aA
Vasaros pabaiga ir rudens pradžia – Mergelės valdos. Po šiuo ženklu gimusiai Kauno dramos teatro aktorei Milei Šablauskaitei (Juškėnienei) tai daugelio sukakčių metas. Rugsėjo pirmąją ji švenčia neeilinį gimtadienį – tarpustotę iki didesnio jubiliejaus. Nuo rugpjūčio pirmosios prasidėjo jau keturiasdešimt treti metai, kai Milė vaidina šio teatro scenoje.
Milė Šablauskaitė
Milė Šablauskaitė
© E.Katino nuotr.

Penkiolika, kai darbuojasi dar ir trupės inspektore – savotišku „dirigentu“, kuris seka, kad sklandžiai dėliotųsi spektakliai, repeticijos, aktorių pakeitimai, įvedimai ir kiti mums, žiūrovams, nelabai įkandami specifiniai dalykai. Publika visada laukia susitikimų su Mile Šablauskaite, kurios geriausi vaidmenys įvertinti „Fortūnos“ prizu ir diplomu, „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Šios aktorės neįmanoma nepastebėti, net jeigu jos personažas antraplanis. Galinga asmenybės energija, sodrus, spalvingas balsas, išraiškingas veidas, impozantiškas stotas, o svarbiausia – gebėjimas keliais tiksliais štrichais nupiešti žmogaus charakterį ir likimą išsyk prikausto publiką.

„Sukūriau apie šimtą vaidmenų scenoje, kine ir televizijoje. Bet daugelis mane sieja pirmiausia su Agota iš spektaklio „Amerika pirtyje“, gyvuojančio nuo 1974–ųjų. Agotukas yra ir mano laimė, ir nelaimė“, – sako Milė Šablauskaitė.

Pesimistai sensta, optimistai bręsta 

Milė, arba, kaip ją teatre švelniai vadina, Miliutė, Miliulė, scenoje ir gyvenime yra Dvi Milės. Tikrovėje ji žvali, gyvybinga, rubensiškų formų skaisčiaveidė moteris žydrais akių žiburėliais. Simpatiška, bet nesistengianti žūtbūt apranga ir elgesiu pabrėžti: aš – artistė. Milė yra dviejų suaugusių sūnų, Artūro ir Kęstučio, mama.

Vienatinės numylėtos anūkės, septyniolikmetės Agnės, močiutė. Pareiginga ir patikima darbuotoja. Ne vienas iš jos yra girdėjęs: nesispardau ir dėl epizodinių vaidmenų, niekada nepamirštu, kad tokia mano profesija, už kurią gaunu algą, ir reikia vaidinti, ką duoda. Milė turi nesvetimą teatralams žalingą įprotį – užplėšia cigaretės dūmą. (Scenoje ji ponios Cuker lūpomis pareiškia: jeigu aš dirbčiau degalinėje, užtektų vienos cigaretės, kad ji išlėktų į orą...).

Labai retai sau leidžia garsiai pasiskųsti negalavimais – širdimi, spaudimu, skaudančiais keliais. „Kas iš to, kad aš zirsiu ir visiems įkyrėsiu kalbomis apie tai, kad man blogai? Ką tai pakeis? Geriau negadinti nei sau, nei kitiems nuotaikos niūriomis kalbomis. Atėjai į teatrą – palik bėdas už slenksčio.“ 

Aktorė išsitaria: išeinu į sceną ir, rodos, kokia nematoma ranka nubraukė porą dešimtmečių – nieko neskauda, niekur nediegia. Ji tampa neatpažįstama. Milė juokdamasi pasakoja: „Pernai Kauno dramos teatre dirbo gruzinas režisierius. Pažiūrėjo „Amerika pirtyje“ ir klausia: o kas ta jauna aktorė, kur Agotą vaidina? Išgirdęs, kad čia ta pati Milė, su kuria jis jau bendravo teatro kasdienybėje, negalėjo patikėti. Prisipažinsiu, buvo malonu.

Būdama šešiasdešimties vaidinau Hortenziją „Pelenėje“, Drugelį „Raudonkepuraitėje“. Gembininkės man paskui pasakojo, kad po šių spektaklių žiūrovai klausinėjo: o kas toji jauna Šablauskaitė, gal čia Milės Šablauskaitės dukra?“

Aktorės temperamentą ir fizinę formą puikiai apibūdina tokia detalė: per spektaklį „Kėdės“ ji scenoje padarė... špagatą. Tai, kad Milė jaunystėje buvo gera sportininkė, niekur nedingo, nors jos figūra nepanaši į manekenės.

„Spektaklyje „Nekalti“ mano ponia Cuker iš pradžių su lazda, paskui su ramentu ir tik viena koja, galiausiai – invalido vežimėlyje. Manęs klausė: kai Cuker jau buvo vienakojė, ar antrą tavo koją režisierius liepė pririšti, kad nesimatytų? Ką jūs, sakau, aš visą veiksmą ją laikiau parietusi po sijonu, o ant kitos stovėjau remdamasi ramentu...“ 

Ilgas vaidmenų rožinis 

Kodėl Milė išsitarė, kad Agota iš spektaklio „Amerika pirtyje“ jai ne tik daug davė, bet ir atėmė?

„Ji man uždėjo savotišką antspaudą – publikos, kai kurių režisierių akyse. Jei ne „Amerika pirtyje“, jaunystėje būčiau turėjusi daugiau dramatinių vaidmenų, kurie mano artistinėje biografijoje pasipylė daug vėliau... Tačiau savo karjera teatre nesiskundžiu – darbo visada turėjau daug. Tik svajonė kada nors suvaidinti didžiojoje scenoje savo diplominį darbą – motušę Kuraž, neišsipildė“, – kalba artistė.

Po konservatorijos atėjusi į Kauno dramos teatrą, Milė vaidino Asilo Odą „Meilės ir mirties žaidimuose“, Hanką („Atėjo naujas“), Džozi („Mėnulis likimo posūniams“). Paskui buvo Julinka „Pelningoje vietoje“, Babjakova „Kol gaidys užgiedos“, Angelas „Paveikslėliuose ant stiklo“, Ivdia spektaklyje „Taip pražuvo Guska“, Fiokla „Vedybose“, Grėtė „Prezidentėse“, Burtininkė ir Sabina iš „Per plauką nuo žūties“, Marselina „Figaro vedybose“ ir daugelis kitų personažų, kuriems aktorė ieškodavo individualių bruožų, gyvybę įdegančios kibirkštėlės. 

„Labai branginu savo darbą 1990 metais Lino Zaikausko pastatytame spektaklyje „Kėdės“ pagal Eženo Jonesko pjesę. Pamenu, kai ruošėsi ją statyti, pamaniau: jei gaučiau vaidinti, po to jau galėčiau ir mirti... Net nutirpau sužinojusi, kad mano slapta svajonė išsipildė. Mano Senę Semiramidę gerai įvertino ne tik kritikai, bet ir kolegos teatralai, tai ypač glostė širdį“, - prisimena aktorė. 

Malonu buvo dirbti su režisieriumi Gintaru Varnu, kuris moka išgauti iš aktoriaus tai, ko jam reikia, švelniai, be prievartos, kiekvienam rasdamas savą raktelį, pastebi Milė Šablauskaitė.

„Vaidindama jo pastatymuose – „Donja Rosita arba Gėlių kalba“ Auklę ir ponią Cuker spektaklyje „Nekalti“ – pelniau „Fortūnos“ ir „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus. Su Gražina Balandyte „Donjoje Rositoje“ dirbome kaip viena komanda. Mano senstančios Auklės neregimos, tramdomos ašaros draskė ne mažiau nei balsi rauda. Po spektaklio jausdavausi tuščia, lyg išskaptuotu vidumi...“ 

Vienas naujausių Milės darbų – Baba Olga spektaklyje „Antoškos kartoškos“; kaip geriausias antraplanis vaidmuo jis buvo pažymėtas festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje. „Šiemet esu sukūrusi du naujus vaidmenis – Petrovič spektaklyje „Skėriai“ ir Motiną „Žvaigždžių vaike“. Režisieriaus Rolando Atkočiūno pastatyta Bilijanos Sribjanovič pjesė „Skėriai“ mane labai žmogiškai jaudina, nes kalba apie nereikalingais tampančius senus žmones, apie tai, kaip vaikai be skrupulų atsikrato tėvais. Girdėjau atsiliepimų, kad po šio spektaklio kai kurie žiūrovai susigriebia, jog seniai lankė tėvus ar senelius...“ 

Kas augina artistą 

Didele meistriškumo mokykla aktorė vadina gyvenimo ir žmonių stebėjimą. „Aš visada žiūriu ir klausau, kur bebūčiau. Būna tokių tipažų, kad nei pridėsi, nei atimsi... Važiuodama troleibusu visada klausausi, kaip moterys kalba, kieme stebiu, kaip žaidžia vaikai. Viską įsidėmiu, kad prireikus galėčiau pasiimti kaip iš sandėliuko. Stebėti gyvenimą mokiau ir studentus, dėstydama Muzikos ir teatro akademijoje: žiūrėkite ir klausykitės, tada nieko nereikės laužti iš piršto. Pamenu, kai vaidinau Ivdią spektaklyje „Taip pražuvo Guska“, daviau jai mūsų kaimynės iš Juodgalvių kaimo balsą. Tokį specifinį, gerklinį. Ir Ivdia išsyk atgijo.“ 

Artisto darbas – ne tik maudymasis šlovėje, kaip bando įteigti serialai ir visokie šou. 2006–aisiais netikėtai sulaukusi savo žvaigždžių valandos – „Auksinio scenos kryžiaus“ už geriausią antraplanį vaidmenį Ponią Cuker spektaklyje „Nekalti“, Milė Šablauskaitė tuoj po apdovanojimo atsidūrė ligoninės palatoje. Nuo didelio darbo krūvio sustreikavo širdis...

Per keturias dienas – penki spektakliai „Svečiuose pas pulkininko našlę“ ir pagret dvi „Amerikos pirtyje“. Milė sako nemokanti dirbti „puse kojos“, ji nori scenoje atiduoti viską, ką gali. Jos credo: artistas ne dėl laurų ir ne dėl pinigų vaidina, o žmonėms.

„Tikrai nesitikėjau gauti Kryžiaus. Džiaugiausi, kad buvau nominantų trejetuke, – ir tai jau labai gerai, kad pastebėjo ne tik vilniečių darbus. Maniau, tuo mano sėkmė ir baigsis. Jeigu atvirai – galvojau, kad apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį gaus Dalia Michelevičiūtė. Sėdėjau salėje rami ramutėlė, net išeiginį sijoną, kurį įkalbėjo pasiimti kolegė, buvau palikusi rūbinėje – maniau, tikrai neprireiks. Ir staiga ceremoniją vedantis Rimantas Bagdzevičius, buvęs Kauno dramos teatro aktorius, energingai paskelbia mano pavardę. Net nustėrau…“, – prisimena aktorė. 

Milė Šablauskaitė nėra garbėtroška, susirūpinusi savo įvaizdžiu, tačiau už gerai atliktą darbą pelnytai gautus apdovanojimus vertina. „Tai suteikia galimybę bent neilgai pasijusti ne antrarūšiu žmogumi. Supranti, kad žinovai tave įvertino būtent kaip savo profesijoje šio to pasiekusią aktorę. Aplanko jausmas, kad ne be reikalo visą gyvenimą sunkiai dirbai, neatsisakydamas jokių vaidmenų. Juk teatre dažnai ari lyg juodas jautis, o niekas per daug tavęs nevertina. Nei komplimentais lepina, nei pinigais.“ 

Pasirinkimo nekeistų 

Artistė kartais pasvarsto: jei vėl būtų abiturientė iš Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Juodgalvių kaimo, ar pakartotų tą patį kelią? Ir pati sau atsako: ko gero, taip. Anuomet dar mokykloje, kai garsėjo kaip skaitovė, aktyvistė, sportininkė, žinojo, kad bus artiste.

Nors iki studijų nebuvo mačiusi „gyvo“ spektaklio, tik per televizorių, kurį Šablauskai kaime įsigijo pirmieji. Pilna troba kaimynų prigužėdavo jo žiūrėti. Sakydavo: greičiau sugrėbkim šieną, tuoj „Forsaitų sagą“ rodys. Buvo toks stebuklas Brežnevo laikais – televizija rodė puikų anglų daugiaserijinį filmą pagal Džono Golsvorčio romaną. 

„Net nežinojau, kas per daiktas tas etiudas, kurio reikės per stojamuosius egzaminus. Važiavom į Vilnių pas kraštietį aktorių Mykolą Smagurauską pasiklausti... Bet paskui to etiudo neprireikė. Komisijai užteko pasiklausyti, kaip aš skaitau. Kadangi buvau gera dainininkė ir turėjau plataus diapazono balsą, trečiame kurse mane netgi norėjo pervesti į vokalo specialybę. Atsisakiau, nes su parengiamaisiais kursais mokymasis dainuoti būtų užtrukęs dešimt metų – juk solfedžio ir pianinas man buvo „tamsi naktis“, – grįžta mintimis į studijų laikus Milė. 

Televizijos ekranuose su Mile Šablauskaite Lietuvos žiūrovai matysis jau rugsėjį – ji suvaidino Bronę naujame lietuviškame seriale „Moterų alėja“, pratęsdama patirtį, kauptą vaidinant telefilmuose „Petras Kurmelis“, „Frank Kruk“, seriale „Sniego skonis“. Daug dirbti artistę skatina vis greičiau bėgantis laikas.

„Po penkiasdešimties jis lekia tiesiog šuoliais, o širdis tebelieka jauna. Turbūt nepamiršau savo krikštamotės priesako „Miliut, nepasduok!“, kai lenktyniaudama su berniūkščiais lėkdavau dviračiu per Juodgalvius iki gretimo kaimo“, – šypsosi Milė.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Psichoterapeutas: jei situacija tęsis dar 6 savaites, bus kardinalių socialinių pokyčių (554)

Nors pandemija palies visas gyvenimo sritis, ypatingą svarbą turi kintanti socialinė...

Niūri britų mokslininkų prognozė: mirčių nuo COVID-19 skaičius gali būti sukrečiantis JAV ekspertas: aukų šalyje gali būti iki 200 tūkst. (216)

Nepaisant įgyvendinamų griežtų priemonių, Imperatoriškojo koledžo Londone mokslininkai...

Sekmadienį Lietuvoje patvirtinti dar 23 COVID-19 atvejai: bendras skaičius – 460 (368)

Sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti dar...

Mėnesio prognozė: po anomaliai šilto kovo balandis bus itin kontrastingas (36)

Artėjantis balandis gali būti itin permainingas, rodo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos...

Pokyčiai darbovietėje: 5 patarimai, kaip elgtis vadovui, kad virusas atneštų mažiau nuostolių (19)

Kol kas nėra visiškai aišku, kokiu mastu COVID-19 plitimas paveiks mūsų socialinį gyvenimą ir...

Klaipėdos ligoninės vadovas: palatų sergantiems koronavirusu netrukus gali nebeužtekti (287)

Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas Vinsas Janušonis sako, kad jau kitą savaitę...

Trumpas: JAV nemokės už Britanijos princo Harry ir jo šeimos apsaugą (30)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį pareiškė, kad jo šalis neketina apmokėti...

Dirbtinis intelektas plinta žaibiškai: ar sulauksime, kad žmones pakeis robotai? (32)

Kada pasiteisina investicijos į dirbtinį intelektą (DI) ir kada reikia imtis kitų priemonių,...

Vilniuje nusileido lėktuvai su lietuviais iš Tenerifės, Frankfurto, Paryžiaus (164)

Vilniaus oro uoste sekmadienio vakarą nusileido lėktuvai su Lietuvos piliečiais iš Tenerifės,...

14-oji karantino diena. Tobuliausias ir skaniausias desertas (25)

Visi turime savo mėgstamiausią desertą, tai šį kartą supažindinsiu su savo mėgiamiausiu, kurį...

|Maža didelių žinių kaina