Daug žmonių mano, kad susilaukti vaikų yra jų pareiga, o aš manau, kad yra atvirkščiai. Jaučiu atsakomybę už mūsų planetos ateitį ir renkuosi nesusilaukti vaikų – taip prisidedu prie kolektyvinių pastangų apriboti netvariai augantį žmonių skaičių planetoje, rašo Marianna Keen thehuffpost.com.
Pasaulio gyventojų skaičius kasmet padidėja apytikriai 83 mln. žmonių – daugiausiai dėl didelio gimstamumo ir mažėjančio mirštamumo, ir tai alina mūsų planetą. Dažnai susimąstau apie tai, kokį poveikį aplinkai kiekvienas mūsų padaro per visą savo gyvenimą – nuo naudojamo plastiko iki maisto ir drabužių. Suvokiu, kad net ir stengdamiesi palikti kuo mažesnį pėdsaką, kiekvienas iš mūsų vis vien prisideda prie anglies dvideginio (ir kitų šiltnamio efektą didinančių dujų) didėjimo atmosferoje, skatina žemės alinimą (pernelyg intensyvi žemdirbystė, miškų iškirtimas, urbanizacija, kasyba ir kt.) ir taršą.
Mano nuomone, kiekvienas naujas vaikas dar labiau padidina poveikį aplinkai. Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, mes naudojame išteklius ir generuojame atliekas apytikriai 40 proc. ilgiau nei prieš šešis dešimtmečius.
Tai verčia mane jaustis labai nejaukiai. Be to, didžiulis gyventojų skaičius ir tankis tam tikrose teritorijose daro neigiamą įtaką socialinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, sveikatos priežiūrai, socialinei apsaugai ir apgyvendinimui, ir didina nedarbą.
Tokios mintys mano galvoje sukosi jau seniai, tačiau spaudimas susilaukti vaikų, kurį aš kaip moteris jaučiau iš visuomenės, paliko gilų įspaudą mano prote. Nesijaučiu nejaukiai, gyvendama savo gyvenimą, kuris dažnai neatitinka socialinių normų, tačiau tai nereiškia, kad sprendimą niekada neturėti vaikų priėmiau lengvai. Svarsčiau ir tebesvarstau, ar nesusilaukusi vaikų dabar, vėliau nesigailėsiu, kad taip ir netapau motina?
Užaugau gana tradicinėje šeimoje su mama, tėčiu ir dviem broliais, ir įsivaizdavau, kad ir aš vieną dieną turėsiu tokią šeimą, tačiau, tiesą sakant, per daug apie tai negalvojau, kol vieną dieną, kai man buvo 22 m., tuometinis vaikinas manęs paklausė, ar negalvoju artimiausioje ateityje susilaukti vaikų. Tuo metu dar nebuvau pasiruošusi tokiam rimtam sprendimui, tačiau jo klausimas privertė mane susimąstyti , ar apskritai kada norėsiu turėti vaikų. Kadangi buvau dar labai jauna, man nereikėjo skubėti apsispręsti, todėl tiesiog vis kartais susimąstydavau apie tai.
Dabar man jau 36 m. ir jaučiu spaudimą apsispręsti. Puikiai suvokiu, kad šis spaudimas kyla dėl tiksinčio biologinio laikrodžio, o jį dar sustiprina mano tėvai. Aš pati viduje nejaučiu jokio noro būti mama. Suprantu, kad kitų žmonių norą susilaukti vaikų paskatina gilios vidinės priežastys, bet aš vaikų nenoriu, ir pagrindinis tokį mano apsisprendimą nulėmęs veiksnys – kiekvieno naujo žmogaus potencialus poveikis aplinkai.
Be abejo, toks svarbus gyvenimo sprendimas yra daugiabriaunis. Reaguodama į aplinkosaugos krizę, esu priėmusi daug sprendimų, tačiau sprendimą niekada neturėti vaikų priimti buvo sunkiausia, nes esu linkusi ieškoti pusiausvyros tarp pareigos mūsų planetai ir visaverčio gyvenimo.
Leisdama laiką su draugais ir jų vaikais, pamačiau visas tėvystės puses. Tai leido man suprasti, kad socialinis spaudimas turėti vaikų, nes esą tik taip jausiesi save realizavęs ir laimingas, yra nepagrįstas. Taip pat supratau, kad esu laiminga ir be vaikų, o tas nuolatinis spaudimas, kurį jaučiau viduje, buvo ne noras susilaukti vaikų, bet noras gyventi teisingai – taip, kad nekenkčiau aplinkai ir visuomenei. Man tai reiškia neprisidėti prie savo gimtojo miesto gyventojų tankio didinimo, pasaulio gyventojų kiekio didinimo ir tolesnio mūsų planetos naikinimo.
Be abejo, problemos esmė ne ta, kiek pasaulyje yra asmenų, bet tai, kaip jie pasiskirstę, ir koks jų vartojimo modelis. Aš gyvenu Jungtinėje Karalystėje, kuri nepatenka į sąrašą devynių šalių, kuriose, anot JTO, gyventojų skaičius auga sparčiausiai. O štai Jungtinės Amerikos Valstijos į šį sąrašą patenka. Nors gimstamumo rodikliai sumažėjo praktiškai visuose pasaulio regionuose, žmonių gyvenimo trukmė išaugo, o tai savo ruožtu skatina išteklių eikvojimą ir yra našta aplinkai.
Padėti mažinti šią problemą gali tolesnis gimstamumo rodiklių mažinimas, ypač miestuose, kuriuose vartojimo modeliai destruktyviausi.
2009 m. Oregono valstijos universiteto statistikos ekspertų atliktas tyrimas parodė, kad turint vienu vaiku mažiau, viso gyvenimo poveikis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui yra 20 kartų didesnis, nei taikant kitas poveikio aplinkai mažinimo praktikas, pavyzdžiui, rūšiuojant atliekas arba naudojant energiją taupančius prietaisus ar lemputes.
Tyrimas parodė, kad dabartinėmis sąlygomis Jungtinėse Amerikos Valstijose kiekvienas vaikas prie vieno iš savo tėvų per visą gyvenimą sugeneruojamo anglies dvideginio kiekio prideda dar 9 tūkst. 441 metrinę toną anglies dvideginio – tai apie 5,7 karto daugiau nei vidutinio statistinio pasaulio gyventojo per visą gyvenimą sugeneruojamų emisijų kiekis.
Man toks poveikis atrodo vertas dėmesio. Man svarbu, kad prie mūsų planetos išsaugojimo galiu prisidėti ne tik rūšiuodama šiukšles ir mažindama jų kiekį, bet ir ribodama vaikų, kurių potencialiai galiu susilaukti, skaičių. Be abejo, tai nėra panacėja nuo klimato krizės, tačiau verta nuodugniai apsvarstyti galimas reproduktyvinio pasirinkimo pasekmes ir poveikį aplinkai. Gerbiu kiekvieno žmogaus pasirinkimą, tačiau man šie faktai svarbūs.
Taigi, įvertinusi potencialų visos savo gyvenimo veiklos poveikį aplinkai nusprendžiau neturėti vaikų. Mano gyvenime yra šitiek nuostabių žmonių, su kuriais galiu dalintis meile ir atjauta, tad nejaučiu poreikio susilaukti savų vaikų, kad galėčiau realizuoti savo kaip moters potencialą. Be to, ilgainiui ėmiau suvokti, kad susilaukusi vaikų netekčiau daugelio galimybių, pavyzdžiui, nebegalėčiau skirti viso savo laiko asmeninių tikslų įgyvendinimui, nebeturėčiau tiek laiko savo giminaičiams ir draugams.
Ko gero, niekam nekyla abejonių, jog šiuo metu nėra pavojaus, kad žmonija išnyks – atvirkščiai, dėl mūsų veiklos nyksta kitos rūšys. Pasaulio gamtos fondo (World Wide Fund for Nature – WWF) duomenimis, didžioji dalis pasaulio teritorijų yra paveikta žmogaus, ir tai neigiamai atsiliepia bioįvairovei.
Kadangi klimato kaita ir natūralios aplinkos išsaugojimas šiuo metu yra vienas iš svarbiausių klausimų žmonijos darbotvarkėje, daug kas keičia savo gyvenimo būdą ir priima svarbius gyvenimo sprendimus, kad sumažintų neigiamą poveikį aplinkai. Aplinką mes veikiame įvairiais būdais, tad norėdama neprisidėti prie neigiamo poveikio aš priėmiau sprendimą nesusilaukti vaikų nepaisydama visuomenės lūkesčių ir klausimų, kurie gali kilti ir kyla giminaičiams bei draugams.
Pora žmonių man sakė manantys, jog neturėti vaikų yra savanaudiška, kad blogai yra nenorėti paskirti savo gyvenimo žmogiškajai būtybei, kuri dar net neegzistuoja. Žinoma, kiekvienam savo, tačiau tai skamba kaip keistas paradoksas. Juk jei neturi vaiko, nėra ir galimybės elgtis savanaudiškai, o kai turi vaiką, potencialiai atsiranda galimybė juo nesirūpinti ir jį apleisti, jau nekalbant apie neigiamą poveikį aplinkai. Turint omenyje, kiek pasaulyje yra našlaičių ir apleistų vaikų, manau, susilaukti biologinių vaikų yra daug savanaudiškiau. Svajojantys tapti tėvais ir turintys visas galimybes užauginti vaiką, galėtų apsvarstyti galimybę įsivaikinti ar globoti. Tai puikus būdas prisidėti prie socialinių ir aplinkosauginių problemų sprendimo.
Be abejonės, ne visi apsispręs nesusilaukti vaikų, ir aš pripažįstu, kad siekiant mažinti poveikį aplinkai nebūtina imtis radikalių priemonių. Teigiamas žingsnis gali būti ir apsiribojimas vienu vaiku. Tikiuosi, kad ilgainiui žmonės susimąstys apie reprodukcijos poveikį aplinkai lygiai taip pat, kaip jaudinasi dėl plastiko naudojimo ir priklausomybės nuo iškastinio kuro. Galbūt pakeitus požiūrį bus lengviau spręsti didėjančias visuomenės ir aplinkos problemas. Daugumai mūsų toks sprendimas padėtų nugyventi visavertiškesnį gyvenimą.
Įtariu, kad nemažai žmonių šiuo klausimu jaučia tą patį ką ir aš, tačiau mūsų visuomenėje ši tema vis dar yra tabu. Daug maloniau ir įprasčiau yra pasveikinti draugus, kurie susilaukė vaiko, nei draugus, kurie nusprendė vaikų nesusilaukti. Žmonės vis dar vadovaujasi normomis, nors norma būtinai susilaukti vaikų yra pasenusi. Šiuo laikotarpiu į pirmą planą iškyla norma gyventi tvariai ir neprisidėti prie mūsų planetos niokojimo. Šeimos ir visuomenės lūkesčiai neturi konkuruoti su gyvenimo tikslais ir aplinkosaugos uždaviniais – juk galima juos suderinti.
