Shovana Narayan - viena žinomiausių indiškojo kathak stiliaus šokėjų pasaulyje. Be to, gyvas pavyzdys, kaip vienas žmogus gali keisti ne vien savo paties aplinką, bet ir visuomenės požiūrį.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Profesionali fizikė ir šokėja, gavusi daugybę apdovanojimų už meninę, kultūrinę bei socialinę veiklas ir net Padma Shri – ketvirtą aukščiausią valstybinį apdovanojimą Indijoje. Įpusėjusi septintą dešimtį, ši moteris aktyviai koncertuoja kaip šokėja, važinėja po pasaulį, skaitydama paskaitas apie Indijos kultūrą bei scenos menus, rašo knygas ir imasi vis naujų iššūkių.

Shovana Narayan gegužės 13 – 17 dienomis viešės Lietuvoje ir pasirodys klasikinių indiškų šokių festivalyje „Mano Indija“. Ta proga – interviu apie tai, ką reiškia būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje, jos santuoką su austrų diplomatu ir meilę, kuri neišblėso gyvenant skirtingose pasaulio pusėse.

„Aš tikiu, kad reikia būti atviram su savimi pačiu, taip pat tikiu tradicinio požiūrio verte. Mes nė vienas negyvename vakuume – esame nuolat veikiami mus supančios aplinkos, o ir patys ją veikiame“, - sakė garsi šokėja.

Dėl šeimos įskiepyto į pasaulį, požiūrio socialinį jautrumą ir nuolatinį gilinimasis į tai, ką perskaito ar pamato, Shovana Narayan vadina esmine savo asmenybės dalimi. Jos šeima taip pat išmokė į viską žiūrėti kritiškai ir automatiškai nenusisukti nuo to, kas atrodo svetima ir nepažįstama.

- Kaip tai atsispindėjo jūsų gyvenime?

- Man rūpi ne tik individui, bet ir visuomenei aktualios temos. Pagal garsaus Indijos teisininko ir visuomeninio veikėjo L. M. Singhvi idėjas buvo pastatytas baletas apie žmogaus teises „Muktilekha“ („Laisvės kaina“). Moters padėties visuomenėje problema akivaizdi provokuojančiuose mano choreografiniuose pastatymuose „Avadhi ka antim din“ („Paskutinė Avadhės diena) ar „Mamta“ („Prisirišimas).

Bandžiau perteikti emocinį pragarą, kurį turi pereiti moteris ir jos vaikas, kai gimsta mergaitė, o ne berniukas, balete “Mujhee bhi to jeena do“ („Man taip pat gyvybę duok“), deginančios incesto traumos atspindėtos choreografiniame pastatyme „Toota yeh vishwas kyon“ („Kodėl sudužo tikėjimas“).

Įsivaizduokit, ką Indijoje reiškė devintame praeito amžiaus dešimtmetyje, pristačius kūrinį pagal filosofinę rašytojo Ali Sardar Jafri poemą, iš karto po to parodyti kūrinį apie incesto problemą, kurio siužetas paremtas tikrais įvykiais. Aplinkosaugos problemą šokiu pirmą kartą išreiškiau balete „Dishantar“ („Aplinkui“) jau 1982 metais, kai apie tai pasaulyje dar nebuvo plačiai kalbama. Taip pat nemažai kūriau šiuolaikinių Indijos filosofų, tokių kaip Vivekanandos, Ramana Maharši‘o, Ramkrišna Paramhanso bei Mahatmos Gandžio gyvenimo tematika.

Visi mano pastatymai - tam tikro vidinio troškulio ir ieškojimo rezultatas, kuris rado formą mano choreografinėse kompozicijose. Gyvenu ir darau tai, kuo tikiu. Pagrindinė žinia - atjautos kitam svarba ir žmogiškumas. Stengiuosi, kad ši žinia pasiektų kiekvieną, nesvarbu, ar žmogus su manimi susiduria tiesiogiai ar netiesiogiai.

Moteris, kurios pasiekimų užtektų dešimčiai: meilė per atstumą buvo stipresnė už apkalbas
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ar laikote save feministe? Ar Indijai šiandien reikia feminizmo ir feminisčių?

- Aš esu humanistė. Per savo šokį, publikacijas ir paskaitas kalbu apie moters patiriamą sielvartą. Esu už lygias teises visiems – moterims ir vyrams. Džiaugiuosi, jog gimiau moterimi ir didžiuojuosi savo moteriškumu, tačiau taip pat didžiuojuosi būdama tiesiog stiprios dvasios žmogumi. Nežinau, ar tai yra feminizmas. Kaip sakiau, save laikau humaniste, tokių reikia ne vien Indijai, bet ir visam pasauliui.

-Vakarų pasaulyje susiformavę labai konkretūs stereotipai apie moters gyvenimą Indijoje. Ką išties nori ir gali daryti moteris Indijoje, priklausanti, tarkime, viduriniajai klasei?

- Žiniasklaidos pranešimai, akcentuojantys negatyvius dalykus ir žmonių iš užsienio asmeninės patirtys išties veikia Vakarų visuomenės nuomonę. Tačiau realybė kartais gali būti visai kitokia. Tai labai kompleksiškas klausimas, nes konkreti situacija yra vis kitokia, todėl būtu sunku atsakyti vienu sakiniu.

Indijoje vis dar yra nemažai moterų, gyvenančių nelaisvėje tradicijų, kurios nebeatspindi dabartinės aplinkos. Tačiau yra ir tokių, kurios gyvena savo galva ir pačios priima sprendimus. Tai nebūtinai vien išsilavinusios ar siekiančios karjeros moterys, kartais – ir namų šeimininkės.

Kita vertus, yra moterų, kurios įgijusios išsilavinimą ir gyvena pasiturinčioje šeimoje, t.y., tarsi turi visas sąlygas proto ir širdies laisvei, tačiau vis vien kažkur mintyse gyvena įsikibusios viduramžiškų pažiūrų ir prietarų. Ne viskas automatiškai nulemta aukštesnės ar žemesnės socialinės padėties.

Man pačiai peršasi išvada, jog visuomenės nuostatos išties gali būti kliūtimi, bet tik toms moterims, kurios stokoja vidinės jėgos iš viso to išsiveržti.

- Praleidžiate daug laiko Europoje. Kokias pastebite problemas, su kuriomis susiduria europietės? Ar matote daug skirtumų tarp moterų Europoje ir Indijoje?

- Aš apskritai nematau skirtumų žmonėse, jų elgesys iš esmės vienodas visame pasaulyje. Abejonių ir susirūpinimo dėl tų pačių dalykų turi visos moterys, kur tik nuvažiuočiau. Juk europietės taip pat turi daug baimių, kalbant apie vyro ir moters santykį ir iš to kylantį nesaugumą. Ne vien Indijoje, bet ir Europoje daugeliu atveju vyras yra laikomas tam tikru gerovės ir finansinio saugumo garantu moteriai.

Europoje moterys taip pat rūpinasi, kaip išauginti savo vaikus, gal net labiau negu Indijoje, nes jūsų kultūrai, skirtingai nei indiškai, nebūdinga gyventi didelėse giminėse. Taip pat aktualu, kaip siekti karjeros visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai.

Moteris, kurios pasiekimų užtektų dešimčiai: meilė per atstumą buvo stipresnė už apkalbas
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Jūsų šeima neatitinka tradicinių indiškų rėmų – jūsų vyras užsienietis, vasaras leidžiate Austrijoje, žiemas – Indijoje, nekalbant apie jūsų kaip atlikėjos gastroles. Ar kada nors esate jautusi spaudimą iš aplinkos dėl pasirinkto gyvenimo būdo?

- Gimiau šeimoje, kuri ir labai tradicinė, ir tuo pačiu labai progresyvi. Žmogus visada turėtų sekti savo širdies troškimu, tačiau elgtis moraliai ir etiškai, neprarasdamas jautrumo aplinkai ir žmogiškumo. Jo veiksmai niekad neturėtų užgauti kito. Tačiau svarbu ir sugebėti nekeliaklupsčiauti bei nepasiduoti „ką kiti pagalvos“ sindromui.

Visą gyvenimą gyvenau pagal savo susikurtas taisykles, nors ir esu gana tradicinių pažiūrų. Siekiau profesionalios karjeros dvejose skirtingose srityse – tai buvo tikrai kažkas neįprasto. Pasirinkau šokėjos profesiją, kai į taip besielgiančias aukštesnės socialinės klasės merginas buvo žiūrima su nusivylimu.

1979-aisiais aš pati uždegiau savo tėvo, žuvusio traukinio avarijoje, laidotuvių laužą – tai vėl buvo veiksmas, aiškiai prieštaraujantis socialinei ir paprotinei indiškosios visuomenės sanklodai.

Abu su vyru kelis metus praleidome santuokoje per atstumą, intensyviai dirbdami savo srityse, tačiau širdyje ir mintyse visuomet būdami drauge. Niekada nedavėme peno apkalboms dėl mūsų elgesio gyvenant atskirai, nors nemažai kam buvo neįtikima, kaip sugebėjome likti atsidavę ir ištikimi vienas kitam. Ir štai esame kartu jau 33 metus.

Tai tik keletas pavyzdžių. Aišku, taip gyvendama esu sulaukusi įvairiausių komentarų – nuo pačių šlykščiausių iki pačių maloniausių, tačiau svarbu tikėti tuo, ką darai, kaip gyveni, tuomet visi blogi dalykai galiausiai praeina, o skaudūs žodžiai pasimiršta.

- Kada ir kaip susipažinot su savo vyru? Jis yra diplomatas, taigi – taip pat viešas žmogus. Ar buvo sunku pradėti ir išlaikyti santykius, žinant, jog bet kada galėjo kilti įvairių gandų ir apkalbų, galėjusių paveikti jūsų abiejų karjeras valstybės tarnyboje?

- Aš sutikau Herbertą vienos savo paskaitos-pasirodymo metu, gruodžio ketvirtąją, 1979-aisiais. Jis mane pastebėjo pirmas, o aš jo visai nepastebėjau, ar bent jau taip sako jis. Po poros dienų buvau pakviesta į jo namus oficialios atsisveikinimo vakarienės, nes vienas jo kolegų diplomatų ruošėsi palikti šalį. Manau, kad toks susidomėjimas buvo sužadintas neįprastos mano, kaip žinomos profesionalios šokėjos, turinčios fizikės išsilavinimą ir dirbančios valstybiniame sektoriuje, kombinacijos.

Mūsų porai gyvenimas nebuvo labai lengvas. Daugiau nei dvejus metus mus siejo santykiai per atstumą. Jis tarnybą atliko Vienoje, aš gyvenau Delyje. Tačiau tie dveji metai patikrino mūsų jausmus. 

Kai susituokiau su Herbertu, atlikėjų sluoksniuose pradėjo suktis gandai, kad neva visi mano koncertai užsakomi vien dėl mano vyro padėties. Anksčiau visi kalbėdavo, kad tai tik dėl mano darbo valstybės tarnyboje!

Žmonėms atrodydavo, jog turiu begales koncertų būtent tose šalyse, kur mano vyras būdavo pasiųstas dirbti ambasadoriumi. Tiesa ta, jog abu esame padorūs žmonės ir elgiamės korektiškai. Esame atsidavę savo darbui ir niekada nebandėme naudotis vienas kito padėtimi.

Nuoširdumas ir atsidavimas duoda savo vaisių. Davė ir mums - malimas liežuviais baigėsi, kai daug apie mus šnekėjusieji sutiko mus realiame gyvenime.

Žinoma, pikti žodžiai žeidžia, kad ir kaip stengtumeisi juos nustumti į šalį ir negalvoti. Man, kaip ir visiems, yra tekę išgyventi momentų, kai širdyje verkiau kruvinomis ašaromis, tačiau vis tiek tęsiau savo darbus, neparodydama širdies skausmo veide.

Moteris, kurios pasiekimų užtektų dešimčiai: meilė per atstumą buvo stipresnė už apkalbas
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Žinant stereotipinius austriškus ir stereotipinius indiškus charakterio bruožus, jūs su vyru turėtumėte būti visiškos vienas kito priešingybės. Kas jus suvedė? Ar kultūriniai skirtumai trukdė jūsų santykiams?

- Herbertas ir aš dalijamės vienodu požiūriu į pasaulį, nepaisant to, kur esame gimę ar kokia mūsų odos spalva. Ir mums, ir mūsų šeimoms svarbiausios vertybės - pagarba, sąžiningumas, pasitikėjimas.

Tarpkultūrinė santuoka išmokė, jog kiekviena tradicija ir kiekvienas išpažįstamas tikėjimas savo esme yra vienodi – teigiantys vienas kito supratimą ir pagarbą bei atjautą ir teisingumą. Jei kada ir būdavo kokių nesutarimų, jie kildavo iš mūsų žmogiško užsispyrimo ar vidinių baimių, egoizmo. Kaip šeima visuomet buvome ir esam labai artimi, tarsi susirišę į vieną mazgą. Net jei fiziškai būdavome skirtinguose žemynuose, to nesijausdavo, nes pakakdavo artumo ir šilumos.

- Jūsų gyvenimo pasiekimų užtektų dešimčiai žmonių. Kas jus įkvepia?

- Užaugau namuose, kur niekad nemačiau užtrenkiamų durų. Mano motina visuomet buvo pasirengusi padėti bet kam, paprašiusiam pagalbos, namuose tvyrojo žmogiškumo ir atjautos dvasia.

Mano gyvenime nebuvo to vienintelio ypatingo, mane labiausiai įkvėpusio žmogaus. Tačiau tėvai, o ypač motina, paskatino siekti, ko trokštu ir būti doru žmogumi.

Nežinau, ką man paruošusi ateitis. Aš tik meldžiuosi, kad visuomet sugebėčiau išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir jautrumą. Visuomet norėčiau tarnauti Aukščiausiajam savo šokiu, kaip didžiausia auka prie jo kojų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Skubiai pakeista egzamino tvarka sukėlė tikrą šoką: to nėra buvę nė vienoje šalyje (125)

Naujausi ministerijos potvarkiai privertė ne juokais sunerimti specialistus – jie tikina, kad tokio...

Ruoškitės: už elektrą mokėsime naują mokestį kainodara sulaukė kritikos (666)

Trečiadienį bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ („Eso“) pranešė, kokius naujus...

Nubrėžė raudoną liniją dėl receptinių ir nereceptinių vaistų kodėl Lenkijoje receptinį vaistą gauti lengviau (42)

Trečiadienį Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos ( VVKT ) posėdžių salėje surengtoje...

Ties įvažiavimu į Gariūnų turgų susidūrė sunkvežimiai, kaltininkas - girtas didžiulė spūstis (10)

Trečiadienį, 11.36 val., sostinės policijai pranešta, kad Vilniuje, Gariūnų g., ties pagrindiniu...

Vilma Danauskienė. Po to, ką padarėte vakar, – atsistatydinkite, ministre (448)

Iki antradienio popietės buvau pasirengusi stoti už ministrą Verygą visu savo nemenku stotu, ir...

Ugnikalnio išsiveržimą Balyje stebintys lietuviai: vietiniai jaudinasi ne dėl gyvybių (1)

Indonezijos kurortinėje Balio saloje šiąnakt išsiveržė Agungo ugnikalnis , rašo Australijos...

Sėkmingą tarptautinį verslą įkūręs lietuvis sustoti neketina – ieško darbščių tautiečių (1)

Vokietijoje gyvenantis kaunietis Deividas Trainavičius – sėkmingai veikiančios įmonės „Detra...

Lenkijoje susidūrė automobiliai su lietuviškais numeriais, vienas vairuotojas žuvo (11)

Antradienio vakarą tragiška avarija įvyko Lenkijoje, Ščučino apylinkėse (Palenkės vaivadija)....

Dingusio povandeninio laivo paieškos: trečiadienis – kritinė diena (7)

Dingusio Argentinos povandeninio laivo paieškose – kritinis laikas, mat oro belikę tik vienai...

Pirmoji potvynio banga buvo pragaištinga: spėjo išgelbėti tik lamą ir alpakas (62)

Vieną po kito pajūrio miestelius skandina vanduo. Iš kur viskas prasidėjo? Pirmoji stichijos banga...