsningas gyvybės idėjos smukimas,
jos kelias atgal. (Jeigu norit – į priekį.)

Vienintelė žemė. Vienintelis laikas –
tas rankoj suspaustas smulkus pinigėlis,
labai jau aptrintas. Tačiau pažiūrėkim
prieš išleisdami: ar jame neatspaustas –
ne žemės, ne amžiaus – pačios Amžinybės
nežemiškas, dieviškas profilis.
1983

Tautos būtis matuojama laisve

Tautos būtis matuojama laisve. Jos žmonių laisve, tos laisvės kokybe. Niekada dar nebuvo paleista (ar išsiveržę) į laisvę tiek žvėries – kruvina, godi, purvina, šlykšti gyvulio laisvė. Jeigu tu negriebi, neapgaudinėji, neplėši, nevagi, nesidrabstai kuo nors dvokiančiu – tai iš televizijos ekrano, iš spaudos puslapių esi atvirai ir tiesiai išvadinamas kvailiu. Taip tau ir reikia: juk yra laisvė būti kvailiu, žudytis ar žudyti kitą, plėšti ar būti apiplėštam, pastumti ar būti pastumtam. Niekada nemaniau, kad šitokie nasrai atsivers mumyse. Socializmo palikimas?

Nejuokinkime žmonių, nes prieš kelerius metus (vos prieš kelerius metus!) tą patį (tik nepalyginamai mažesnio masto) reiškinį dar vadinome „buržuazine, kapitalistine atgyvena“. Nepakeliame išmėginimo laisve? Tikriausia, nes „laisvė tai nėra atpildas nei ordinas, kuris aplaistomas šampanu (...) tai lažas, alinantis krodo bėgimas, kur esi vienas“ (Albertas Kamiu).

Būtent taip, nors man ir nepatinka šioje formulėje žodis „vienas“. Laisvė yra darbas, o ne laisvė nuo darbo. Gal mes norėtumėm, kad laisve būtų vadinama gerai prikimštas pilvas, krūva pinigų (žinoma, dolerių), saldus plėšrūno gyvenimas? Bet juk tai vergo gyvenimas. Manau, kad Lietuva verta kur kas turiningesnės, dvasingesnės, gilesnės laisvės. Bent jau apie tokią buvo svajota. Mūsų laisvė šiandien labai egoistiška, maža joje aukos, altruizmo, pasišventimo. Tautos būtis, iškylanti tokios laisvės pavidalu – drumzlina, godi, kerštinga. Susvetimėjusi, tarytum atsiskyrusi nuo žmogaus dvasios, pametusi ją – galutinį, aukščiausią savo tikslą.

Tautos būtis išsiskleidžia ir kūrybos pavidalu – nesvarbu, medžiaginės ar dvasinės. Bet Lietuvoje nekuriama, Lietuvoje tik perstatinėjama: vienoje vietoje perkame pigiau, kitoje parduodame brangiau. Nekuriama prekė. Tas pats vyksta, pavyzdžiui, ir literatūroje: išeivijos kūryba perkeliama į Lietuvą.

Aš nesakau, kad tai neturi būti daroma, aš tik sakau, kad šito nepakanka. Lietuvoje dar ir persistumdinėjama, ir tai dar toli gražu nesibaigė, tai tęsiasi, net mėginama pateikti tai kaip „politinę kūrybą“, „politinių valstybės jėgų savikūrą“. Atleiskite... Atitinkamai formuojasi ir lietuvio tipas: lėkštas, nedvasingas, įžūlus, lakstantis paskui pinigą, mirtinai įsikibęs į lovį arba mirtinai dėl jo nesigrumiantis...

Štai kokiais fantomais, kokiais pavidalais šiandien skleidžiasi tautos būtis. Dieve gink, aš nenoriu tepti juodai. Negalima nepastebėti kuriamųjų valstybės, visuomenės pastangų, kai kada jau ir kuklius vaisius vedančių. Bet, po velnių, per toli esame atsidūrę pelkėje: vieną koją kiek ištrauki – kita grimzta. Negi taip sunku suprasti, kad viena koja ištrūkti iš pelkės kur kas sunkiau, o gal net neįmanoma. Už savo valstybę, už tai, kaip esu valdomas, dalinuosi atsakomybę su kitais.

Berods tai K. Jasperso mintis. Bet aš nesutinku dalytis atsakomybę už įvairiausius politinius žaidimus, už politinių grupuočių ir jų lyderių kaprizus, nevaisingus kivirčus. Pagaliau – tiesiog nusikaltimus. Galima suprasti ir atleisti klaidas, nenusisekusias akcijas ar reformas, bet kaip atleisti begėdišką žaidimą: žinau, kad esu neteisus, bet vis tiek didžiavyriškai pučiu krūtinę, matau, kad juoda, bet tvirtinu: balta. Aš jau nekalbu apie kokią nors santarvę, kalbu apie paprasčiausią padorumą. Būtent padorumo prašau – juk visi matom ir visi esam matomi...

Ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus
knygos „Pažadėtoji žemė“
(Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009)

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Jurijus Smoriginas kirto iš peties: netiki #metoo istorijoms ir kritikuoja „The Roop“ (77)

Choreografas Jurijus Smoriginas tvirtina, kad jo komentarai nėra tokie jau kandūs. Esą kalti...

Daugiabučio gyventojus kaimynės elgesys varo iš proto: policijos vizitai tapo kasdienybe (116)

114 kartų – tiek per vienerius metus viename iš Klaipėdos daugiabučių gyvenanti moteris...

Lauktų algų negavusiems vairuotojams – liūdna žinia iš teismo (81)

Laikinojo įdarbinimo įmonė „ Raisitra “ laimėjo vienoje iš bylų prieš į Skandinaviją...

Paulius Gritėnas. Giesmė apie nomenklatūrininko išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (58)

Sovietinės nomenklatūros laikus menanti reikalų tvarkymo medžioklėse ir po jų vykstančiose...

Ant bangos: „The Roop“ dominuoja „Spotify“ topuose – perklausų skaičius šalyje lenkia The Weeknd ir Billie Eilish (70)

Lietuvoje tikrai darosi karšta. Praėjusį savaitgalį „ Eurovizijos “ atranką „Pabandom iš...

„Neptūno“ ir „Lietkabelio“ atstovų nebijantys belgai didžiausia grėsme laiko Motiejūną specialiai Krepšinis.lt iš Monso (1)

Penktadienio vakarą Lietuvos rinktinę namuose priimantys Belgijos krepšininkai be kovos žada...

Pablo Escobaro našlė: buvau paralyžiuota iš baimės ir kaip moteris, ir kaip mama (93)

„Nesu tikra, ar Pablas mirdamas suvokė, kiek iš tikrųjų žalos padarė. Dabar paprašyčiau jo,...

„Bloomberg“: įtampa tarp JAV ir Europos pasiekė naują lygį, būgštaujama dėl pavojaus NATO (84)

Jungtinių Valstijų ir Europos nesutarimai dėl Kinijos technologijos grasinasi suardyti...

Keptos duonos užkandis – morkų ir dešros sumuštinukai

Šie keptos duonos sumuštinukai sukelia priklausomybę, kai paragausite, suprasite kodėl taip...

Briuselio mūšyje Lietuvai dar gali būti ištraukta dovanėlė iš užanties (26)

Briuselyje vis dar vykstant deryboms, tikėtina, kad būtent šį kartą nepavyks pasiekti susitarimo,...

|Maža didelių žinių kaina