- Vyrai rūpintis sveikata nelinkę. Sutinkate su šiuo teiginiu?
- Gal tai ne visai teisinga. Greičiau nei vienas vyras nenori būti silpnas. O liga ar sveikatos negalavimai, kad ir kaip keistai beskambėtų, daugeliui jų atrodo kaip silpnumo požymis. Turi ne tik sau prisipažinti, kad reikia gydytojo pagalbos, bet ir artimiesiems. O tai, sutikime, nėra paprasta.
- Vaikai raginami pasirūpinti tėčių sveikata. Ar jūs kaip nors skatinėte savo tėtį būti sveiką?
- Jis kaip ir aš - gydytojas. Skiriasi tik specialybės: Tėtis - psichiatras neurologas. Natūralu, kad sveikata neišvengiama tema mūsų šeimoje. Be to, tėtis turi žalingų įpročių, šia tema nemažai kalbamės, diskutuojame, tariamės ar tiesiog šnekučiuojamės. Kiekvienas turim savo poziciją, bet aš stengiuosi jį visaip paskatinti atsisakyti tų įpročių.
Lietuvoje vyresnio amžiaus vyrai dažnai miršta, nes yra linkę ignoruoti juo užklupusius negalavimus. Todėl vaikai turėtų jiems padėti, bent jau aš taip manau.
- Jau kelerius metus vienas dažniausių vyrų sveikatos negalavimų yra prostatos vėžys. Nors turime visas gydymo galimybes, tačiau sergamumo ir mirštamumo rodikliai nedžiugina. Kodėl?
- Negalėčiau sutikti, kad turime visas galimybes, technologijas, vaistus ir panašiai. Turime daug, bet naujoves sunkiai įsileidžiame. Pavyzdžiui, atsilieka radikalus gydymas. Vis dar neturime galimybių prostatos vėžio operuoti robotais, nors net artimiausi kaimynai šias technologijas taiko jau ne vienerius metus. Grubiai skaičiuojant, nuo išsivysčiusių šalių šioje vietoje atsiliekame penkiolika metų. Daug kur atliekamas ir modernus radiologinis tyrimas PET/KT su cholinu. Mes jo neturime. Nors reikėtų kiek įmanoma greičiau jį įdiegti į praktiką. Negalime atlikti ir skeletinio magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo, kuris leidžia kur kas tiksliau nustatyti kaulų pažeidimus. Neturime galimybių ligos atkryčiams po spindulinės terapijos gydyti krioterapija, arba vadinamuoju HIFU metodu; neturime patvirtinto finansavimo ir pacientai priversti gydymo ieškoti kitur. Problemų nemažai ir visos jos lemia tam tikrą technologinį atsilikimą.
- O kaip nauji vaistai?
- Per pastaruosius penkerius metus atsirado keletas naujų vaistų išplitusiam prostatos vėžiui gydyti. Juos daugelyje užsienio šalių gydytojai skiria pacientams kasdien, tačiau Lietuvoje šių vaistų finansavimo galimybės skinasi kelią gana sudėtingai. Jau kurį laiką diskutuojame su Sveikatos apsaugos ministerija, ligonių kasų atstovais, bandome pagrįsti būtinybę šiuos vaistus finansuoti ir mūsų šalyje, bet tam yra sunkumų. Kokių? Kaip visad nėra pinigų...
- Skamba liūdnai. O ką darote matydamas pacientą, kuriam nustatytas prostatos vėžys ir žinote, kad jo gyvybę gali išgelbėti būtent vienas naujų metodų, kurių neturime?
- Kartais, nors, tiesą sakant, net nežinau, ar turiu teisę taip daryti, bet žinodamas, kad, tarkim, Estijoje ar Latvijoje taikomas HIFU gydymas, siūlau vykti gydytis svetur. Žmonės juk mokėjo mokesčius už sveikatos draudimą. Jei šio metodo nėra Lietuvoje, sakau važiuokite gydytis nors ir į Vokietiją, o gydymo išlaidų sąskaitą pateikite Valstybinei ligonių kasai. Tiesa, kaip rodo praktika, šių sąskaitų ligonių kasa nepriima ir žmogui tenka už viską sumokėti iš savo kišenės. Mano galva, tai neteisinga, juk kalbame ne apie žmogaus gyvenimo kokybės pagerinimą, o apie jo gyvybę.
- Jūsų, kaip gydytojo, nežeidžia tokia situacija?
- Man pikta. Turiu dirbti savo darbą ir jį atlikti profesionaliai. Bet... Kartais emocinis krūvis per didelis. Pranešti žmogui žinią, kad jis serga sunkia liga, kurios baigtis – mirtis, sunku. Priprasti ar apsiprasti su tuo neįmanoma. Nors kartais sakau, kad gydytojas numirti kartu su pacientu neturi teisės, emocijos paveikia stipriai. Man atrodo, kad emocine prasme patiems gydytojams reikia pagalbos susitvarkyti su tokiomis situacijomis.
- Maža to, dar reikia padėti ir pacientui emociškai apsiprasti su diagnoze, tad gydytojai turi būti dar ir geri psichologai.
- Geras gydytojas visuomet laviruoja tarp šių dalykų. Gydymas ne vien tik sausas žinių taikymas. Tai iš tikrųjų tam tikra meno forma. Kasdien bendrauji su skirtingais žmonėmis, mokaisi prie kiekvieno iš jų prieiti. Todėl, mano nuomone, medicinos studentai be savo specialybės, būtinai turi studijuoti ir psichologiją. Taip, dabar studijų programose šie dalykai yra įtraukti, bet reikėtų daugiau.
- Susidaro įspūdis, kad sveikatos politikams nelabai rūpi vyrų sveikata...
- Mano akimis žvelgiant, tarp Lietuvos urologų draugijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos užsimezgęs neblogas dialogas, bet norėtųsi, kad jis būtų spartesnis ir efektyvesnis. Man, kaip gydytojui ir piliečiui, norėtųsi kad politikai, ypač atsakantys už sveikatos politiką, aiškiai sudėliotų prioritetus, nes jų pasigendu. Prioritetus galėtų pasufleruoti visuomenės sergamumo struktūra, mirštamumas, kiti bendrieji sveikatos rodikliai. Gal onkologinės problemos ir nėra numeris vienas mūsų visuomenėje, bet pagal svarbą vienareikšmiai tai - numeris du arba trys.
Norėtųsi matyti adekvatų dėmesį ir finansavimą prioritetinių sričių problemoms spręsti. Kartais susidaro įspūdis, kad daug daugiau dėmesio skiriama formaliems klausimams, juridinėms įstatymų interpretacijoms, kažkodėl neretai Konstitucijos aiškinimuisi, tačiau didelių, realių perbrendusių sopulių ir konkrečių problemų niekas taip ir neskuba spręsti.
- Ar prieš pasirinkdamas profesiją taip įsivaizdavote savo darbą?
- Šiek tiek gydytojo darbo mačiau stebėdamas tėvą. Bet rinkdamasis medicinos studijas iki galo neįsivaizdavau, koks bus mediko darbas. Daugelis jaunuolių, stojančių į mediciną, to nesupranta. Kartais jie sako jaučiantys pašaukimą. Iš tikrųjų, kad pasakytum, jog dirbu darbą, kuris man patinka, esu savo vėžėse, reikia baigti studijas ir padirbėti bent dešimt metų... Tik tada pajusi, ar tai pašaukimas, ar darbas teikia pasitenkinimą, malonumą, nepaisant nuovargio, emocijų, ir kartais ne paties geriausio atlyginimo.
Dosjė:
Lietuvos urologų draugijos prezidentas.Gydo onkologines – urologines ligas, prostatos, inkstų, šlapimo pūslės, vyrų lytinių organų susirgimus. Atlieka beveik visas klasikines urologijos operacijas – intervencijas
Klinikos ,,Bendrosios medicinos praktika“ gydytojas urologas
LSMU Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas
Stažuotės įvairiose Azijos, Amerikos ir Europos klinikose
KMU urologijos docentas
Lietuvos urologų draugijos prezidentas.
Europos urologų asociacijos narys
