Ramunė Kmieliauskaitė, dailininkė akvarelistė, žymaus menininko, Nacionalinės premijos laureato Antano Kmieliausko dukra, galbūt ne visai tipiška Hestija. Tad kas bendra tarp dailininkės ir šios deivės?
Paveikslo fragmentas
© Corbis
Ramunė nėra kokia nors atsiskyrėlė ar vienišė. Tačiau menininkei reikia tylos, vienatvės ir susikaupimo. O akvarelė - akimirksnio ir improvizacijos menas sukuriamas tik tada, kai esi pakylėtos būsenos ir visiškai atsiduodi potėpiui. Apie tai, ką reiškia dailininkei vienatvė ir kūryba, kalbėjomės jos erdvioje, pilnoje žydinčių gėlių natiurmortų dirbtuvėje.

- Ar mėgsti vienatvę?

Turbūt mėgstu. Juk pasirinkau tokią specialybę, kai namuose visą laiką viena piešiu, lieju, spausdinu ir neinu į jokį darbą. Baigusi mokslus porą metų padirbėjau mokykloje. Ir lengva širdimi atsisakiau to darbo. Nenoriu turėti nei viršininko, nei pavaldinių. Dirbdama galiu klausytis savo mėgstamos klasikinės muzikos, galiu poezijos knygą atsiversti ir joje įkvėpimo paieškoti. Mano kūrybai - akvarelinei išraiškai, ta vienatvė yra palankiausia.

- O kiek laiko daugiausia esi išbuvusi viena?

Ką ta vienatve pavadinsi. Ar kai esi viena, ar kai vieniša? Dar savęs tikra tyla nesu išbandžiusi. Norėčiau pabūti kokiam vienuolyne. Pasakoja, kad yra tokių vienuolynų, kur duodami tylos įžadai. Bet mano vaikui šešeri su puse metų - būtų per didelė prabanga užsidaryti vienuolyne. Tai būtų traktuojama ne kaip pabuvimas vienatvėje, o kaip bėgimas nuo motiniškų pareigų.

Vaikystę praleidau Dzūkijos kaime, vienkiemyje, kol seneliai buvo gyvi. Prisimenu save palėpėje ant spalių skaitančią senas knygas kaitroje. Ar kažkur ant austos languotos paklodės sode. Tikriausiai vaikystėje dažniausiai esu buvusi viena, bet tikrai ne vieniša. Turbūt tą vienatvės jausmą žmonės sukelia. Kas gi kitas? O vaikystėje nebuvau nieko praradusi, tėvai tada jauni buvo. Prisimenu, kai palikdavo vasarą mane vienkiemyje, sėdėdavau ant kalniuko ir laukdavau, kol jie su motoroleriu atburgs. Tuo metu daugiausia buvo tylos.

- Ar žmonės tau trukdo?

Jei už pečių nestovi, sėdi kitame kampe ir geria arbatą, nesiblaško po kambarį, tai netrukdo. Tiesą pasakius, man kompanijos nereikia. Į kino pavasarį, teatro festivalį nusiperku abonementus ir einu viena. Jei sutinku pažįstamų - tai gerai.

- Tu tikriausiai nereikalauji, kad vyras visur eitų kartu?

Pradiniu merginimo momentu ėjome visur kartu, o dabar, kai viskas nusistovėjo, jo su savimi į kokį koncertą netempiu, nors į kinus kartu nueiname.

- Ar domiesi joga, meditacija?

Specialiai to neieškau, bet jei tie dalykai mane pasitinka - ar žmonės, jogai ar vegetarai, šalia yra, ar ieškantys dvasinių dalykų - tuo pasidomiu. Ypač patinka savo vienmečių tekstus paskaityti, tų, kurie turi žodžio dovaną ir pasirinkę dvasinį kelią. Man įdomūs Vytauto V.Landsbergio ieškojimai. Jei šalia to kelio kartu paeinu su tais žmonėms ar netyčia "užminu", tai man būna įdomu. Stengiausi pagarbiai ir nuoširdžiai suvokti aplinkui vykstančius dvasinius dalykus.

- Kas tau yra namų erdvė?

Nežinau, ar tikėti horoskopais, bet esu gimusi Vėžio ženkle. Ir tas būdas atitinka - namai yra mano tvirtovė, mano kiautas. Dabar dažniau susitinku su bičiulėmis mieste ir suvokiu, kad toks gyvenimo būdas, kai galima nueiti į kavinę ir nereikia namuose nei indų plauti, nei šiukšlių rinkti, yra patogus. Anksčiau to nesuvokdavau.

- Ar tau svarbus interjeras?

Nereiškia, kad taip, kaip yra, man gerai. Bet aš moku pasidžiaugti skirtinga aplinka - ir minimalistiniais, antikvariniais, įvairiais stiliais. Mano namų aplinka - iš gamtos, natūrali. Nors turiu dar vienus namus senamiestyje - šiame mediniame name jaučiuosi geriausiai. Taip nuo vaikystės. Juk esu vienturtė.

- Esi tvarkinga?

Jei pasakyčiau, kad esu tvarkinga, atsirastų, kas paprieštarautų. Tradiciškai - ne. Man svarbiau harmonija ir estetika. Ta estetika nugali daiktų logiką.

- Turi židinį, mėgsti ugnį?

Kai nusileidžiu iš antro aukšto rytą, užkaičiu arbatą ir kuriu židinį. Į jį nepavykę darbai keliauja, esu kartą, kaip siūlo patarimų knygelėje, įkyrias mintis deginusi. Nežinau, ar padėjo, ar savaime viskas praėjo. Bet tos pačios mintys manęs daugiau nebekankina.

- Hestijai svarbus vidinis gyvenimas. Madų ji nesivaiko.

Kartais atrodo, nors ir labai madingą dalyką įsigyčiau, bet kai tik aš jį vilkiu, tas drabužis atrodo labai senoviškai. Ar čia kaltas mano tipažas? Ar tie veido bruožai, ar plaukai? Matyt, ir tame moderniame stiliuje atrandu tai, kas man atrodo labai senoviškai.

- Kokias knygas skaitai? Gal filosofines?

Daugiausia skaitau grožinę literatūrą. O filosofinės labai lėtai skaitosi. Jei nesimiega - kelis puslapius perskaitau ir užmiegu. Vaikystėje suvokiau, kad neturiu ypatingų intelektualinių gabumų, bet visuomet jutau pagarbą išsilavinusiems žmonėms. Ir atkreipdavau dėmesį, klausydamasi jų kalbų, paskaitų, ką jie iš tikro pasako, kur yra ta esmė, tas grūdas. Skaitydama knygą užsirašydavau jų mintis.

- Turbūt nesi visuomeniška?

Visuomeninių pareigų neturėjau. Man visuomet patiko kamerinė aplinka. Prieš lentą man atsistoti buvo sudėtinga. Visada buvo lengviau atsakinėti iš suolo, tuomet galėdavau improvizuoti, net nieko nepasiruošusi.

- Mėgai stovėti nuošalyje?

Į konfliktus nelįsdavau. Jei man atrodė, kad užgaudavo, aš gindavausi. Gal tai mano trūkumas. Juk stipriam žmogui savigynos nereikėtų demonstruoti. Pati vaikystėje kitų nekalbinau, buvau tokio liūdno veido. Paskui išmokau šypsotis ir pasakydavau, kad pailgo veido žmonės liūdniau atrodo.

- Kodėl būtent akvarelę lieji, juk studijavai grafiką?

Dailės akademijoje man penkerius metus profesorius A.Petrulis akvarelę dėstė. Dar ir M.K.Čiurlionio meno mokykloje akvarelės pamokos vyko. Akvarelė man yra kaip muzika, kaip improvizacija, iškart matai rezultatą. Grafika tuo įdomi, kad transformuojasi, kai tu ją atspaudi. Akvarelė man patinka dėl spalvų, yra nenuodinga, gali lieti bet kur, kur tik yra langas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nori uždirbti padėdami išvengti įvestų „Sodros“ mokesčių (3)

Netylant kalboms dėl nuo šių metų įvestų „Sodros“ grindų ir jau prasidėjusių atleidimų,...

Šimonytė pasakė, ką reikėjo daryt LRT: kliuvo ir Karbauskiui, ir Jakilaičiui (95)

Didesnis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) finansinių duomenų viešumas būtų apsaugojęs...

Ramūnas Bogdanas. Pirmieji Narcizo metai Baltuosiuose rūmuose (5)

2017 m. sausio 20 d. įvyko 45-ojo JAV prezidento inauguracijos ceremonija. Juo tapo verslininkas ir...

Vienuoliktokų tėvams – bauginanti žinia apie itin užkrečiamą ligą (79)

Pirmadienį Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos vienuoliktokų tėvai informuoti dėl...

Prieš akistatą su „Žalgiriu“ – dramatiška „Panathinaikos“ pergalė ir pavydėtinas Lekavičiaus taiklumas prireikė dviejų pratęsimų

Graikijoje Atėnų „Panathinaikos“ ekipa su Luku Lekavičiumi namuose po dviejų pratęsimų...

Po taksi iškvietimo – tikru detektyvu virtusi kelionė po Vilnių (16)

Po išgertuvių taksi automobiliu į namus vykęs individualia veikla užsiimantis vilnietis pateko į...

6 neištikimybės ženklai, kurių nepastebėjau, kai vyras mane apgaudinėjo (5)

2 val. 30 min. nakties, sėdėdamas išnuomotame automobilyje prie vieno baro, mano vyras pareiškė:...

Nauja kryptis: būsto pirkėjai sau gali leisti vis daugiau – miegamieji rajonai praranda žavesį (79)

Gyventi senamiestyje svajoja daugelis – patogi lokacija, išskirtinė architektūra, išvystyta...

Urtė Mikelevičiūtė: kokį maistą pasaulis mums atneš ant stalo 2018 metais? (10)

O taip, mielieji, atėjo laikas 2018-ųjų maisto horoskopui. Skelbiu jį po išsamių tyrimų ir...