Neseniai pasirodžiusioje knygoje rašoma, kad Olandijoje gyvenusi žydė išdavė daug žydų Antrojo pasaulinio karo metais.
70 m. Gerardas Kremeris savo knygoje „The Backyard of the Secret Annex“ („Slapto priestato galinis kiemas“) remiasi tėvo prisiminimais Jo tėvas – Gerardas Kremeris Jaunesnysis buvo olandų pasipriešinimo judėjimo dalyvis ir pažinojo moterį Ans van Dijk. Po karo A. van Dijk apkaltino, išdavusią šimtus žydų nacių žvalgybos tarnybai „Scherheitsdienst“. Ji netgi prisipažino išdavusi savo brolį.
Kaip rašoma „The Guardian“, muziejus „Anne Frank House“ po diskusijos su knygos autoriumi G. Krameriu laikosi pozicijos, jog nėra patikimų A. van Dijk kaltės įrodymų. Muziejaus ir tyrimų centro atstovas spaudai aiškina, kad tyrimo metu jiems nepavyko rasti nei svarių šios hipotezės įrodymų, nei kitų išdavystės teorijų įrodymų.
Atstovas spaudai teigė: „Gerardo Kremerio knygą laikome pagarbos ženklu savo tėvams, parašytą remiantis tuo, ką jis atsimena ir ką girdėjo. 2016 m. „Anne Frank House“ atliko tyrimą apie Frankų šeimos ir dar keturių žmonių, besislapsčiusių priestate, suėmimą.“
Idėja, kad Frankų šeimą išdavė A. van Dijk, buvo svarstyta ne kartą. Kai kurių ekspertų nuomone, gali būti per vėlu išsiaiškinti tiesą po daugelio dešimtmečių ir kelių tyrimų.
G. Kremerio knygą išleidusios leidyklos atstovas spaudai pabrėžė – jie netvirtina, kad tai – 100 proc. teisingas atsakymas, tiesiog laiko knygą dėlionės, galinčios padėti rasti atsakymą, dalimi.
Knygoje G. Kremeris rašo, kad A. van Dijk – pirma įtariamoji, atsakinga už Frankų šeimos suėmimą. Praėjus trejiems metams po karo, A van Dijk įvykdė mirties bausmę, nes ji prisipažino kalta dėl 23-ių išdavysčių. Moteris bendradarbiavo, suimant mažiausiai 145 žmones. Kai kurių šaltinių teigimu, dėl jos veiksmų galėjo žūti apie 700 nekaltų žmonių.
A. Van Dijk pati kažkiek laiko slapstėsi, nes buvo žydė ir lesbietė. 1943 m. per Velykas ją sulaikė, o mainais į laisvę ji sutiko bendradarbiauti su „Scherheitsdienst“ (SD). Regis jai nesunkiai pavyko įtikinti daugelį žydų šeimų Amsterdame, kad yra patikima pasipriešinimo judėjimo narė, galinti padėti jiems persikelti į saugesnes vietas. Iš tiesų ji perduodavo jų adresus savo SD vadovui. Iš pradžių A. van Dijk dirbo viena, vėliau užverbavo olandę dirbti SD.
Kaip rašoma knygoje, G. Kremeris vyresnysis (jis mirė 1978 m.) buvo pastato Amsterdamo centre prižiūrėtojas. Tame pastate buvo įsikūrę vokiečių valdžios pareigūnai ir olandų Nacionalsocialistų judėjimas, aktyviai rėmęs nacių ideologiją. G. Kremeris pastebėjo, kad A. van Dijk persirengusi reguliariai lankosi pastate. Kelis kartus jis matė, kaip skambina iš nacių okupuotų kabinetų, o vieną kartą, likus kelioms dienoms iki Frankų suėmimo, nugirdo, kaip nacių policininkams ji minėjo „Prinsengracht“ – namą šalia kanalo, kur slaptame priestate, adresu Prinsengracht 263, ilgiau nei dvejus metus slapstėsi Anne ir dar septyni asmenys.
Sutinkama, kad G. Kremerio knygoje tiksliai atpasakojami įvykiai, tik iki šiol neaišku, ar A. van Dijk perdavė saugumo tarnybai informaciją apie bėglius.
Suėmimo metu Anne buvo 15 metų. Frankus, Van Pelsų šeimą, Fritzą Pfefferą ir dar du jiems padėjusius vyrus išsiuntė į koncentracijos stovyklas. Gyvas liko tik Anne tėvas Ottas Frankas. Dar dvi žydams padėjusios suėmimo išvengusios moterys – Miep Gies ir Bep Voskuijl – paėmė Anne dienoraštį ir gražino jį Ottui, kai jis po karo grįžo į Amsterdamą. Dienoraštyje Anne rašė, kad nori tapti rašytoja. Jos tėvas nusprendė išleisti dukters atsiminimus. Jis negalėjo sugrąžinti dukters, tačiau pasistengė, kad ji taptų pasaulinio graso rašytoja ir viena žinomiausių Holokausto aukų.
A. van Dijk išvyko gyventi į Hagą. 1945 m. birželio 20 d. ją suėmė. 1947 m. vasarį ją nuteisė. Tų metų rugsėjį teismas nepriėmė jos apeliacijos. Ji buvo vienintelė olandė moteris, nuteista mirti už karo nusikaltimus.
Kai kurių ekspertų nuomone, Frankų šeimą naciai galėjo rasti atsitiktinai, A. van Dijk dėl to galbūt nekalta. Žinoma, kad pernai dar vieno tyrimo ėmėsi FTB agentas Vince’as Pankoke’as su tyrėjų komanda.
