Strazdanos nėra užkrečiama liga ar oru plintantis nepagydomas virusas. Vieni jomis didžiuojasi, kiti nekenčia ir kaip įmanydami bando nusigremžti. Laikui bėgant supratau, kad geriausias būdas su jomis kovoti – tiesiog susidraugauti.
Strazdanas paveldėjau iš savo mamos, o ji – iš savo tėčio. Genai – nuo jų nepabėgsi. Ankstyvoje vaikystėje rudi taškeliai padengė mano skruostus, o laikui bėgant ėmė užkariauti vis didesnį kūno plotą: veidą, rankas, krūtinę, nugarą, kojas, net ant sėdimosios jų šimtai. Būtų visai pakenčiama, jeigu jos būtų smulkios, neryškios, bet kur tau! Ypač ant veido mano strazdanos didelės, prisirpusios, susiliejusios viena su kita tarsi žemynai! Vasaros metu strazdanos suveši labiausiai ir tada, kai norisi būti gaiviai ir lengvai lyg vasaros vėjas, sukyla visi kompleksai ir nejučia imu dangstytis.
Kiekvienas, turintis daugiau ar mažiau išskirtinių bruožų, sulaukia papildomo, nemalonaus ir kartais labai skaudinančio dėmesio, taigi, mano atvejis – ne išimtis. Užbėgdama pasakojimui už akių iškart noriu pasakyti, kad pačios savaime strazdanos nėra blogai! Jų neskauda, jos niekur nekliūva, jos nėra užkrečiamos, o kartais netgi atrodo žavingai. Problema strazdanos jų turėtojui tampa tik tuomet, kai jos užkliūva kažkam iš šalies. Tuomet nupinamas pirmas kompleksų grandinės mazgelis.
Mano kompleksų grandinėlė prasidėjo mokykloje, kai vienas klasiokas kartą lyg tarp kitko paklausė: „Ė, ryža, tavęs strazdanos nekankina?“ Buvo skaudus smūgis, nes kol nebuvo klausimo, niekuomet nebuvo ir minties, kad aš tokia baisiai strazdanota, jog net kitiems keliu susirūpinimą. Juo labiau, kad nebuvau „ryža“: mano plaukai, antakiai, blakstienos tamsūs, net ir oda ne perregimai balta, kaip kad būna pas tikrus „ryžus“ žmones. Susigūžiau po tokio klausimo, tapau uždaresnė. Nors man niekada nestigo berniukų dėmesio, pamažu ėmiau jų vengti, norėdama nepatogių klausimų išvengti.
Taip pat ir paauglystėje keli nemalonūs tipai draugų ir klasiokų akivaizdoje strazdanų tema man buvo surengę, švelniai tariant, egzekuciją. Važiavome į ekskursiją. Autobusas sausakimšas. Ir nežinia dėl kokios priežasties čia užkliuvo mano strazdanos. Visą kelią pirmyn ir atgal buvau žeminama ir kankinama: „Fu, šlykštynė! Nesiliesk, užsikrėsi! Dabar per tave košmarus sapnuosiu!“ ir t.t. Autobuse atsilaikiau – atsikirtinėjau ir neleidau sau pravirkti, bet grįžus namo jaučiausi tokia bejėgė, tokia įskaudinta ir pažeminta, kad ėmiau pyktį lieti ne ant savo skriaudėjų, o ant savęs. Kodėl aš tokia? Už ką man taip?
Pokalbiai su tėvais nepadėjo. Mama papasakojo kelias savo istorijas, tėtis paragino užuot žliumbus kitąkart gerai vožtelt skriaudėjui, tokias patyčias išgirdus. Kosmetikos priemonių turėjau pakankamai, jas naudojau, tačiau rezultatas netenkino – strazdanų vis dar buvo ir daug, ir ryškių.
Vieną paskutinių skaudžių išgyvenimų dėl strazdanų patyriau studijų metu, apsilankiusi pas kirpėją, kuri, pasirodo, buvo dar ir kosmetologė. Vos išvydusi mano veidą ji kitų klientų akivaizdoje suklykė: „O siaube! Ar tu žiūri į veidrodį? Kokia baidyklė! Kaip kaimietė!“ Po to sekė ilgas pamokslas apie tai, kad šiais laikais egzistuoja tiek balinamųjų ir makiažo priemonių, kad man turėtų būti gėda rodytis gatvėje su tomis savo strazdanomis. Ištvėriau ir šitai.
Paminėti atvejai buvo skaudžiausi, žinoma, ne vieninteliai. Apie smulkius neverta net pasakoti, visų turinys toks pats. Kiekvienąsyk po skaudžių įžeidimų dėl strazdanų vis labiau susigūždavau ir imdavau savęs nekęsti. Atrodydavo, kad viskas yra neįveikiama vien todėl, kad esu tokia baisiai negraži. Na, gerai, puikiai baigsiu mokslus, įgysiu perspektyvią specialybę, galbūt net pavyks kilti karjeros laiptais. Bet kaip asmeninis gyvenimas? Kaip mano antroji pusė? Ar yra tokių vyrų, kurie manimi nesišlykštėdami nuoširdžiai žavėsis ir, svarbiausia, mane pamils?
Tokių vyrų atsirado. Mano vyras toks. Pradėjome draugauti man dar besimokant mokykloje ir slepiant savo išvaizdą po devyniais užraktais. Nė karto per visą mūsų draugystės ir santuokos laiką nesu išgirdusi nė menkiausios neigiamos užuominos apie savo strazdanas, atvirkščiai – kiekviena strazdanėlė pagerbta ir išbučiuota. O kai santykių pradžioje paklausdavau, ar nebūtų geriau, jeigu būčiau skaisčiaodė, mano išrinktasis atsakydavo: „Kokios dar strazdanos? Aš jų net nepastebiu, o tu šitaip nerviniesi!“
Laikui bėgant išgijau ir su strazdanomis tiesiog susidraugavome. Tiesą sakant, jų net sumažėjo ir jos ne tokios ryškios. Žinoma, veidelį šiltuoju metų laiku reikia labiau pasaugoti, reikalingos ir specialios kosmetikos priemonės, bet tai – ne pasaulio pabaiga. Vis labiau save myliu ir priimu tokią, kokia esu. Juk saulės nubučiuotas veidas nėra nesėkmių priežastis, viskas slypi viduje. Jeigu gerai jautiesi, savimi pasitiki ir tiki, viskas klostysis puikiai, net jeigu tu ir baisiai strazdanotas.
Ir šiuo metu sulaukiu komentarų dėl strazdanų, tik jie lengvai atšoka. Visi turime savo nuomonę grožio klausimu, bet niekam nesuteikta teisė įžeidinėti. To išmokysiu ir savo vaikus, nes jie, kaip ir mamytė, augs saulės nubučiuoti.