Aukščiausio lygio vadovių moterų Lietuvoje nėra itin daug, tačiau turinčius tokius postus iš šono atrodo labai griežtos ir reiklios, nuolat kovojančios už savo vietą po saule.
© DELFI / Andrius Ufartas

Viena tokių stiprių moterų – akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ generalinė direktorė Lina Minderienė. Jos darbo įmonėje laikais bendrovė išlipo iš bankroto duobės, pradėjo nešti pelną ir diegti inovacijas, kurios ilgainiui sunaikino apokaliptines nuotaikas, kad paštui moderniame technologijų pasaulyje vietos nėra.

Finansininko išsilavinimą turinti moteris karjeros pradžioje, pakalbinus bendrakursiui Rolandui, padėjo jo įmonei tvarkyti buhalterinius dokumentus, vedė apskaitą. Po studijų ji pradėjo praktikuotis tuometinėje Vilniaus miesto mokesčių inspekcijoje ir vėliau dirbo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos.

Vėliau jai teko dirbti ir privačiame, ir valstybiniame sektoriuose – Finansų ministerijoje užėmė Tiesioginių mokesčių skyriaus vadovės pareigas, „Ernst&Young Baltic“ – mokesčių vadovės, tuometiniame „Hansabanke“ dirbo mokesčių konsultante, Vakarų skirstomuosiuose tinkluose (VST) – vyriausiąja finansininke, o vėliau dirbo VST finansų direktore ir Valdybos nare tuometinėje LEO grupėje. Didelė patirtis jai sakė, kad „Lietuvos pašte“ nebus lengva. Tačiau negalvojo, kad bus taip sunku.

DELFI ji papasakojo, su kokiais iššūkiais susidūrė, ką jai teko patirti, kas ją gelbėjo sunkiomis akimirkomis ir kaip į visa tai reagavo šeima. L. Minderienė tikina, kad sunkių akimirkų nestigo.

– Kaip pradėjote dirbti „Lietuvos pašte“?

– Kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Sakyčiau, kad čia patekau labai netikėtai. Kaip ir daugelis vadovų, nuo vaikystės nesu svajojusi ir galvojusi apie tai, kad reikia „daryti karjerą“ ir tapti įmonės vadove. Nepamenu to netgi iš universiteto laikų, nes niekada nesvarsčiau, kur būsiu ir ką veiksiu po 10 ar 15 metų.

Į paštą mane atvedė noras pabandyti. Gavau pasiūlymą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodė patraukliai, tačiau priėmiau jį kaip iššūkį, kurį reikėtų pabandyti įveikti. Tai išties buvo didelis iššūkis, tada dar ne visai suvokiau, koks milžiniškas.

Tuo metu, kai pasakydavau artimiesiems ar draugams, kur planuoju eiti dirbti, jie stebėdavosi. Gaudavau klausimų, kas man nutiko, kad būdama savo srities profesionalė, aš sugalvojau eiti į kompaniją, kuri yra nepripažinta, nekotiruojama rinkoje. Sulaukiau komentarų, kad ieškau „užuovėjos“.

„Lietuvos paštas“ tada išgyveno labai sunkius laikus, tai buvo bankrutuojanti įmonė. Mūsų komandai, atėjusiai dirbti iš privataus verslo, atrodė, kad pasiraitosime rankoves ir greitai viską sutvarkysime. Buvo labai įdomu išbandyti save ir pasižiūrėti, ar galime pastatyti tokią įmonę „ant kojų“, išvengiant jos bankroto. Vėliau prie mūsų keturių-penkių vadovų komandos prisijungė ir daugiau anksčiau kartu dirbusių profesionalų: žinomi ir patikrinti žmonės sutiko palaikyti komandinį tęstinumą.

Milžiniškai įmonei vadovauti pradėjo juodžiausiu periodu: visiems įteikėme atleidimo lapelius
© DELFI / Andrius Ufartas

– Kokią įmonę radote jūs ir jūsų komanda?

– Situacija buvo nepavydėtina. Apie įmonę nebuvo tiek daug informacijos, kad būtume galėję susidaryti pilną vaizdą. Žinojome tik tiek, kad tai yra įmonė, kurios metinė apyvarta tuo metu siekė 200 mln. litų per metus, kad joje dirbo daugiau negu 8 tūkst. darbuotojų ir kad jai kyla daug iššūkių. Tačiau net nenutuokėme, kokia sudėtinga įmonės finansinė situacija. Buvo keista, kaip valstybės valdoma įmonė, kuri buvo įtraukta tarp strateginių įmonių, yra visiškai apleista: sąskaitose – nulis, kaip judėti toliau – neaišku, konkurentų prisisteigę, strategijos nėra.

Darbą pradėjau nuo finansų direktorės pozicijos. Tada visi rodikliai mane šiurpino ir lankiusios mintys tikrai nebuvo pozityvios. Svarsčiau, kad gal mūsų užsibrėžtas planas yra nerealus ir neįmanomas, gal net neverta pradėti... Jausdama atsakomybę už savo komandos narius, kuriuos subūriau, kurie manimi patikėjo, ėmiausi tokio sunkaus darbo. O vėliau atsakomybė prieš kolektyvą neleido man trenkti durimis ir išeiti.

– Esu girdėjusi kitų vadovų pasakojimų, kurie atėję dirbti iš verslo sektoriaus pajaučia valstybinio sektoriaus ar valstybės valdomų įmonių darbuotojų abejingumą ir priešiškumą. Kaip nutiko jūsų atveju?

– Darbuotojų buvo daugiau nei 8 tūkst. ir visi buvo pasklidę po Lietuvą. Būtų buvę utopiška galvoti, kad visi patikės mūsų pasakojimais ir norės labiau stengtis, judėti į priekį.

Pradžioje ėmėmės labai drastiškų veiksmų: tai padėjo darbuotojams patikėti, kad ateina pokyčių laikas... Visiems darbuotojams buvo įteikti atleidimo lapeliai ir buvo pasakyta, kad ne visi galės grįžti atgal. Tie, kurie tiki, kad šis darbas jiems gali būti įdomus, yra laukiami. Dalis darbuotojų išsigando, pasiėmė išeitines kompensacijas ir paliko mus. Kita dalis, kuri grįžo, tikriausiai mumis ir nepatikėjo, tačiau nusprendė pabandyti. Ilgainiui jiems tapo aišku, kad nauji žmonės čia neatėjo daryti šou ir kad jie čia bus ilgiau nei pusę metų. Darbuotojai pradėjo jausti, kad reikia dirbti, kad reikia rūpintis projektais, kad reikia mokytis.

Visada galvoju, kad teisinga yra investuoti į žmones ir kelti jiems reikalavimus bei aiškius tikslus. Privalu rūpintis jų kompetencija, ieškoti būdų, kaip jie galėtų tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Jei to nėra, žmonės tampa pilka mase ir tada jiems stresą ir baimę kelia pokyčiai, nauji planai, nauji darbai.

Labai įsimintinas buvo pirmasis strategijos pristatymas įmonės darbuotojams. Su strategijos pristatymu per įmonės regionus važiavome 2010 m. Kaip pavyko sužinoti, tai buvo pirmasis toks įmonės vadovų apsilankymas regionuose ir strategijos pristatymas, nes ankstesnieji vadovai to nepraktikuodavo. Pirmojo pristatymo metu jautėme pesimistines nuotaikas: darbuotojai tvirtino netikintys, kad pavyks ką nors pasiekti. Jie sakė girdėję daug planų, pažadų, tačiau niekas neįvykdavo. Darbuotojai netikėjo, kad kas nors pasikeis ir šį kartą.

Kitas strategijos pristatymas regionuose buvo nepaprastai džiugus: pristatymų metu džiaugėmės pasiektais tikslais ir įgyvendintais pažadais. Svarbiausia, tuo metu iš darbuotojų sulaukėme ne tik aklos kritikos – vis daugiau jų išdrįsdavo pasisakyti, argumentuotai atkreipti dėmesį į klaidas, jau pasiūlydavo, ką ir kaip reikėtų keisti. Tuo metu ir gimė jausmas, kad visa organizacija pasiruošus pokyčiams ir kad darbuotojai nori keistis su organizacija.

Šiandien vis dar puikiai prisimenu ir 2015-uosius, kai Lietuva įsivedė eurą. Tai laikau vienu didžiausių egzaminų komandai, kuriai buvo patikėta keisti litus į eurus. Šį egzaminą išlaikėme puikiai, nes buvome susitelkę it kumštis, dirbome iki išnaktų ir, svarbiausia, tikėjome ir pasitikėjome vienas kitu. Euro įvedimas parodė, kad pagaliau turime stiprią, tvirtą ir veržlią komandą.

Artėjant prie Lietuvos pašto gyvavimo šimtmečio sukakties pastebiu, kad tarp kolegų atsiranda vis stipresnis pasididžiavimas savo profesine veikla. Ne kiekvienas gali pasigirti, kad dirba įmonėje, sukaupusioje tokią ilgametę patirtį.

Milžiniškai įmonei vadovauti pradėjo juodžiausiu periodu: visiems įteikėme atleidimo lapelius
© DELFI / Andrius Ufartas

– Ar buvo sunkių momentų?

– Taip, buvo... Ir nemažai...

Aš jau šešeri metai dirbu „Lietuvos pašte“, per tą laiką patyriau ir labai gerų, pozityvių situacijų, ir labai daug to, kas liūdina ir nuvilia. Labiausiai mane nuvilia nesąžiningumas ir melas. Aš tvirtai tikiu, kad verslo pamatas yra turimos vertybės. Privalai išlaikyti padorumą, sąžiningumą, pagarbą kolegoms bei partneriams, kitaip ilgalaikio verslo nesukursi.

Pirmaisiais darbo metais labiausiai skaudindavo asmenybės, žinančios, kad gali daryti įtaką ir kad gali juodinti tave ir tavo komandos darbus. Per paskutinius kelerius metus net jei kas ir įskaudina, laikau tai menkniekiu – viskas yra pakeičiama ir pataisoma.

– Ką laikytumėte didžiausiais savo pasiekimais vadovaujant šiai įmonei?

– Pirmiausia labai džiugu, kad įmonę pavyko ištraukti iš paties bankroto dugno, stabilizuoti. Tam prireikė trejeto nuoseklaus darbo metų. Nauji projektai buvo pilni iššūkių, tačiau tai padėjo suformuoti reikiamus įgūdžius, kurių reikia vadovui. Įgijau daug žinių, išmokau atpažinti žmones, suburti komandą.

Antra, kad dalis komandos, kuri liko „Lietuvos pašte“, rado įkvėpimo ne tik stabilizuoti jos padėtį, bet ir įgyti konkurencinį pranašumą prieš kitas šiame sektoriuje dirbančias įmones. Šiandien galime didžiuotis, kad mus atranda iš naujo ir klientai giria, kad žino mūsų projektus ir kad daugelis laiko juos vertingais. Jau ne pirmi metai įmonė dirba pelningai, diegia inovacijas, kuria ir įgyvendina naujus projektus. Džiugu, kad dominame profesionalus bei jaunus žmones, kurie ateina dirbti ir iš privataus sektoriaus.

Didžiausias džiaugsmas, kad esame valstybės valdomas, tačiau tuo pat metu lygiavertis rinkos dalyvis, su kuriuo skaitomasi. Džiugu, kad pavyko.

Aišku, reikia prisiminti, kad jei būčiau dirbusi tokiame projekte prieš dešimt metų, tikriausiai būčiau patyrusi visišką fiasko. Tuo metu valstybės valdomoms įmonėms buvo keliami visai kitokie tikslai. Mes sėkmingai patekome ant tos bangos, kurioje buvo siekiama, kad valstybinės įmonės dirbtų pelningai ir kad siektų kaip įmanoma geresnių rezultatų, kad būtų matomos. Mums pasisekė. Dabar jau galima eiti ir drąsiai sakyti, kad tai valstybės valdoma įmonė, ne kokia „užuovėja“.

Milžiniškai įmonei vadovauti pradėjo juodžiausiu periodu: visiems įteikėme atleidimo lapelius
© DELFI / Andrius Ufartas

– Kaip kovojate su rūpesčiais ir įtampa?

– Čia gana sunki tema, nes kad ir ką daryčiau, nuo minčių pabėgti negaliu – jos kunkuliuoja ir verda. Pavydžiu žmonėms, kurie sako, kad uždaro biuro duris ir pamiršta visus rūpesčius. Aš, nors ir uždarau duris, nemoku pamiršti: vaikščiosiu, mąstysiu, kol rasiu sprendimą. Anksčiau netgi naktį pabusdavau, negalėdavau užmigti.

Jei grįžtu su problema namo, man nepavyks pamiršti. Sėdėsiu ir galvosiu, užsisuksiu tarp galimų sprendimo variantų iki išnaktų.

Geriausia tokiais atvejais yra išeiti iš biuro ir susitikti su draugais, išvažiuoti iš miesto, palikti tą darbinę situaciją ir įvykius nuošalyje. Pavyzdžiui, galima susitikti kokią draugę ir pakrizenti nenagrinėjant jokios rimtos temos. Jei pasitaiko kokia aktyvi veikla, idealu: šokant ar sportuojant, važiuojant dviračiu galima palikti visą blogą energiją. Man padeda ir kiti aktyvūs poilsio būdai – iškeliavimas su slidėmis ar plaukimas su jachta, tačiau ne visada tokia galimybė įprastą dieną pasitaiko.

– Ką įvardintumėte savo, kaip žmogaus, asmenybės, didžiausius pasiekimus?

– Niekada nekėliau tikslo padaryti karjerą ir tapti vadove, turėti gerą kabinetą, automobilį ir panašius dalykus. Labai svarbu, kad pakilęs karjeros laiptais ir tapęs vadovu žmogus išliktų tokia pačia asmenybė. Visada sakau, kad labai svarbu išlikti paprastam. Manau, kad man tai pavyko.

Bandau pažvelgti į patį žmogų, įsigilinti į jo mintis, pažvelgti į jo vidų, kas ne visada darbe yra paprasta. Nuolat bandau atleisti, bandydama „įeiti į kito kailį“, situaciją „perleidžiant“ per save...

Stengiuosi vertinti žmones ne pagal žodžius, bet pagal jų veiksmus. Džiaugiuosi, kad mano darbuotojai manyje mato šiltą žmogų, su kuriuo visada gali pasikalbėti ne tik su darbu susijusiomis temomis.

Vertindama savo asmenybę negaliu atskirti savęs nuo šeimos. Visų pirma, esu moteris – motina, žmona. Manau, kad tai yra didžiausias galimas įvertinimas ir pasiekimas. Tuo visada galiu pasikliauti ir visada galiu į tai atsiremti. Jie ir suteikia man jėgų, augina man sparnus, leidžia pakilti nuo kasdienybės.

Tai leidžia padaryti ir atjauta, nuoširdumas, dosnumas ir labdara. Tai yra gyvenimo esmė, padedanti pritraukti žmones, juos uždegti. Aš nuolat lankau vaikų namus, anksčiau padėjau mamai auginti savo pusseserę, kuri dabar laimingai gyvena Kanadoje... Manau, kad ta suteikiama pagalba ir dalijimasis tuo, ką turi, yra labai prasmingas – ne tik šiuo metu, bet ilgalaikėje perspektyvoje. Mane jaudina tas faktas, kad daugiau nei 30 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.

Milžiniškai įmonei vadovauti pradėjo juodžiausiu periodu: visiems įteikėme atleidimo lapelius
© DELFI / Andrius Ufartas

– Kaip manote, koks Lietuvoje požiūris į moteris vadoves?

– Neskirstau žmonių į vyrus ir moteris. Tikiu, kad ir Lietuvoje yra vertinami asmenybės aspektai, o ne lyties.

Prisipažinsiu, man ši, anksčiau labai nagrinėta tema, yra gana svetima. Sakyčiau, kad bendras požiūris į moteris vadoves yra teigiamas, nors tikriausiai į jas žvelgiama visai kitaip: jos yra švelnesnės, minkštesnės, galbūt sukalbamesnės, tačiau patikimos, disciplinuotos profesionalės, mokančios geriau planuoti, geriau įsigilinti, turinčios puikią nuojautą ir įžvalgumą.

Manau, kad visi mato, jog ateinančios dirbti moterys yra stiprios ir turi kitų pareigų. Reikia įvertinti ir tai, kad daugelis moterų turi šeimas, kad jos gimdo vaikus, išeina motinystės atostogų, turi rūpintis vaikais. Prisimenu, kaip pati namuose su savo naujagimiu buvau keturis mėnesius, o vėliau privalėjau dirbti. Tikriausiai daugelis mane pasmerktų sakydami, kad kokia aš čia mama... Aš jiems atsakyčiau, kad pareigų turiu ne tik šeimoje, bet ir darbe.

Turiu puikių, daug pasiekusių ir žinomų visuomenėje draugių moterų –viena jų vadovauja „Nasdaq“ biržai, kitos – bankams ar yra puikios advokatų kontorų partnerės, turi savo personalo atrankos kompanijas.

Gal vienintele problema Lietuvoje išlieka tai, kad moterų vadovių nėra tiek daug – jų trūksta. Tačiau aš nesu susidūrusi su tuo, kad kas nors žemintų ar negerbtų dėl moteriškos lyties. Viešai diskutuojame ir girdime tik apie pavienius ir nebūdingus daugumai atvejus.

– Kaip šeima reaguoja į didelį jūsų užimtumą?

– Aš esu iš tų laimingų moterų, kur su vyru, šeima ir darbu pavyksta rasti kompromisą. Visada buvau įpratusi daug dirbti, nors mano vyras nuolat kartodavo man, kad pati prisigalvoju visokių projektų ir tada turiu dėl jų daug dirbti. O tada jau esą aimanuoju, nes per daug darbo.

Kai sugalvojau dirbti „Lietuvos pašte“, pasakiau jam: „Yra toks didelis projektas, bet nežinau... Labai nukentės šeima, darbų bus iki kaklo.“ Vyras po to man ne kartą yra sakęs, kad tuo metu jis pervertino ir mane, ir save, nes išgirdęs mano svarstymus jis tvirtino, kad visa šeima man padės ir mane rems.

Pirmi pora metų buvo neapsakomai užimti. Aš taip panirau į darbą, pamiršau visus aplink – ir gyvus, ir mirusius. Vyras Paulius taip pat atsimena, kad buvo labai sunku. Aišku, daug mums padėjo ir seneliai, ir auklė Ona, tačiau nei žmonos, nei mamos tuos kelerius metus namuose nebuvo. Aš dirbdavau iki trijų nakties arba turėdavau susitikimus, išvažiuodavau į komandiruotes. Tada reikėjo atiduoti daug savęs, savo sveikatos, savo laiko. Mūsų namų židinį visada palaikė auklė Ona. Jai 84 metai ir ji mūsų namuose diena iš dienos dirba jau 18 metų. Aš jai labai dėkinga už rūpestį ir namų šilumą.

Man pasisekė, nes vyras mane suprato. Džiugu, kad jam užteko kantrybės palaukti. Ir nors vienu metu jis tikriausiai galvojo, kad mano darbas neturi prasmės, neduos rezultatų, vėliau pripažino, kad buvo verta tiek dirbti.

Lina Minderienė
Lina Minderienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Kiek turite laisvo laiko?

– Situacija pagerėjo, jau galima kontroliuoti laiką ir darbus. Komandoje yra stiprių žmonių ir galima nebijant jiems pavesti darbus, pasitikėti. Žmonės yra kompetentingi ir atsakingi. Komanda žino savo tikslus ir laukiamą rezultatą, o vadovas stebi ar jie vykdomi.

Vienu metu labai gailėjausi, kad neturiu laiko sau ir savo aplinkai, draugams, negalėjau nueiti nė pasportuoti, nė buvo laiko kažkur išvažiuoti savaitgalį. Norėdavosi tik miegoti ar, nusivilkus kostiumėlį, slankioti po namus su šlepetėm. Dabar laiko atsirado daugiau, taigi galiu planuoti vakarais sporto užsiėmimus, susitikimus su draugėmis, apsipirkimus.

– Kaip atrodo jūsų diena?

– Į darbą ateinu tarp 8-9, tačiau mėgstu ilgiau pabūti vakare. Palikti darbą penktą valandą man dar kiek per anksti, 6-7 vakaro – normalus laikas. Kiekvieną rytą 10 valandą turime 15 minučių vadovų susirinkimą, tada vyksta posėdžiai ir susirinkimai. Nuo 3-4 val. popiet sumažėja reikalus pas mane tvarkančių kolegų, kurie vis užsuka penkioms minutėms, o tada renkasi klientai arba aš rengiuosi svarbiems susitikimams, atrašau elektroninius laiškus.

Vakarais einu į pilateso užsiėmimus – tai jau darau daug metų, kai tik laikas leidžia. Mėgstu vaikščioti – galėčiau eiti ir eiti, jei tik nereikėtų vaikščioti su aukštakulniais. Jėgas po darbų atgaunu skaitydama, žiūrėdama gerą filmą – šiuo metu ypač patinka prancūziški. Savaitgaliais eksperimentuoju su maisto gamyba, bandau įvairius regioninės virtuvės receptus. Tarkime, dabar cukinijų metas, tai vieną savaitgalį atsiranda cukinijų pyragas, kitą – sriuba ar kitas patiekalas. Taip pat mėgstame eiti valgyti į naujus atsidariusius gourmet restoranus ir kavines, išbandyti naujus skonius.

Labai džiaugiuosi atsiradus galimybei keliauti, visa galva pasinerti į naujų šalių kultūras, ragauti, skanauti regioninę virtuvę. Įsijausti į muziką, mėgautis modernaus šokio spektakliu.

- Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

37 mln. per 18 min. surinkęs „Monetha“ įkūrėjas: juokuose apie „Lamborghini“ yra tiesos (8)

Godumo ir tuštybės varomi žmonės yra didžiausias kriptovaliutų rinkos vėžys, sako vienas iš...

Tragedija, parodžiusi visą Šaltojo karo baisumą: kaip sovietai numušė keleivinį lainerį (15)

Mintis, kad sovietų naikintuvai galėjo numušti lainerį „Boeing 747“, atrodo šokiruojančiai...

Fantastiškas velsiečio dublis atnešė dar vieną Čempionų lygos titulą „Real“ ekipai traumą patyrė Salah (277)

Antro kėlinio viduryje aikštėje pasirodęs Garethas Bale'as po kelių minučių iš savo vietų...

Puotos Daktarų irštvoje: sumušta Džordana, Valinsko šou ir šūviai vietoj fejerverkų (132)

Alkoholiu ir maistu nukrauti stalai, garsiausi Lietuvos nusikaltėliai, pusnuogės moterys, žymiausi...

Įtakingos Lietuvos didikės istorija: kodėl ją pamilę vyrai atleisdavo net išdavystę (9)

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijoje moterų reikšmė politinėje arenoje vis dar...

Tėvų išmonė beribė: tarp rečiausių vardų Vaidrius, Džema ir Ripsimėja (120)

Tuo metu, kai vieni tėvai vaikams renka vardą iš giminėje esančių ar šalies populiariausiųjų...

Visi žino Kembridžo kunigaikštienę, bet ar esate matę pirmąją Argentinos ponią? politinio pasaulio stiliaus ikona (20)

Kai į Argentinos prezidento postą buvo išrinktas Mauricio Macri , ši pergalė reiškė...

Skanusis Italijos regionas: tik čia paragausite Paskutinės vakarienės sriubos ir teisingiausių makaronų (4)

Tai nepavyko Romos imperijos legionams, užtat tai padarė italų virtuvės karvedžiai. Jie...

Scenos karalienei „Lietuvos balse“ surado pamainą: ateinu suteikti daugiau spalvų ir aistros (10)

Muzikinis TV projektas „Lietuvos balsas“ atsinaujina. Šiemet šou gerbėjai savo ekranuose...

Garsenybės tiesiog apsėstos šios dietos: kodėl neturėtumėte sekti jų pavyzdžiu? (21)

Pastaruoju metu ne viena garsenybė ėmė laikytis vadinamosios ketoninės dietos , kurios pagrindą...