Jūs manote, kad feministės vyriškai šiurkščios, gėjai ir lesbietės gėdingi, o tamsiaodžiai nusipelnė gyventi blogiau? Yra žmonių, kurie turbūt gimė tam, kad pasakytų: esame lygūs. Ir patys turime teisę nuspręsti, ką ir kaip veikti šiame pasaulyje (nekenkiant kitiems). Nes nieko nėra tragiškesnio ir komiškesnio už per prievartą brukamas tiesas.
Margarita Jankauskaitė lygybės ir žmogiškosios laisvės idėjas skelbia ne nuo statinės. Tai ne pomėgis, o kasdieninis jos darbas. Turbūt reikia būti labai stipriai, kad galėtumei šiandien viešai kalbėti apie toleranciją tiems, ką visuomenės pirmūnai mielai iškeldintų į negyvenamąją salą.
Eilinę darbo dieną, nedideliame Centro kabinete, už lango šykščiai sningant kalbėjomės apie Margaritos šeimą, kada merginos tampa moterimis ir tai, kas šiandien Lietuvoje yra moteris.
Humanitarinių mokslų daktarė Margarita buvo pasinėrusi į kitą - meno pasaulį. Dar vidurinėje ji lankė dailės mokyklą, įstojo į Dailės akademiją, tapo menotyrininke. Po to ėmėsi ginti lygias galimybes ir teises. Ne vien moterų. Visų žmonių, kurių jos gali būti ar yra pažeidžiamos.
Ką reikėjo patirti vaikystėje, kad net dailės studijos tapo bejėgės prieš norą ginti tuos, kuriuos stumdo?
"Buvo priešingai: ne trauminiai, o pozityvūs dalykai tuo mane sudomino. Mano tėvų šeimoje buvo akcentuojama pagarba kitam žmogui, kalbama, kad neskubėk teisti. Jeigu žmogus elgiasi kažkaip, tu nežinai, kaip elgtumeisi patekęs į jo situaciją", - pasakoja Margarita.
Ji turėjo netipišką tiems laikams močiutę, gyvenančią Anykščių rajono Vainiūnų kaime. Močiutė padėdavo kaimynėms tokiose situacijose, kurios prieštaraudavo vadinamajai teisingai nuomonei.
"Visi žinom, kad marčios dalia, atkeliavus į anytos namus, nėra lengva. Mano močiutė visada palaikydavo marčias. Nunešdavo kokį sūrį, duodavo valgyti. Kai dar buvo vaikas, jos mama ištekėjo antrą kartą, močiutė išėjo tarnauti. Ir ji tarnavo žydų šeimoje.
Visą laiką labai gerai atsiliepdavo apie tą šeimą. Daug ko išmoko. Nors apie žydus visaip buvo kalbama. Tai perdavė ir mūsų šeimai - žiūrėti į esmę, o ne kokios tautybės žmogus, ar jis išoriškai blizga, ar skursta", - sako ji.
Margaritos išorė niekuo neprimena griežtos feministės. Primityviu vertinimu ji būtų priskirta blondinėms, mirksinčioms didelėmis gražiomis akimis. Turbūt mokykloje ji buvo ta, kuriai berniukai rašydavo meilės laiškus?
"Niekas man laiškų nerašė! - nustemba pašnekovė. - Aš ta mergaitė, kuri nebuvo "chebros" dalis. Nuo vaikystės tėvai nuvedė į muzikos mokyklą, vėliau - dailės mokykla. Skambinau fortepijonu, nebuvo laiko su "chebra" bendrauti. Bet jeigu jau pamatydavau, kad "bernai strojina paneles", tai juos greitai pati "pastrojindavau". Turėjau autoritetą klasėje."
Mokytojai taip pat nebuvo abejingi Margaritai. Vieni ją mylėjo, kiti nemėgo.
Tėvai? Mama Nastasija dirbo inžiniere technologe. Savo darbovietėje ji buvo Moterų tarybos pirmininkė. Padėdavo moterims, kai reikėdavo gauti vaikui vietą darželyje, sanatorijoje, dovanėlių iš Kalėdų Senelio. Tėtis Titas dirbo šaltkalviu ir grojo pučiamųjų orkestre. Jis anksti neteko mamos, anksti pradėjo savarankišką gyvenimą.
"Jis galėjo būti muzikantas, labai gabus menams. Jeigu ne sudėtingai susiklostęs jo gyvenimas, taip gal ir būtų įvykę", - svarsto Margarita.
Tėvai mokė turėti savo nuomonę ir būti sąžininga. Mokykloje tada buvo kiek kitaip. Ten reikėjo žygiuoti, ruoštis politinių dainų ir žygių konkursams. Įsigalėjęs brežnevizmas Margaritai buvo panašus į juodą muštrą. Todėl į dailės mokyklą lėkdavo kaip ant sparnų. Ten jai patiko laisvė ir galimybė kurti.
Bet buvo ne vien pamokos ir mokslas. Buvo gatvė, troleibusai, parduotuvės. Kaip tik viešoje erdvėje ji pirmą kartą susidūrė su seksualiniu priekabiavimu. Ėjo su mama pro būrį vyrų, o vienas iš jų įgnybo abiem į sėdmenis.
"Tokių atvejų būdavo ne vienas. Atsimenu, kaip tais laikais troleibusuose žmonės važiuodavo lyg šprotai dėžutėje suguldyti. Nejauti, kur ranka, kur koja. Ir tik pajunti, kad tavo kūną kažkas zonduoja. Arba studijų laikais ramiai parke vaikštai ir iš krūmų iššoka koks nors iškrypėlis, prikimba. Anksčiau nežinodavau, kaip reaguoti.
Bet po to drąsiai sudrausdavau. Kartą troleibuse prie merginos du vaikinai smaginosi, apkalbinėdami ją, kol pradėjo kibti. Tai ir pasakiau: "Ką sau leidžiate, ar jums patiktų, jeigu kas nors šitaip elgtųsi su jumis?!
Esate viešame transporte, tad ir elkitės padoriai!" Jie susigėdo - kitoje stotelėje išlipo. Kiti žmonės? Sėdėjo ir tylėjo, kaip vandens prisisėmę į burnas", - pasakoja ji.
- Prisimenate, kada pirmą kartą suvokėte: aš jau moteris!
Man tai buvo sūnaus gimimas. Vasarį jam sukaks septyniolika. Labai gerai prisimenu, kai buvau jaunutė studentė Dailės akademijoje nugirdau dėstytojų pokalbį valgykloje. Viena sakė: "Moters gyvenimas aiškiai skyla į dvi dalis: iki vaiko gimimo ir po."
Man tas pasakymas įstrigo. Kai laukiausi Viliaus, galvojau: pagimdysiu ir pažiūrėsiu, kaip tas gyvenimas skyla. Kitą rytą po gimdymo atsistojau prieš veidrodį tokia visa pavargusi. Žiūriu į save - na ir kas čia tokio? Kas pasikeitė? Kaip buvo, taip ir liko.
- Nesuskilo į dvi dalis gyvenimas?
Kai praėjo trys mėnesiai ir kartą ėjau iš parduotuvės namo. Staiga suvokiau, kad esu visai kitas žmogus, jausena kitokia. Lyg būčiau buvusi švendrė - kur vėjas papučia, ten ir lenkiesi. Dabar negali sau leisti švendre būti. Nes nuo tavęs priklauso mažo žmogaus gyvenimas. Turi būti stipri, kad pasirūpintum savimi ir juo.
- Turi paaukoti vaikui save ir atsiduoti tik jam? Tai labai populiarus motinystės aiškinimas.
Motinystė siejama su auka. Man visiškai tai nepatinka. Kaip tik manau, kad man motinystė iššaukė norą mylėti save ir augti kartu su vaiku ir jo poreikiais. Jeigu anksčiau gyvenimas atrodydavo bereikšmis, tai dabar reikšmingas. Nes tai ne tik tavo, bet ir mažo žmogučio, gyvenimas.
Tai moteriai suteikia stiprų stuburą. Ir tada ateina noras sukurti vaikui saugų gyvenimą.
- Namuose su mylimais artimais žmonėmis jis toks yra. Bet kai užveri duris, pasitinka visa žemė - žmonių planeta. Kaip tuomet?
Kai Viliui buvo pusantrų metų, įsitraukiau į judėjimą "Už teigiamą savęs vertinimą". Kai vaikas paauga, suvoki, jog mamos aplinkos jam neužteks. Ir norisi ką nors daryti, kad visa aplinka keistųsi į gera.
Aš idealistiškai norėjau prisidėti prie jos kūrimo. Kad nebūtų vaikai morališkai traumuojami, kad niekas neužčiauptų jų įkvėpimo, kad negniuždytų.
Kai vaikas palieka darželį, supranti, kad svarbi visa visuomenė. Norėdama gero savo sūnui, jam augant ir aš lygiagrečiai augau: gilinausi į literatūrą, rinkau žinias, kurios peraugo iš elementaraus suvokimo į didesnį, paremtą tyrimais, analizėmis.
Spontaniškai pasirinkau moterų lygių galimybių sritį, skaitydavau pranešimus. Ir kai Vilius išėjo į pirmą klasę, nuėjau rašyti disertacijos - "Moters tapatybės problema šiuolaikinėje Lietuvos moterų menininkių kūryboje". Tai buvo puiki proga pastudijuoti feministines teorijas.
- Teorijos įdomu. O kiek kartų buvote be proto įsimylėjusi?
Kai įsimyli, kiekvienas kartas atrodo be proto. Bet kai situacija išsirutuliuoja - ką aš žinau? Neblogas tas jausmas būna, kai be proto įsimyli. Vis dėlto aš manau, kad meilė turėtų būti jausmas, kuris nesužlugdo žmogaus. Meilė nėra vertybė pati savaime. Svarbu, kas už jos slypi.
Jeigu ji suparalyžiuoja ir negali elgtis kaip visavertis žmogus, tai nemanau, kad tokia meilė gera. Tačiau jeigu meilės suteikia energijos, vitališkumo, užaugina sparnus, tada iš tiesų labai vertingas jausmas.
- Ką patartumėte įsimylėjusiosioms pirmą kartą?
Ar galima tokiam žmogui ką nors patarti? Neišgirs. Tai būsena, kurioje sveikas protas neturi pirmenybės. Nors mūsų kultūroje, kai kalbame apie meilę, juntama lyčių asimetrija. Moteris bus ta, kuri save aukos dėl mylimo žmogaus, išsižadės savo ambicijų ir svajonių.
O vyrui moteris bus ta mūza įkvėpėja, kuri padės įgyvendinti svajones. Patarčiau moterims negalvoti, kad susideginti ant šio aukuro yra absoliutus gėris. Jeigu meilė drenuoja asmenybę, tai signalas, kad ji netikra ir reikėtų jos atsikratyti, kol nevėlu.
- Merginos kartais svajoja sužvejoti seną, bet turtingą. Išskirti jį su jo gyvenimo madona. Ir užimti vietą prabangiame miegamajame. Po to pergalingai sušukti: "Blogoms mergaitėms - viskas!"
Manau, kad gyvenime viskas turi savo kainą, kad ir ką pasirinktum. Jeigu renkiesi savarankiškos moters gyvenimą, pati uždirbi pinigus, pasirūpini šeima, esi lygiavertė partnerė vyrui, tai kaina aiški. Kokia ji? Stresas, turi daug dirbti, sugebėti suderinti profesinę karjerą su šeimos poreikiais. Tai sunku ir turi savo kainą. Moteris gali perdegti emociškai.
Bet kai tu įsivaizduoji, kad kažkas kitas už tave sukurs tavo gyvenimą, tai sumoki kitą kainą. Viešumoje tos poros parodomos saldžios, vanilinės, beprotiškai gražios. Tik niekas neparodys, koks iš tiesų santykis. Tikiu, kad gali būti stipri meilė, kai amžiaus skirtumas didelis.
Tačiau moterų finansinė priklausomybė nuo vyrų - kas kita. Tai atrodo lyg sugrįžtum į infantilią būseną, kai priklausei nuo suaugusių žmonių. Kai tau nurodo, kur eiti, ką daryti.
Tavo gyvenimas reguliuojamas. Jeigu vyrai nesukurtų prielaidų nuvilioti savęs, tai moterys taip ir nesielgtų. Žaidime yra ne vienas žaidėjas. Nuo vyro daug priklauso, netgi, sakyčiau, - viskas.
Tik nemanykite, kad Margarita yra moteris uola, kuriai niekada neteko patirti pažeminimo. Kai ji kartą kabino paveikslus parodai, praeinantis vyras sugriebė suknelės nugaroje buvusį užtrauktuką, atsegė iki apačios. Ir nuėjo.
"Jaučiausi blogai, nes buvau bejėgė. Negalėjau to žmogaus sudrausti, parodyti, kad taip nesielgiama. Bejėgiškumo jausmas žemina žmogų. Tai niekam nemalonu", - sako pašnekovė.
Pakibti prie stendų prasegta suknele - tai akimirka. Būti vieniša mama - visas gyvenimas. Kartą girdėjau, kaip laidoje, kurioje dalyvavo ir Margarita, viena politikė aiškino, jog vienišos motinos yra asocialios.
Bet ji pamiršo alfonsus - jiems ši etiketė gal labiau tinka. Kaip jaustis, jeigu tu ir esi vieniša mama?
"Kai girdi devynioliktojo amžiaus retoriką, tenka reaguoti kaip į nesąmonę. Pažįstu daug vienišų mamų. Tiesą sakant, nepažįstu nė vienos vienišos, kuri būtų asociali. Priešingai, vieniša motina prisiima dvigubą atsakomybę. Ji kaip tik labai sociali. Nes atlieka dviejų darbą, rūpindamasi vaiku", - sako Margarita.
Ir tada išsprūsta nepatogus klausimas, bet atgal jo nesusigrąžinsiu: "O kur jūsų antroji pusė?"
"Yra ta antroji pusė. Viliaus tėvas gyvena su šeima. Kodėl aš vieniša mama? Tiesiog tuo momentu, kai yra du žmonės, atsiranda trečias. Ir staiga gali pasirodyti, kad tas žmogus nepatikimas. Tu nusprendi, kad viena būdama kur kas geriau pasirūpinsi vaiku. Beje, iš valstybės, kaip vieniša mama, nesu gavusi jokios pašalpos. Sūnaus tėvas moka alimentus", - sako ji.
Prisiminus moteris, kurios bruka kitoms savo tiesas, taip ir norisi pasidomėti: kvailos mes, ar ką? Kaišome pagalius į ratus viena kitai, palaikome ne viena kitą, o vyrus. Jokio solidarumo. Margarita sako, kad ne vien Lietuvoje moterys nesolidarios. Tačiau yra valstybių pavyzdžių.
Švedijoje moterų solidarumo pakako - parlamente jos turi 48 proc. Islandijoje spalio 24 dieną moterys solidariai... nedirba. Nei tarnyboje, nei namie.
"Jos pačios pasiskyrė tą dieną. Susirenka aikštėje, pabendrauja, pamitinguoja. Akcijos tikslas - parodyti, kad kai moterys nedirba, tai sustoja visuomenės gyvenimas. Ir paneigti mitą, kad jos draskosi kaip katės", - aiškina pašnekovė.
Lietuvoje moterys bijotų taip pasielgti. Į aikštę ateitų dešimt, o tūkstančiai tik prižadėtų. Mūsų šalyje yra labai svarbu moters grožis. Ir daug procedūrų, operacijų. Kažin, ar dar liko moterų, kurios laimingos be silikono? Pažįstanti moteriškąją giminę labiau, nes papildomai ja domisi, Margarita mano, kad laimė - efemeriškas dalykas.
Buvo - nėra. Žmonės laimingi tada, kai gyvenimas su visomis savo dovanomis ir be jų eina per juos, o ne pro šalį: "Manau, kad be silikono galima būti laimingai. Ir netgi manau, kad retas vyras "pasirašys už silikonus". Tai šou verslo dalis."
Visi turime labiausiai pažeidžiamą vietą. Lyg tarp kitko pasiteiravau, kur yra Margaritos Achilo kulnas?
- Dabar imsiu taip ir visai Lietuvai apie savo Achilo kulną apskelbsiu. Tai būtų savižudybė!
- Gal kaip tik sakys: "Štai kokia drąsuolė! Net savo silpnybę išdavė!"
- Jeigu žinočiau, kur silpnoji dalis, tai ji jau nebūtų silpna. Nuo maisto priklausomybių neturiu, nuo alkoholio - irgi. Kas dar?
Kol Margarita stengėsi prisiminti, kur yra tas jos kulnas, pasigirdo kabinete pokalbio metu ramiai dirbusios darbuotojos balsas:
- Nuo darbo priklausomybę turi! Tai jos Achilo kulnas...
Ir dar sako, kad žmogus apie save daugiausia žino. Visada reikalingas žvilgsnis iš šalies.
