Mes, moterys, nesame vienodos. Ir gyvenimo kelią renkamės skirtingą. Vienoms svarbi karjera, o kitos geriau jaučiasi būdamos namie, trečios - gamtoje. Vienai reikia didelio būrio vaikučių, o kitai - nė vieno. Kartais galime apsimesti esančios tuo, kuo nesame. Tačiau tai brangiai kainuoja: laisvę dievinanti moteris nenorės pavirsti pavyzdinga žmona, meilė jai - tai ne prieraišumas.

Tuo metu kita, susikoncentravusi vien į karjerą ir atidėliojanti vaikų gimimą, jaus vidinę tuštumą be svarbaus posto. Graikų mitai apie deives - puikus moterų skirtingumo pavyzdys, išlikęs iki šių dienų. Kai kurie psichoanalitikai nedviprasmiškai teigia: moterų ir vyrų asmenybėse slypi graikų deivių bei dievų archetipai. Lygindami įpročius bei charakterio ypatybes galime atrasti savo atitikmenis.

Pradėkime nuo Demetros - derliaus, vaisingumo deivės. Jos neįmanoma įsivaizduoti be motinystės, rūpinimosi kitais. Demetros savybių bandome ieškoti menininkės Nomedos Marčėnaitės asmenyje.

Ji yra trijų vaikų mama, kurių vieną, mergaitę Ūlą, įsivaikino. Ji globoja "Išsipildymo akcijos" veiklą, kurios metu padeda našlaičiams. Nomedos kūryba ir įvaizdis - spalvingas, turtingas lyg gausybės ragas.

- Vaikystėje norėjote būti mokytoja ar gydytoja?

Ne, vaikystėje svajojau būti girininke - mėgau vaikščioti po mišką, grybauti, sugebėjau orientuotis miške, nors mano proseneliai miestiečiai. Tačiau visuomet būdavau apsupta jaunesnių vaikų. Skaitydavau jiems knygeles. Aš manau, kad vaikai mane myli ir tuo labai didžiuojasi. Bet nesu jiems labai nuolaidi.

- Jums buvo labai svarbu susilaukti vaikų?

Man vaikai - didžiausias pasaulio stebuklas. Nesvajojau gimdyti, bet kai pastojau, net neabejojau, kad gimdysiu. Buvau labai jauna - 20 metų, studijų pradžia. Visi sakė: "Ar išprotėjai?" O aš sakiau, kad jeigu neturėsiu vaikų dabar, pasidarysiu abortą, kažin ar vėliau jų susilauksiu.

Ūlą paėmiau iš valdiškų namų labai mažą. Ji sirgo rachitu, buvo nuplikusi, o dabar visi užsienyje žiūri į ją ir sako: "Kokia gražuolė, tik ne į mamą nusidavė." Jai pasakėme, kad įsivaikinome, nemelavome.

- Esate įpratusi rūpintis kitais?

Tai darau su malonumu. Man atrodo, kad globos namų vaikams labai reikia mūsų dėmesio. Blogai jaučiuosi, kai negaliu kam nors padėti. Marius kartais juokiasi klausdamas: "Ar yra šiame pasaulyje ne tavo problemų?"

- Tikriausiai su malonumu gaminate maistą?

Kai turiu laiko - stengiuosi Marių palepinti įvairiais patiekalais. Nemėgstu daug valgyti, bet skaniai - kodėl gi ne? Labai patinka džiovinti vaisiai, braškės, žuvis, fetos sūris, salotos.

- Stengiatės puoselėti savo namus?

Viską tempiu į juos, nors lizdelį senokai susisukau.

- Visuomet būnate apsupta žmonių?

Niekada viena negyvenau. Vienu metu viename kambaryje gyvenome kartu su močiute, paskui ištekėjau. Mūsų namuose netrūksta svečių, draugės vis atvyksta su mažais vaikais.

- Tikriausiai esate praktiška?

Anksčiau maniau, kad - ne. Mama pasakytų, kad nelabai. Bet būna įvairiai. Darbe esu gera arabė. Nors vaizduoju dvasingą, bet moku pasiderėti dėl algos. Tik nesu labai taupi, daug pinigų išleidžiu dovanoms.

- Ar jūsų neištinka depresija?

Manau, kad ne. Iš savo protėvių paveldėjau optimistišką charakterį, o ir mano išvaizda antropologiškai nėra lietuviška - seneliai kažkur "sugriešino", neturiu lietuviško liūdnumo. Manau, kad ir menas, kūryba neturi teršti aplinkos neigiamomis emocijomis.

Man priimtina terapinė meno dalis, tačiau mano kūryboje yra ir minorinių gaidų. Kartais kamuoja nenusakoma nostalgija, bet depresijos nepatyriau. Nežinau kas tai yra. Ir turbūt nenorėčiau žinoti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją