Vakarai kūrybinėse dirbtuvėse
48-erių K. Navickas Teisingumo ministerijoje užima gana solidžias pareigas. Jis – Registrų departamento direktorius. Taip pat šis valstybės tarnautojas minimas kaip vienas aktyviausių karpinių meno puoselėtojų Lietuvoje. Atsakingas darbas valstybės tarnyboje ir kruopštumo reikalaujanti gana reta meno rūšis – neįprastas derinys?
„Nieko čia keisto. Juk kiek teisininkų yra tarp menininkų, kiek jų dainuoja, groja gitaromis, kiek Teisės fakulteto studentų dalyvavo „Ratilio“ ansamblyje, o kokius eilėraščius rašo advokatas Jonas Ivoška... Visais laikais teisininkai buvo vieni kūrybingiausių žmonių“, – skuba pasiaiškinti į kūrybines dirbtuves J. Basanavičiaus gatvėje pirmadienio vakarą pakvietęs liaudies menininkas.
Kasdien po darbo Klaidas skuba ne namo į Grigiškes, o į dirbtuves, kurioms įkurti skyrė nemažai laiko ir pastangų. Seno namo pusrūsyje įrengtos jaukios patalpos – tarsi antrieji jo namai. Čia palinkęs prie darbo stalo, ant popieriaus lapo iki vėlumos kuria įmantriausius piešinius ar, paėmęs aštrų rėžtuką, pjausto būsimo sudėtingo paveikslo detales.
„Artėja Kaziuko mugė. Tad šiuo metu esu susitelkęs ties atvirukų gamyba. Žmonės jais domisi, nusiperka. Jau keliolika metų mano atvirukų kaina nesikeičia – kaip buvo 10 litų, taip ir liko. Džiaugiuosi, jei porą paveikslų pavyksta parduoti. Mano paveikslai kainuoja 250–500 litų. Iš tikrųjų į mugę einu ne tam, kad užsidirbčiau. Man labiau norisi populiarinti savo meną, kuriuo užsiimu jau daugybę metų. Džiugu, kad į šią mugę sugrįžo liaudies meistrai“, – artėjančio šurmulio rūpesčiais gyvena meniškos sielos valstybės tarnautojas.
Dirbtuvių sienos nukabinėtos įmantriausiais karpiniais, raižiniais, piešiniais. Šioje kūrybos oazėje dažnai lankosi moksleiviai, studentai, kiti tautodaile besidomintys žmonės. Juos K. Navickas supažindina su karpymo ir raižinių istorija, tematika, technika, suteikia galimybę patiems išbandyti savo gebėjimus.
Rastos žirklutės parodė kelią
Klaidas pasakoja, kad pas mus vis populiarėjanti meno rūšis – karpiniai – Rytų šalyse turi gilias tradicijas. Nuo senų laikų ją puoselėja kinai ir japonai.
Pirmieji karpiniai atsirado maždaug prieš 2 000 metų. Tais laikais jie buvo raižomi rėžtukais. Karpiniais dažniausiai puošdavo langus, vazas, juos naudojo kuriant siuvinėjimo raštus, atvirukus... Iš popieriaus kinai kurdavo įvairiausių formų gėles, egzotiškus paukščius, drakonų atvaizdus, operų personažų kaukes, japonai karpydavo kraštovaizdžius, indai – žmonių figūras teatro vaidinimams. Plečiantis popieriaus gamybai, plito ir karpinių tradicija. XVI amžiuje Stambulo sultono hareme karpytų lėlių pasirodymais mamos linksmindavo būsimus sosto įpėdinius. Netrukus karpiniai ėmė puikuotis ir Europos didikų rūmuose. Buvo karpomos ne tik gėlės ar gyvūnų figūros, bet ir garbingų žmonių atvaizdai.
Atpigus popieriui, karpiniai paplito kaimuose. Vaikinai karpiniais puošdavo meilės laiškus. Pats laiškas buvo iškerpamas gėlės ar širdies formos.
XIX amžiuje karpiniai išplito Lenkijoje. Valstiečiams kilo mintis puošti karpiniais savo trobų sienas. Jie baltas tinkuotas sienas apklijuodavo karpytomis gėlėmis, žvaigždutėmis, gaideliais. Netrukus ši tradicija persimetė į Lietuvą, pirmiausia – į Dzūkiją. Dažnoje troboje būdavo galima pamatyti iš popieriaus karpytų langų užuolaidėlių. Aukštaičiai ir suvalkiečiai karpiniais puošdavo lentynas ir spintas, lempų gaubtus. Popieriui pageltus, kurdavo naujus karpinius.
Be karpinių neapsieidavo ir jaunimo vakaronės. Prieš jas susirinkdavo merginos ir karpydavo seklyčiai puošmenas varžydamosi, kurios bus gražesnės. Per vestuves nuotakos kampą puošdavo karpytais paukščiais, gėlėmis. Karpydavo ir įkapes. Staliai ir dailidės pasitelkdavo karpinius, kai norėdavo papuošti namų langines, stoglentes ar baldus.
Ne veltui meistrai karpiniuose įkūnydavo įvairiausius gamtos motyvus, mat kiekvienas augalas ar gyvūnas turėjo simbolinę reikšmę. Gyvenimo medis reiškė viltį, pavasario sugrįžimą, grožį. Gaidys Vokietijoje simbolizavo nakties sargą, o Lenkijoje gaidžius karpydavo prieš Velykas. Rytų šalyse karpiniai iki šiol turi simbolinę prasmę. Prasmę turi ir popieriaus spalva ar kvapai, kuriais kvepinami karpiniai. Raudona spalva simbolizuoja džiaugsmą, mėlyni karpiniai skiriami laidojimo ritualui, žalia – imperatorių ir dievų spalva. Kinų karpiniuose chrizantema simbolizuoja ilgaamžiškumą, persikų žiedai, pumpurai ir du paukščiai ant šakelės – ilgų gyvenimo metų ir darnos šeimoje linkėjimą, iškarpytas gaidys yra drąsos ir sėkmingos karjeros simbolis.
Kuo karpinių menas patraukė Raseiniuose gimusį Klaidą? „Nuo pat vaikystės savo gyvenamoje aplinkoje matydavau visokiais raštais išpuoštus buities reikmenis. Mano močiutės ir tetos buvo sumanios audėjos, visos lovatiesės buvo išpuoštos gražiausiais raštais, senelio troba mirgėjo nuo tautodailės elementų, mamos megztos pirštinės taip pat niekada nebuvo vienspalvės. Močiutė rakandų lentynų kraštus, spinteles mėgdavo puošti karpytomis puošmenomis. Kai suvokiau, kas yra tas grožis, menas, pats ėmiausi drožinėti įvairius dalykus, pirmiausia – špygas ir velnius, o baigiau bareljefais“, – dėsto tautodailininkas.
Klaidas neslepia, kad, mokykloje mokęsis gerais ir labai gerais pažymiais, svajojo tapti profesionalus menininkas – ruošėsi stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, kur buvo rengiami senųjų amatų – kalvystės, medžio drožinėjimo – specialistai. Tačiau iš tokio sūnaus sumanymo tėvas tik pasišaipė – jam toks pasirinkimas neatrodė labai rimtas. Klaidas pasirinko teisės studijas Vilniaus universitete.
Nežinia, kaip būtų klostęsis Klaido kūrybinis kelias, jeigu ne vienas keistas atsitiktinumas. Kartą per pietų pertrauką eidamas tuomete I. Černiachovskio aikšte, ant grindinio jis pamatė gulinčias mažas žirklutes. Pasiėmė jas, o sugrįžęs į darbo kabinetą iš balto popieriaus lapo iškirpo ornamentą su paukšteliais, medeliu. Savo karpinį priklijavo ir padarė atviruką. Gautas rezultatas patiko ir pačiam, pagyrė ir bendradarbiai, maža to, prašė ir jiems kažką panašaus sukurti.
Iki tol išbandęs drožybą, gipsą ir molį, piešęs, armijoje iš ukrainiečių išmokęs kalti metalą, vyriškis „užsikabino“ už popieriaus karpinių. „Matyt, tas netikėtas radinys parodė man tolesnį kelią, juolab kad apsigyvenus su šeima bendrabutyje didesniems darbams tiesiog nebuvo sąlygų“, – mena šiandien jau pripažintas karpinių meistras ir prisipažįsta, kad šio meno gudrybių niekur specialiai nesimokė, o dideliu savo veiklos orientyru laiko grafikos klasiko Stasio Krasausko kūrybą.
Karpiniai mėgsta kantriausius
Tų rastų ir gyvenimui naują kryptį suteikusių žirklučių šiandien karpinių meistras jau nebenaudoja, mat jos tiesiog sulūžo. „Pagrindinis karpytojo instrumentas – manikiūro žirklutės – nėra ilgaamžės. Jos atima pusę sveikatos. Nuo dažno naudojimo susidėvi varžtelis. Anksčiau žirklutes visaip kaldavau, taisydavau, o dabar kasmet vis nusiperku naujas. Jos kainuoja šimtą litų“, – šypteli pašnekovas ir priduria, kad kurdamas sudėtingus darbus į rankas dažniau ima rėžtuką.
Tiesa, nuo rėžtuko daug greičiau pavargsta ranka – juk reikia laikyti instrumentą suspaudus trimis pirštais, nuolat sukinėti piešinio linijomis. „Pajutau, kad profesinė liga jau šiepia savo dantis – dažnai ima mausti raumenis. Kai labai pavargsta ranka, tada imu žirklutes. Jos taip nevargina“, – paaiškina Klaidas.
Kiek nuo 1988-ųjų, kai ėmėsi šio amato, sukūrė karpinių, meistras teigia tiksliai nesuskaičiavęs. „Didelių paveikslų per metus sukuriu apie dešimt, o kiek dar įvairiausių miniatiūrų, atvirukų pagaminu...“ – sako įspūdingus darbus kuriantis menininkas.
Klaidas prisipažįsta, kad nuo pat pradžių nejuto didelės simpatijos tradiciniam karpinių menui, kur dominuoja didelės prasmės neturintys simetriški ornamentai.
„Man svarbu, kad karpinys turėtų siužetą. Savo karpiniuose stengiuosi užšifruoti patarlių, pasakų, liaudies dainų siužetus. Dvejus metus tyrinėjau pagoniškus dievus. Perskaičiau viską, ką pavyko rasti lietuvių kalba. Iškarpiau 50 pagoniškų dievų. Dabar ši paroda keliauja po Lietuvą. Kai buvo švenčiamas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus, sumaniau jį pažymėti dešimčia paveikslų žygio dainų temomis. Specialiai nesėdžiu ir temų negalvoju. Tiesiog mintis turi šmėkštelėti savaime. Dabar ruošiuosi važiuoti gaudyti stintų, nes esu prisiekęs žvejys mėgėjas. Galvodamas apie šį malonumą sukūriau paveikslą „Stintapūkis“, – pasakoja liaudies meistras, dažnai sulaukiantis klausimų, kodėl nekuria katalikiškų šventųjų, ir dabar rutuliotis tokioms mintims suteikiantis ypatingą laisvę.
Nedaug ką apie karpymą išmanantis žmogus gali pamanyti, kad tai nėra daug laiko ir energijos reikalaujantis darbas – sulankstai popieriaus lapą, paimi žirklutes ir improvizuoji. Iš tikrųjų taip nėra. Neseniai, praėjusį penktadienį, K. Navickas užbaigė vieną paveikslą, kurį pradėjo karpyti dar pernai rugsėjo pradžioje. Paveikslo gimimas – ilgas, didelio kruopštumo ir atidos reikalaujantis procesas, trunkantis apie pusmetį.
Sudėtingi paveikslai nekarpomi iš vaizduotės. Pirmiausia nupiešiamas piešinys ar jo eskizas. Prieš karpant nesimetrišką karpinį, piešiamas visas piešinys, prieš karpant simetrišką – pusė piešinio. Vėliau piešinį reikia perkelti ant ruošinio, kuris bus karpomas. Tam geriausiai tinka plonas tvirtas popierius, tarkim, spalvoto popieriaus rinkiniai, rašomasis, rūkomasis, vyniojamasis popierius. Karpiniams, kurie daug kartų lankstomi, reikia plono popieriaus, nes jei popierius – per storas, jis lengvai nubrizga, tokį karpinį sunku karpyti.
Ruošinį Klaidas plonai ištepa lipalu – jis sutvirtina popierių, o iškarpius ir pakaitinus karštu lygintuvu labai lengva jį priklijuoti prie pagrindo, kuris paprastai būna kontrastingos karpiniui spalvos.
Tapęs patyrusiu karpinių meistru ir šio meno mokydamas kitus, Klaidas pastebėjo, kad toks užsiėmimas – ne kiekvienam. „Man atrodo, kad čia svarbiausia – gebėjimas susikaupti ir valdyti įtampą. Vieni, ėmęsi šio darbo, jau po penkių minučių sako, kad jiems neįdomu, kiti skuba, kad tik padarytų kuo greičiau, treti, sukandę dantis, karpo ir nepatiria jokio malonumo“, – teigia menininkas.
Klaidas sako, kad baigęs darbo dieną valstybės tarnyboje bent po keletą valandų stengiasi praleisti savo dirbtuvėse. Savaitgaliais karpo namuose, o kai ranka paskausta, kuria būsimų paveikslų piešinius. Neleidžia rankoms pailsėti ir per atostogas – jei išvyksta į šiltuosius kraštus, darbo pasiima ir į paplūdimį. „Karpymas – man geras atsipalaidavimo po darbo dienos ar darbo savaitės būdas. Vienintelė vieta, kur duodu rankoms atostogas, – tai Norvegija, kai žvejoju. Labai mėgstu šią pramogą. Tada kelioms savaitėms užmirštu karpinius“, – dėsto Klaidas.
Tautodailininkas pabrėžia, kad karpinių menas pamažu sudomina vis daugiau žmonių. Kai jis pradėjo karpyti, karpinių meistrus buvo galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Dabar šio meno moko mokytojai, nemažai žmonių mokytis šių paslapčių atvyksta į K. Navicko kūrybines dirbtuves. Tiesa, pats menininkas šiek tiek su gailesčiu prisipažįsta, kad dvi jo jau suaugusios dukros Lina ir Eglė menininkėmis taip ir netapo. „Eglė bandė karpyti, gal dar susidomės. Lina kartais papriekaištauja, kad aš kitus mokau, o jos taip ir neišmokiau...“ – atskleidžia vyriškis.
Šiandien K. Navicko sukurti darbai nuolat keliauja po įvairias parodas Lietuvoje ir užsienyje. Neseniai jo darbai sugrįžo po penkerių metų klajonių po Rusiją. K. Navickas savo meno gudrybių mokė ir kinus neseniai vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo 2010“. Praėjusiais metais šeštojoje konkursinėje Vilniaus apskrities liaudies meistrų parodoje „Aukso vainikas 2010“ vaizduojamosios dailės srityje K. Navickas buvo pripažintas geriausiu menininku.