Baigusi politikos ir diplomatijos studijas, stažavusis prestižiniame St. Martins menų koledže, dirbusi reklamos direktore vienoje pasaulyje garsiausių „Saatchi & Saatchi“ reklamos agentūrų Londone, galiausiai įkūrusi internetinę parduotuvę ir savo mados liniją ambicingu pavadinimu „Kristina Goes West“.
Šio įsimintino įmonės pavadinimo dėka Šiaurės ir trijų Baltijos šalių dizainerių darbais puošiasi viso pasaulio moterys. Tačiau, lyg to būtų maža, dabar lietuvaitė ieško būdų kaip pasiūlyti baltų madas klientėms ir Pietų Korėjoje.
Kristina atsisako būti vadinama rytų europiete, stebisi Seulo šunų plaukų dažymo tendencijomis ir pasakoja, kokią vietą pasaulio mados žemėlapyje užima Baltijos jūros šalių regionas.
- Iš Londono į Seulą. „Kristina Goes West“ patraukė į Rytus. Kodėl išsikraustei?
- Jei kas prieš gerus penkerius metus būtų pasakęs, kad teks sekti paskui vyrą ir jo darbus į kitą pasaulio kraštą – būčiau garsiai nusijuokusi ir tikrai nepatikėjusi. Pasiūlymų dirbti Pietų Korėjoje jis gavo kelis kartus. Pirmą kartą nutarėme atsisakyti, nes tuo metu aš Londone buvau ką tik gavusi reklamos direktorės poziciją Saatchi & Saatchi reklamos agentūroje ir pradėjusi „Kristina Goes West“ verslą.
Kai antrą kartą pasiūlė atvykti praėjusiais metais – pagalvojome, o kodėl gi nepabandžius kol dar neturime vaikų ir keliauti yra žymiai paprasčiau? Tuo labiau, kad ir „Kristina Goes West“ jau sustiprėjęs verslas ir jį plėtoti internetu aš galiu iš bet kurios vietos pasaulyje.
- Ar tavo tikslinė auditorija dabar ir rytuose?
- Kaip sekasi pritapti Seule?
- Seulas – nemenkų kontrastų miestas, o ir vietinė kultūra bei tautinė ir rasinė sudėtis labai skiriasi tarkim nuo Honkongo. Pietų korėjiečiai, kaip ir didesnė dalis kinų bei japonų, dažnai vadinami homogenine tauta, kurioje skirtingų rasių ir kultūrų nėra itin gausu. Tad neretai pasijuntame kitokiais, svetimšaliais tikrąja žodžio prasme.
Seule įsikūrėme taip vadinamame „užsieniečių kvartale“. Tad angliškai susišnekėti vietinėse parduotuvėse, turguje, restorane ar bare nėra sudėtinga. Jei bent korėjietiškai pasisveikini, padėkoji ar bandai kažko klausti, korėjiečiai tai labai vertina. O jei sužino, kad esi ne amerikietis, o europietis – tai bandys ne tik pašnekinti, bet ir padarys nuolaidą ar pavaišins.
Užsieniečius jie vis dar mato kaip tam tikrą egzotiką. Tad dėmesio, įdėmių žvilgsnių ar komentarų tenka sulaukti su kaupu, ypač jei esu kitoje, mažiau užsieniečių lankomoje miesto dalyje ar viename iš didžiulių prekybos centrų, į kuriuos suplūsta ne tik seuliečiai.
Kuriozinių situacijų būta įvairių ir ne pačių maloniausių. Aukšta, šviesiaplaukė ir mėlynakė moteris korėjiečiams vyrams yra tarsi magnetas, kurį būtinai reikia paliesti. Nors su užsieniečiais vietiniai elgiasi itin atsargiai, kartais tenka už save pakovoti. Tai ypač aktualu žinant korėjiečių vyrų požiūrį į moterį kaip silpnąją lytį, kurios nuomonės ne visada verta paisyti. Tačiau į tokius požiūrius nei čia, nei kitur aš nekreipiu dėmesio. Kitaip mąstančios svetimšalės korta tokiais atvejais labai praverčia.
- Ar čia ilgam?
- Seule šiuo metu planuojame būti ne ilgiau nei dvejus metus.
- Kokia yra Tavo tipiška diena mieste?
- Seule esame tik tris mėnesius, tad tipiškos dienos kol kas kaip ir nėra. Mano rytas prasideda nuo puodelio kavos, pašnekesio su vyru prieš jam išeinant į darbą, BBC žinių ir pasivaikščiojimo po parką su šuniu. Tada užsuku į pilateso užsiėmimą ar sėdu prie „Kristina Goes West“ darbų. Jei lauke netvyro drėgmė ar +38C karštis, su malonumu nuvažiuoju į vieną iš garsiųjų Seulo papuošalų, odos ar medžiagų turgų. Jie čia išsidėstę miesto šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, tad kiekvieną kartą pamatau ir kitą, savitą šio megapolio dalį.
Diena dažniausiai baigiasi vakariniu pasivaikščiojimu su šuniu po parką, vakariene su vyru ar keliais čia esančiais draugais ir dienos įvykių aptarimu. Prieš eidama miegoti visada susidėlioju kitos dienos darbus, kad vos tik prabudusi galėčiau jų imtis.
- „Kristina Goes West“ - labai asmeniškas pavadinimas, spėju jau ne vienas bandė aiškintis ir guglinti „kas ta Kristina?“. Toks pasirinkimas buvo impulsyvus ar apgalvotas marketingo žingsnis? Juk asmenybė irgi labai paklausi prekė.
- „Kristina Goes West“ pavadinimas gimė atsitiktinai. Mąsčiau kaip norėčiau pavadinti savo įmonę, kad ji atspindėtų verslo idėją – vienetinių ir limituotos gamybos dizainerių darbų importą iš Baltijos jūros regiono šalių į vakarus. Iš pradžių bandžiau pavadinimą dėliotis iš savo vardo bei pavardės, tačiau „paguglinus“ paaiškėjo, kad Kristinų ir Armonaičių yra ne viena ir net ne kelios.
Taip bemąstant kilo mintis apjungti savo vardą bei importo kryptį. Iš pradžių aplinkiniai sutiko tokį pavadinimą kiek skeptiškai. Aš dar dabar prisimenu kaip su „Kristina Goes West“ logotipą kūrusiu dizaineriu Povilu Utofka diskutavom apie jo ilgį, kad bus sunku jį įsiminti. Su kiekviena diena aš vis labiau mokausi paklusti savo vidiniam balsui, kuris retai kada apgauna. Tą kartą jis manęs taip pat neapvylė.
- Kiek asmeninio gyvenimo pasiryžtum atskleisti marketingo tikslais?
- Tik tiek, kiek mano asmenybė padeda kurti ir vystyti patį prekinį ženklą, jo nuotaiką ir stilistiką. Mano itin asmeninis gyvenimas yra tik mano ir žmonių, su kuriais aš jį dalinuosi, reikalas. Ir iš jo pelnytis aš labai nenorėčiau.
- Dar apie pavadinimą. Šitas Kristinos žingsnis į vakarus tai tarsi pripažinimas, kad patys mes esame Rytų Europa, dažnai tai juk matoma su negatyviu atspalviu. Tačiau Tavo puslapis pristato „Nordic and Baltic“ dizainerius. Be to, kad pati jautiesi ir esi pasaulio pilietė, kur mes esame mados žemėlapyje? Rytų Europa ar Šiaurė? O gal manai, kad Baltijos šalys turi savitą meninį braižą?
- Yra labai geras angliškas posakis apie tai, kad grožio supratimas yra skirtingas kiekvieno jį matančio akyse. Su „Kristina Goes West“ pavadinimu yra lygiai taip pat. Kiekvienam jis reiškia tai, ką jame žmogus įskaito. Nei asmeniškai nei geografine prasme aš nelaikau savęs rytų europiete. Toks mūsų prilyginimas slavams bei į pietryčius nutolusiems kaimynams vakaruose atsirado atsitiktinai ir niekam kitam, bet mums patiems leidžiant – prigijo.
Visų pirma save laikau balte, lietuve ir labiau šiauriete, nei rytų europiete. Grįžtant prie „Kristinos Goes West“, mano tikslas yra skleisti sampratą apie Baltijos jūros regiono (iš čia ir atsirado Nordic – Baltic samprata) madą bei estetiką. Tad vėl gi, Rytų Europa čia lieka užribyje.
Jei kalbėsime tik apie Baltijos šalių madą, manau, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos trijulė turi savitą braižą, kuris matomas analizuojant dizainerių darbus. Viena, kas mus jungia, tai estetika ir jos supratimas bei perteikimas. Jis, mano nuomone, yra gan subalansuotas ir nenudailintas, neperkrautas.
Jame gausu natūralumo, gamtos įkvėptų motyvų, tam tikrų sąsajų su istoriniu paveldu ir tai mus labiau suartina su Šiaures Europa bei jos kūrėjais. Jei užsieniečio Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos senamiesčiuose paklausite, ką jiems primena pastarųjų architektūra bei interjeras, dauguma atsakys, kad skandinavų šalis, o ne Baltarusiją, Ukrainą, Bulgariją ar Rumuniją.
- Kokie Tavo kriterijai renkantis dizainerius? O gal iš pradžių priėmei visus? Jie ieško Tavęs, ar Tu – jų?
- Pradėjus verslą kriterijų buvo mažiau. Po trejų metų darbo paaiškėjo, kurie drabužiai ar aksesuarai patinka „Kristina Goes West“ klientėms skirtingu metų laiku. Tad ir keliamų kriterijų padaugėjo. Visų pirma – gaminiai turi įtilpti į bendrą prekinio ženklo kuriamą stilistiką, būti aukštos kokybės ir ne masinės produkcijos.
- Turi ir savo rankinių bei delninių liniją. Išduok paslaptį, kaip visa tai daroma? Kiek pati dalyvauji produktų kūrimo procese? Juk nesėdi su odai siūti skirta adata per naktis.
- „Kristina Goes West“ turi ne tik savo odos gaminių liniją, bet taip pat drabužius bei kartu su talentinga juvelyre Sonata Bylaite kurtą smulkios juvelyrikos liniją “KGW by S.B.” Odos bei drabužių kūrime dalyvauju besąlygiškai. Idėjas bei dizainus kuriu pati, kaip ir esu atsakinga už medžiagų, spalvų parinkimą bei pavyzdinių gaminių tikrinimą bei patvirtinimą. Tačiau jų gamyba rūpinasi profesionalūs konstruktoriai ir siuvėjos.
Mano atsakomybė šiame procese yra sužiūrėti, kad gaminys būtų kokybiškas ir klientė galėtų juo džiaugtis ilgus metus, o ne vieną sezoną. Tuo tarpu “KGW by S.B.” yra bendras darbo vaisius su Sonata. Abi galvojome apie idėjas bei dizainą, o visa gamyba rūpinasi tik ji. Kiekvienas darbas yra sukurtas Sonatos, jos rankomis dailintas ir nuglostytas. Tad ir juos įsigijusios pirkėjos šiuos darbus nešioja kas dieną.
- Globalus verslas: direktorė sėdi prie kompiuterio Seule ir pardavinėja prekes iš Baltijos šalių Anglijos ponioms. Praktinis klausimas: kaip sužiūri prekių kokybę pati fiziškai nebūdama šalia?
- Tam yra skirta komanda, kuri atsakinga už prekių patikrinimą, pakavimą ir siuntimą klientėms ne tik į Angliją, bet ir likusį pasaulį.
- Kokia yra „Kristina Goes West“ pirkėja? Ji paiso madų ar ne?
- Ji - moderni, išprususi moteris, puikiai žinanti, ko nori ir ko gyvenime siekia. Ji domisi mada, tačiau jos nepaiso, nes išmano savo kūną ir žino kiekvieną jo linkį. Ji yra išskirtinė ir nori likti išskirtine. Todėl ji ir renkasi „Kristina Goes West“, nes puikiai žino, kad mūsų butiko ir prekinio ženklo linijos yra kitokios, o siūlomi darbai – unikalūs. Ir nieko panašaus ji kitur neras.
- Kas dabar yra „ant bangos“ Seule?
- Seuliečių mados keičiasi kas dieną, tad kas populiaru šiandien, jau bus atgyvena rytoj. Labiausiai į akis krenta masinė mada, kuriai itin didelę įtaką daro amerikietiški prekiniai ženklai ir hip-hop’o kultūra.
Skandinaviški prekių ženklai čia populiarūs, tačiau itin brangūs ir ne kiekvienas norintis gali juos įpirkti. Taip pat korėjiečiai negaili pinigų vakarietiškiems prekių ženklams, ypač odos gaminiams bei rankinėms. Gerai žinomų prekinių ženklų darbus nešiojasi vos ne kiekviena seulietė, tačiau ne visi jie yra tikri. Padirbinių ir kopijų Seule nesibaidoma. Čia į tai žiūrima ne kaip į autorinę vagystę, bet kaip į stiliaus reikalą. Nesvarbu, ar tikra, ar ne – svarbiausia, kad panašu į „Hermes“.
Turbūt sunkiausiai suprantama mada – šunų plaukų dažymas ryškiomis spalvomis. Panašu, kad į gyvūnų teises čia niekas per daug dėmesio nekreipia.
- Londone darei „Pop-up“ parduotuves. Kodėl priėmei tokį sprendimą, užuot atidariusi vieną nekilnojamą butiką?
- Viskas susiveda į kainą ir rizikos faktorius. Visų pirma, norėjau patikrinti, ar mūsų siūlomi produktai bus populiarūs, kokioje vietoje Londone, ar už jo ribų būtų geriausia atidaryti pirmąjį „Kristina Goes West“ butiką. Rizika pasitvirtino ir vieta aiški. Belieka tik sugrįžti į JK ir pratęsti pradėtą darbą.
- Jeigu turėtum visišką finansinę laisvę, ar ir toliau dirbtum?
- Taip, be abejo. Šios laisvės neiškeisčiau į nieką kitą. Kažkada buvo kilusi mintis, kas būtų ir ką veikčiau, jei galėčiau nedirbti. Dabar žinau, kad greičiausiai išprotėčiau, neturėdama kur savęs realizuoti.
- Ar norėtum toliau plėtoti savo „brendą“, ar būtum labiau linkusi ir toliau padėti susitikti Rytų, Vakarų ir Baltijos dizaineriams?
- Kol kas planas yra dirbti tiek su dizaineriais, tiek plėtoti „Kristina Goes West“ linijas toliau.
- Kokie kūrybiniai planai Seule? Laukti „Kristina Goes East“ brendo ar...?
- „Kristina Goes East“ nebus. Yra tik „Kristina Goes West“. Kūrybinių planų daug. Pirmas – atnaujinta internetinė parduotuvė.
