Baltarusijos pasienyje esančiame Slabados kaimelyje įsikūrusi Elžbieta Glazgo stebina aplinkinius savo entuziazmu, energija ir idėjomis. Gyvenimą mieste į kaimą išmainiusi moteris ne tik augina tris mažamečius vaikus, dirba kaimo seniūnijoje, bet ir organizuoja išvykas prie jūros jos nemačiusiems kaimynams.
Apie Lavoriškes nebuvo girdėjusi
Vilniaus pedagoginiame universitete lenkų filologijos studijas baigusi vilnietė prieš dešimt metų svajojo apie mokytojos profesiją ir gyvenimą sostinėje. Tačiau tokiems Elžbietos planams išsipildyti nebuvo lemta.
Viename aktyvių jaunuolių suvažiavime ji susipažino su būsimu vyru Zbignevu, kuris merginos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Pora nusprendė įsikurti mažai kam girdėtame netoli Lavoriškių kaimo esančiame Slabados kaimelyje. Mat iš čia buvo kilę Z.Glazgo seneliai, stovėjo nenaudojamas namas.
„Anksčiau apie Lavoriškes nebuvau girdėjusi. Nieko čia nepažinojau, todėl iš pradžių buvo labai sunku“, – apie sunkią gyvenimo kaime pradžią atvirai pasakojo Elžbieta. Tačiau jauna ir aktyvi mergina neleido laiko veltui. Labai greitai ji įsidarbino Lavoriškių kaimo seniūnijoje, susipažino su kaimynais, rado bendraminčių.
Seniūnijoje moteris dirba iki šiol, todėl gerai žino kaimo gyventojų problemas. Šiandien Elžbietą pažįsta daugelis vietos gyventojų, o ji pati Slabados kaimelį vadina mylimais namais.
Čia ji susilaukė trijų vaikų – šešerių metukų Sebastiano, ketverių Patricijos ir trijų Magdalenos.
„Visada norėjau trijų vaikų“, – anksti daugiavaike mama tapusi džiaugėsi moteris.
Rūpinasi kaimo reikalais
Vos atsikėlę gyventi į kaimą Elžbieta su vyru ėmėsi veiklos.
„Vietos gyventojai gyveno kaip gyvenę, apie kaimo reikalus kalbėjo, bet nieko nedarė. Todėl mes su vyru įsteigėme Slabados kaimo bendruomenę ir pradėjome rengti įvairius projektus ir belstis į Vilniaus savivaldybės bei kitų institucijų duris“, – pasakojo Elžbieta.
Pirmas naujakurių darbas – pastatytas vietovės pavadinimą ir ribas žymintis ženklas.
„Čia gyvena beveik du šimtai žmonių, tačiau jokio gyvenvietės ženklo nebuvo. Kaip taip gali būti?“ – stebėjosi jauna moteris.
Netrukus tamsoje skendėjusios gyvenvietės gatvelėse atsirado žibintai, o pačioms gatvėms buvo sugalvoti pavadinimai. Tiesa, jų lentelių dar nėra, bet Elžbieta tikino, kad bus ir jos.
Aktyvioji Slabados gyventoja planuoja tartis su valdininkais dėl kanalizacijos ir vandens vamzdžių nutiesimo.
„Čia gyvena daug jaunų šeimų su mažais vaikais, todėl centralizuota vandens tiekimo sistema daug kam palengvintų buitį“, – neabejojo moteris.
Tris mažamečius auginanti Elžbieta rūpinasi ir vaikų užimtumu. Nei Slabadoje, nei Lavoriškėse nėra nė vienos vaikų žaidimų aikštelės.
„Vietos vaikams trūksta veiklos. Todėl šiuo metu kaip tik rengiame projektą, kad Slabadoje būtų įkurta žaidimų aikštelė, kurioje mažieji galėtų suptis, žaisti futbolą, krepšinį ar raustis smėlio dėžėje“, – kalbėjo daugiavaikė mama.
Ji tiki, kad projektas bus įgyvendintas. Tiki ir tuo, kad prie šalia tekančios Vilnios upės bus įrengtas paplūdimys.
Kaimynams parodė jūrą
E. Glazgo nė akimirką nesigailėjo apsigyvenusi Slabadoje.
„Nuobodžiauti nėra kada. Kartais ir pati nesuvokiu, kaip viską spėju“, – tikino aktyvistė. Tiesa, kartais ji pavargsta ar nori daugiau laiko praleisti su vaikais, tačiau silpnumo akimirkos trunka neilgai.
„Negaliu nieko neveikti. Žinau, kad kaimo gyventojams reikia iniciatyvių žmonių. Ypač malonu, kai esu įvertinama, todėl labai stengiuosi“, – kalbėjo jauna mama.
Ji prisiminė, kaip vienais metais suorganizavo kaimo gyventojų išvyką prie jūros. Ją prisimena ir daugelis Elžbietos kaimynų. Kai kurie jų jūros nebuvo matę, todėl ši kelionė paliko gilų įspūdį.
„Dažnai žmones reikia pastūmėti. Nors iš pradžių jie priešinasi ir viskuo abejoja, vėliau būna labai laimingi“, – nuoširdžiai pasakojo Slabados bendruomenės steigėja.
Moteris džiaugiasi ir tuo, kad sparčiai įsibėgėjus emigracijai, jauni žmonės iš Slabados nebėga. Tiesa, dirbančių žmonių čia nedaug, vos apie trisdešimt. Kaime gyvena daug pensininkų ir jaunų mamų, auginančių vaikus.
Elžbieta norėtų suorganizuoti veiklos ir vietos moterims, jos čia labai trūksta.
„Būtų puiku surengti aerobikos treniruotes. Tačiau tam nėra patalpų“, – kalbėjo E. Glazgo. Ji stebisi, kad trigubai daugiau gyventojų turintis Lavoriškių kaimas neturi savo bendruomenės.
„Skaudu matyti, kad žmonės turi galimybę pasigerinti gyvenimą, susitvarkyti aplinką, bet tuo nesinaudoja. Neatsiranda entuziastų, kurie imtųsi veiklos. Daugelis žmonių yra viskam abejingi“, – garsiai mąstė moteris.
