aA
Šio rašytojo gyvenimui prikelto Kukučio nuotykius apdainavo maestro Vytautas Kernagis, jo eiles virš suolų palinkę analizuoja moksleiviai, o vardas jau seniai aukso raidėm įrašytas į Lietuvos literatūros lobyną. Vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis su profesore, literatūrologe Viktorija Daujotyte dar kartą kreipiasi į skaitytojus naujausia literatūrinių laiškų knyga „Sugrįžęs iš gyvenimo“.
Marcelijus Martinaitis
© GRYNAS.lt nuotr.

Neišsižadėdamas svarbiausio jo poezijai priskiriamo bruožo – senosios kaimo pasaulėjautos susidūrimo su moderniu pasauliu ir žlugimu – šįkart rašytojas į praeitį žvelgia akcentuodamas gyvenimo džiaugsmą. O jį pajusti padeda įžvalgios jo laiškų adresatės – Viktorijos Daujotytės – provokacijos. Apie rašto susvetimėjimą, laisvę mąstyti, prisiminti ir tuo džiaugtis – interviu su abiem leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos autoriais.

Beveik prieš 15 metų (1998)Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio pokalbiai sugulė į knygą pavadinimu „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Apie ką prabylate kitoje savo knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo?“

M.M. Negalėčiau labai tiksliai pasakyti, kas toje knygoje nauja ir kas tarsi kartojasi. Su Viktorija buvom sutarę rašyti vidinę, kūrybinę biografiją, t.y. - kas į kūrybą, mąstymą patenka iš išorės, iš to, kas patirta gyvenime. Neturėta tikslo šiaip pasakoti apie savo gyvenimą - tik apie norą bent kūryboje būti laisvam. O gyvenimas nuolat ką nors primeta, veda keliais, kuriais galbūt nenorėtum eiti. Todėl ir ankstesniąją knygą pavadinom „Prilenktas prie savo gyvenimo“.

Tarp tų dviejų knygų dar reikėtų įterpti ir „Mes gyvenome“. Tai yra beveik trilogija artimomis temomis: kaip žmogus išlieka galvodamas, stebėdamas, jausdamas, kurdamas, pagaliau – kaip keičiasi požiūris į tuos pačius dalykus.

V.D. Sugrįžome į tas temas, kurias palietėme pirmojoje knygoje, jas pagilinome. Praėjęs laikas keitė požiūrį, matymą. Taip pat užgriebėme ir naujų pokalbio temų, iškylančių iš literatūros, Lietuvos padėties, prigimtosios kultūros klodų. Marcelijų Martinaitį bandyta sugrąžinti į giliuosius patirties vandenis, išklausti to, ko jis anksčiau nebuvo dar niekam sakęs. Jei ne naujai pasakyti, tai į tą pačią temą pažvelgti iš kito šono. Mano kalbėjimas turi aiškią intenciją - sužadinti jo mąstymą, norą pasakyti ir išsisakyti. Kartais paprovokuojant, „užvedant“ ant kokios minties.

M.Martinaitis: tose knygose ieškokite ne manęs, o kūrybos
© R.Tamošaičio nuotr.

Viktorija, ta provokacija, manote, pavyko?

V.D. Turiu vilties, mat kitu atveju nebūtų knygos prasmės. Marcelijus Martinaitis prasitarė apie tokius dalykus, kurių nėra užrašęs savo užrašuose, atsiminimuose ar užsiminęs duotuose interviu. Tad šioje knygoje yra unikalių, iš jo patirties iškylančių pamąstymų - apie netikrą seserį, ankstyvojo gyvenimo santykius, taip pat apie jaunų žmonių santykius... Tokie paliudijimai, kurie daro gyvenimą įdomų, o atsiminimas apie juos įgyja papildomą prasmę. Kartu pavyko sureaguoti ir į bendresnius dalykus, pasirėmėme klasikų mintimis - grįžome prie vokiečių rašytojo Hermano Hesės, prisimindami jo puikų ištarimą, kad sendamas žmogus kartais jaunėja.

Tada Marcelijus Martinaitis į šią mintį sureagavo labai gyvai, pasisakydamas, jog jaunystėje, dar neradęs savojo pašaukimo, jautėsi kartais buvęs senesnės dvasios, negu dabar, jam esant kūrybiškai aktyviam ir mąstančiam. Tarsi amžius atvėrė kitas gyvybingumo, dvasios gyvybingumo versmes. Manau, tokie paliudijimai yra labai prasmingi.

O kiek knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“ jaučiatės pasikeitę, kitokie, ar kyla naujų temų pasikalbėjimams?

M.M. Daugiausia naujų temų kyla kalbant apie tuos pačius dalykus. Skaičiusieji mano minėtas tris knygas nesunkiai pastebės, kad figūruoja panašūs įvykiai, prisiminimai. Man pačiam darosi įdomu, kad sąmonė, atmintis, o taip pat ir kūryba dažnai apdoroja, savaip persako vis tuos pačius dalykus – tik kitaip. Yra dalykų, kartais ne svarbiausių tavo gyvenime, nuo kurių negali pabėgti, ypač kai visa tai būna perlaužta per kūrybą, poeziją. Kartais sakau: tose knygose ieškokite ne manęs, o kūrybos. Turėjau gerą pokalbininkę – Viktoriją Daujotytę, kuri mane gerai suprato ir tuo keliu vairavo.

V. D. Anuomet jautėmės esantys kitame laike, kitoje erdvėje. Pirmąją knygą, kurią pradėjome dar 1981 m., rašėme spausdinimo mašinėlėmis, kiekvienas turėjome po du egzempliorius - nenorėjome, kad knyga pražūtų, buvome atsargūs. Ne disidentai ar to laiko revoliucionieriai buvome, tiesiog žmonės, kurie norėjo mąstyti apie tokius dalykus, apie kuriuos viešai nebuvo galima pasisakyti.
Dabar mąstome atvirai. Galime didžiuotis didžiausia žmogaus laisve - laisve mąstyti.

Cituoju: „Sugrįžęs iš gyvenimo žmogus tarsi gyvena trečią gyvenimą“. Kaip galėtumėt interpretuoti knygos pavadinimą ir kas (koks) tas trečias gyvenimas, į kurį grįžtama? Kokie jo iššūkiai?

M.M. Dažnai nuo panašaus klausimo pokalbis ir prasideda. Klausia: tai kur dabar grįžai, tai gal tavęs jau nėra?

Viskas tebėra savo vietoje. Niekur neišsikrausčiau, nepakeičiau adreso, nesislapstau. Knygoje cituoju vieną dar nebaigtą eilėraštį apie tai, kaip sėdžiu prie krosnies pakuros, kišu į ugnį malkas ir jaučiu, kaip šilta, už lango ūžauja vėjas, o čia jauku. Šalimais snaudžia katinas, galvoju kažką nepiktai, giedrai. Galvoju, kad juk visą gyvenimą to ir norėjau - sėdėti, girdėti, matyti, kad niekas nesiskverbtų į tavo mintis, nereikėtų galvoti apie nemalonų, kartais niekam nereikalingą darbą, piktus žmones.

Ar ne tada sėdint prie pakuros į galvą ir atėjo tie žodžiai: sugrįžęs iš gyvenimo? O juk šiaip, kai pagalvoju, mano gyvenime buvo per daug gyvenimo.

Tiek metų, rodos, nebuvo laiko pagalvoti, kas tu esi, ko vertos visos tavo pastangos, vėjų išgairinti norai, o ateina laikas, kai žmogui tiek daug nereikia: nei turtų, nei didelių pinigų, nei valdžios. Štai ir yra tas trečias gyvenimas, kuriuo galima pasinaudoti be didelių išlaidų, pinigų, tik kad visa tai ilgai nesibaigtų.

Kartais pagalvoju: štai kur esu daugiausia savo gyvenime pasiekęs. Štai sėdi ir klaidžioji visais savo įveiktais keliais, ten sutinki žmones, kurių gyvenime jau nesutiksi, matai, ko jau nėra ir nebus. Štai sėdi ir atkuri buvusį pasaulį, galvoji ir ką nors užrašai, vaikai ožius iš savo gyvenimo ganyklų...

V.D. Žmogus išeina į gyvenimą, kai jis jaučia prisiimamas pareigas, kai turi įsipareigojimų, kuriuos privalu įvykdyti. Paskui gyvenimas tarsi atleidžia vadžias, žmogus užbaigia savo darbus, gyvenimo ratą. Ir būtent tas užbaigtasis ratas duoda žmogui naują laisvę - pasijusti tarsi kitame gyvenime ir tai pavadinti „sugrįžusio iš gyvenimo jausena“. Toks žmogus laisvas nuo gyvenimo pareigų, tačiau nelaisvas nuo gyvenimo.

Šioje knygoje – pasvarstymai apie nykstančią sodybų gentį, apie amžiną gamtą, apie lietuvių tautą, naujausią jos istoriją, apie prigimtinę kultūrą ir patirtį. Platus temų spektras ir knygos ištrauka leidžia nujausti, kad knygoje dominuoja rezignacijos, liūdesio nuotaika...

M.M. Niekaip negalėčiau sutikti, kad mano tekstai apie senąsias sodybas, kaimą ar gamtą susiję su rezignacija, liūdesiu. Tai priklauso nuo skaitymo būdų, nuotaikų, įsijautimų, nusistatymų, naujų kontekstų, net savo amžiaus. Nesu naivus ir puikiai žinau - man ten jau nėra kur gyventi, ką veikti, kad daugelio dalykų neįmanoma atkurti. Gyvenu kitą – antrą ar trečią savo gyvenimą. Ne kartą esu sakęs, kad rašau ne apie kaimą, jo nostalgiją, o apie gyvenimą, apie kurį netrukus jau nebus kam rašyti.

V.D. Neturiu gabumų didesnei ironijai ar humorui, tačiau Marcelijaus Martinaičio stilistinė skalė yra platesnė - tereikia prisiminti „Kukučio balades“, kuriose gausu ir paradokso, ir šypsenos, ir ironijos. Tai, kad pajutote liūdesį, rezignaciją – galbūt. Visgi manau, kad liūdesys yra išmintingesnis už aktyvius džiaugsmus ir pati nevengiu šios jausenos. Tikiu, kad būtent liūdesys gali žmogų išvesti į šviesą, į šviesos pojūtį.

Ta pusiausvyra knygoje ir išlieka – tarp šviesaus džiaugsmo, kurį ir man, ir Marcelijui Martinaičiui teikia gamta, jos pajutimas, artimi žmonės - ir tamsesnių nuojautų. Knygoje cituoju M. Martinaitį, kai jis kažkurioje savo esė rašo apie šviesų rytą ir džiaugsmą būti žmogumi.

Manau, kad būtent ši tezė – džiaugsmas būti žmogumi – ir maitina knygos podirvį. Džiaugsmas būti, matyti, jausti, galėti kalbėtis ar šaltą žiemos rytą pamaitinti zylutes ir stebėtis, kokios plonos jų kojelės ir kaip tie paukšteliai nesušąla. Žmogiškųjų prasmių laukas yra toks, kuris džiaugsmą teikia į aplinką žiūrint net liūdnomis akimis.

Bendraujate laiškais, tačiau epistoliarinio žanro literatūra Lietuvoje gana reta. Kuo ji išskirtinė: rašantiems ir skaitantiems? Galiausiai, gal šis senasis – bendravimo laiškais būdas vėl įgauna ypatingos reikšmės?

M.M. Laiškų rašymas praeityje nebuvo retenybė. Juos rašė ne vien žinomi rašytojai, kultūros žmonės, bet ir šiaip pramokę rašto. Nesant nei radijo, nei interneto, nei telefono, tai buvo svarbiausias nuotolinio bendravimo būdas. Taip reiškėsi ir tam tikras rašytinis bendravimo etiketas, kuris, deja, jau užmirštas. Į ką visa tai pavirto, liudija komentarai internete, iliustruojantys didžiulį mūsų rašytinės kultūros nuosmukį. Panašiai ant sienų būdavo rašinėjama dvokiančiuose sovietmečio tualetuose...

Eilėraščius vis dar rašau ranka. Tik kompiuteriu parašyti šie mano literatūriniai laiškai Viktorijai Daujotytei. Tuo tarpu ji prisipažįsta, kad daugelį savo tekstų vis rašo ranka.

Ir aš esu naujų technologijų auka. Tačiau nematant, kam rašai, mus ištinka rašto, rašymo susvetimėjimas. Tekstai netenka asmenybinio konteksto. Kas dabar rašo ilgus laiškus? O kiek savo jaunystėje esu prirašęs ilgų laiškų, laukdamas į juos atsakymų! Braižas, stilius, apsirikimai išsaugojo nuotaiką, asmens, asmenybės charakterį – dar ir dabar žmogų atpažįstu, prisimenu pagal jo braižą, veidą. Šiandieniniai susirašinėjimai trumpi, dalykiški: padaryk tai ir tai, ateik ten ir ten – lauksiu. Nežinau, koks būtų dabartinių žymių rašytojų epistoliarinis palikimas?

Šiek tiek baisoka – ranka atsisveikinimus dabar rašo beveik vien savižudžiai...

V.D. Literatūriniai laiškai yra tarpinis žanras tarp artimo žmonių bendravimo ir negalvojimo, kad tavo laiškai atsidurs viešumoje. Mes abu esame rašto žmonės, įpratę save, savo mintis reikšti juodu ant balto. Raštas mums teikia papildomą galimybę pasisakyti atviriau, kartais intymiau. Visgi, laiškas rašomas kito žmogaus akivaizdoje. Rašai taip, lyg jaustum, kad tas, kuris laišką skaitys – savotiškai jį ir tikrins. Bijai netikrumo, apsimetimo, pozos.

Tikiuosi, kad šis tikrumo siekimas, nebijojimas kalbėti kito akivaizdoje veiks ir knygos skaitytojus – noriu, kad mano nuoširdus siekis kalbėti atvirai Marcelijaus Martinaičio akivaizdoje išliktų ir puslapiuose. Tą patį galiu pasakyti ir apie jį – Marcelijus turi ypatingo tikrumo, nelaikymo savęs nei dideliu, nei išmintingu, juolab visažinančiu. Tyras pokalbis dabar svarbesnis nei bet kada – juk šiandien dažnai knygos rašomos turint kažkokių tikslų, nuostatų, ideologijų...

O popieriniai laiškai... Nesu tikra, kad jie yra išnykę. Vis dar yra dalykų, kuriuos žmogus gali patikėti tik popieriui. Užrašydamas raidę, žodį, sakinį, taip, kad būtų, kad išliktų.

Tačiau tikriausiai net dienoraštį rašydamas žmogus negali būti visiškai atviras su savimi. Ar mintis, kad būsi skaitomas, verčia save cenzūruoti? Ar šios knygos autoriai, keisdamiesi laiškais numanė, jog kažkada jie taps vieši?

V.D. Skaitytojui tenka trečiojo vaidmuo, o tai, mūsų abiejų supratimu, yra svarbus vaidmuo. Ten, kur du kalba, jie turi būti girdimi. Trumpuose Marcelijaus eilėraščiuose yra artima mintis – kad kažkas visad girdi du besikalbančius. Tad tie laiškai ir eina iš vieno, į kitą su kreipiniu trečiajam. Nežinau, ar suvokėme, kad tas trečias ir bus skaitytojas, bet ta nuojauta egzistavo.

O kaip, p. Viktorija, įsivaizduojate tą trečiąjį, skaitytoją?

Manau, kad knyga galėtų sudominti artimų patirčių turėjusį skaitytoją – išėjusį iš kaimo, išeivį iš mūsų prigimtosios, daiktų kultūros, tą, kuriam šaltą žiemos rytą yra gražu būti žmogumi, savo pirminį gyvenimą iškeitusiam į kultūrą. Galiausiai tą, kuris skaitydamas nori sužadinti savo patirtis, atmintį.

Atmintis – svarbus dalykas ir nieko išmintingiau nepasakysi. Kažkas yra pasakęs, jog gyventi – tai atsiminti, ypač vyresniame gyvenimo tarpsnyje. Norėtųsi, kad knygą atsiverstų ir jaunas, studijuojantis žmogus. Juk negalima pamiršti, kad Marcelijaus Martinaičio vieta lietuvių literatūroje yra gana aiški, apibrėžta – šiaip ar taip, jis studijuojamas autorius, žinomas jau mokykloje.

M.M. Dabar gal jau nereikėtų bijoti savo dienoraščių. Tuos, kuriuos rašydavau sovietmečiu – slapsčiau, nes jie galėjo tapti įkalčiais. Dabar kitaip – suviešinti intymūs prisipažinimai tampa smagiu žiniasklaidos patiekalu, komentuojama ar pasityčiojama. Vėl reikia saugotis.

Kas kita yra mudviejų susirašinėjimai ir pokalbiai su Viktorija. Tai literatūriniai tekstai, išsikalbėjimai ar pasikalbėjimai kūrybos, literatūros ir jos reikšmių temomis, kuriomis šiaip viešumoje, spaudoje kalbėti yra beveik neįmanoma arba net nėra su kuo. Nieko nėra nuslėpta - abu žinojom, kad šie tekstai bus skelbiami knygoje. Tokie rašymai padeda palaikyti kūrybinę įtampą, ką nors vienas iš kito netikėto „išpešti“. Toks susirašinėjimo žanras klasikinėje literatūroje gerai žinomas.

O šiaip mūsų kalbinis bendravimas netenka intymumo: viskas gali būti perskaityta, išgirsta, patikrinta, naudojantis moderniomis priemonėmis. Net ir kalba, raštas neužtikrina asmens slaptumo, intymumo komunikaciniuose tinkluose, nes didelė dalis gyvenimo jau perkelta į juos. Štai, sakysime, bankas „žino“, kur, kada ir už kiek pirkau, kiek jame turiu pinigų. SODRA, mokesčių inspekcija žino, kiek ir kur uždirbu, ar nesukčiauju, kiek per mėnesį suvartoju elektros.

Specialiose įstaigose yra duomenys, apie kurių buvimą galiu nieko nežinoti, galiausiai, mano elektroninio pašto duomenys taip pat žinomi, nes kasdien gaunu keisčiausių pasiūlymų pirkti, parduoti, keliauti, susipažinti ir pan. Pagaliau ir susirašinėjimas vienaip ar kitaip jau yra atviras. Todėl ir raštas neužtikrina bendravimo intymumo, interpretuojamas, grupuojamas pagal priklausomybę kam nors. Dabar žmogus gyvena tarsi jis būtų peršviestas.

Nėra globalinės cenzūros, nuolatinio persekiojimo, bausmių, represijų, bet veikia kažkoks virtualus stebėtojas, kuris neturi nei veido, rodos, nei pareigų, nei adreso…

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Širinskienė ir Kirkilas peikia Pranckietį, bet patys postų kratosi (2)

Seimo nariai surinko parašus prieš Viktorą Pranckietį, jo postą teigia galintis užimti ir iš...

„New York Times“ tyrimas: Rusija vos per 12 val. Sirijoje subombardavo 4 ligonines (46)

Rusijos karinės oro pajėgos seniai kaltinamos ligoninių bombardavimu remiant Basharo al Assado...

Griauna planus – Pranckietis balsuoti dėl jo prašo dar šiandien (15)

53 parlamentarų pasirašytą pareiškimą dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atšaukimo...

Nausėda: prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama papildyta (472)

Beveik 100 dienų darbo laikotarpį pasiekęs prezidentas Gitanas Nausėda akcentavo esąs ir...

Lietuvos vežėjai prakalbo apie sektoriaus žlugimą: politikai vykdo genocidą (268)

Skubomis įvedamos mokesčių reformos gresia vežėjų bankrotais, – štai taip antradienį...

Lietuvos darbo rinka – bene labiausiai nukraujavusi ES + laukia dar ne vienas sunkus iššūkis (50)

Lietuva turi bene labiausiai pastaraisiais dešimtmečiais nukraujavusią darbo rinką Europos...

Prie strategiškai svarbaus miesto – didelė atsakomoji ataka prieš Turkijos pajėgas skelbiama, kad teritoriją paliko visos humanitarinės organizacijos (98)

Sirijos kurdams pavyko pasipriešinti Turkijai viename iš pasienio miestų, kurio perėmimą Ankara...

Nausėda nepersigalvojo dėl Roko Masiulio: jis labai rimtai svarsto abi alternatyvas (43)

Prezidentas Gitanas Nausėda teigė nepakeitęs savo nuomonės dėl buvusio susisiekimo ministro Roko...

Septyni požymiai, kad jūsų vaikas priklausomas nuo elektroninių cigarečių

Politikams vis ieškant būdų, kaip pažaboti elektroninių cigarečių vartojimą nepilnamečių...

Stilistė sudėliojo taškus ant i: šie batai turi būti kiekvienos moters drabužinėje (10)

Ilgaauliai – tai batų modelis, kuriam abejingų tiesiog nėra: arba juos dieviname, arba niekaip...