Po pusmečio turėsime progos išvysti Merūną atliekantį pagrindinį vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Meilės eliksyras“, o pokalbiui paskatino M. Vitulskio pergalė Milano „La Scala“ operos teatro rengtame tarptautiniame konkurse „Societa Umanitaria 2009“.
Sėkmingą karjerą lėmė ne tik įgimtas talentas, bet ir atkaklus darbas, nuoseklus tikslo siekimas, o pats atlikėjas įsitikinęs, kad žmogaus norai yra tik iliuzijos – viskas nulemta iš anksto.
Kaip pavyko pavergti italų širdis?
Šis konkursas buvo vienas rimčiausių mano gyvenime. Dalyvauti pasiūlė Virgilijus Noreika, iš karto sutikau, net nesvarstydamas. Tačiau nesitikėjau tokio pasisekimo, juk Italija – operos gimtinė.
Konkurse dalyvavo po du atlikėjus iš 12 šalių, tarp muzikantų bei vokalistų buvo ir vyresnio amžiaus žmonių. Konkurso tikslas – ieškoti naujų talentų.
Pirmame etape reikėjo dainuoti 25 minutes, ir tai buvo nelengva. Juk net operos atlikėjai solinę partiją atlieka ne ilgiau kaip 20 minučių. Galvojau, kaip reikės atlaikyti valandos trukmės pasirodymą, jeigu pateksiu tarp geriausių? Konkursui daug ruošiausi, juk muzikoje kaip sporte – svarbus kasdienis trenažas.
Komisija mane labai gerai įvertino, nors iš pradžių, pamačiusi mano repertuaro sąrašą, pavadino mane savižudžiu – atvažiavau į Italiją dainuoti itališkai. Tuos kūrinius, kuriuos atlikau, jie žino kaip penkis pirštus.
Pergalė šiame konkurse nulems tolesnę mano karjerą. Jau suplanuotas koncertinis turas po Europą, dainuosiu geriausiose filharmonijų salėse Prancūzijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje ir kt. Per mėnesį surengsiu po du solinius koncertus.
Jei būsiu pastebėtas per tuos pasirodymus, tikiuosi gauti daugiau pasiūlymų: taip ir plečiasi pažinčių ratas, kaip grandininė reakcija.
Kokių dar įspūdžių paliko Italija?
Kad būtų mažiau išlaidų, gyvenome ne viešbučiuose, o italų namuose. Man labai pasisekė, kad patekau į išsilavinusią šeimą, vyras ir žmona – abu profesoriai. Bet nuostabiausia tai, kad buto šeimininkės tėvas, jau garbingo amžiaus žmogus, rūpinosi Džiakomo Pučinio atminimo įamžinimu.
Kompozitorius gyveno „plačiai“, turėjo ne vieną moterį, po jo mirties visi vaikai pasidalino palikimą, bet nė vienas nesirūpino pagerbti tėvo atminimą. Vis dėlto viename iš daugelio jo turėtų vasarnamių buvo įrengtas muziejus, kurį sutvarkyti reikėjo lėšų. Vienas iš fundatorių buvo Lučianas Pavarotis. Šeima, kurioje apsigyvenau, artimai bičiuliavo su L. Pavaročiu.
Šeimininkės tėvas, sužinojęs, kad aš esu dainininkas, panoro susipažinti su manimi. Jis pasisiūlė mane nuvesti į „La Scalos“ teatrą pažiūrėti, kaip dirba profesionalūs atlikėjai. Ten praleidau visą dieną. Jaučiausi taip, kaip kunigas į dangų patekęs ir iš arti angelus pamatęs. Juk visą gyvenimą svajojau apie tokią sceną ir staiga atsirado proga pamatyti didžiųjų atlikėjų kalvę. Tuo metu vyko „Karmen“ repeticija, kuri statoma moderniai. Tokia „La Scalos“ tendencija pastaruoju metu – naujai interpretuoti klasikos kūrinius. Man, kaip tradicinės operos gerbėjui, tai atrodė gana keista. Tačiau, be abejo, šis teatras – profesionalumo viršūnė.
Klaidžiodamas po teatrą, pamačiau Plasidą Domingą, net sutrikau iš netikėtumo. Visą gyvenimą stengiausi į jį lygiuotis, turiu visus jo įrašus. Pavyko pabendrauti labai trumpai – prisistačiau, paprašiau autografo. Įsivaizdavau jį jaunesnį, tamsesnio gymio, o jis visas žilas, jau senukas. Viskas labai žemiška. Galbūt ir aš jaunimui atrodau kažkoks nerealus, o iš tiesų esu žmogus kaip ir visi.
Rudenį laukiame Jūsų pasirodymo operoje „Meilės eliksyras“.
Dabar vyksta parengiamieji darbai, taip sakant, daromas juodraštis. Man didelė garbė ir atsakomybė gauti pagrindinį Nemorino vaidmenį. Bet kuris ketvirto kurso studentas apie tai gali tik svajoti. Opera – mano tikslas ir didžiausias troškimas. Žinoma, Lietuvoje gana sudėtinga atsidėti tik operinei muzikai. Mūsų publika dar nepakankamai tai vertina. Europoje nueiti į klasikinės muzikos koncertą yra didelis prestižas, už bilietą mokami dideli pinigai. O juk pas mus buvo gilios kultūros tradicijos.
Pop muzikos vengiu, bet publika manęs nepamiršta, kviečia, ir esu laimingas, kad manęs klausosi. Man svarbu ir pinigai, populiarioji muzika mane maitina.
Planuoju ir koncertus su Valstybiniu Vilniaus kvartetu, G. Rinkevičiaus vadovaujamu orkestru. Tai – sielos atgaiva, jaučiuosi tarsi juvelyras, kuris dirbo su švinu ir staiga gavo aukso gabalą.
Ar tęsite muzikos studijas?
Magistrantūros studijas planuoju Italijoje, Milano Dž. Verdi konservatorijoje. Italijoje daug palankesnės oro sąlygos. Italai negali suprasti, kaip mes galime dainuoti Lietuvoje, kai nuolat kaitaliojasi oras, drėgmė, šaltis.
Kelis mėnesius teks važinėti į Italiją, kol atsirinksiu savo dėstytojus. Visame pasaulyje pilna šarlatanų. Nenoriu prarasti tai, ką turiu. Baisu, kad nesugadintų balso, negaliu bet kuo pasitikėti. Tik taip atrodo, kad dainuoti paprasta. Tai labai trapūs dalykai, kiekviena diena – kova su savimi. Viskas turi būti suderinta – mityba, gyvenimo būdas, net emocijos, nuo daugelio dalykų reikia atsiriboti, kad neblaškytų.
Lietuvoje irgi pakeičiau per dešimt dėstytojų, kol atradau Joną Antanavičių, su kuriuo dirbome šešerius metus ir pasiekėme tokių puikių rezultatų. Mano dėstytojas – gyvenimo mokytojas, man kaip tėvas.
Jis pasiūlė, kad toliau mane mokytų maestro V. Noreika. Tai buvo labai gražus poelgis, nes dažnai akademinėje visuomenėje tarp mokinio ir mokytojo kyla nepasitenkinimas, pavydas, piktumas, jei pereini pas kitą.
Ar pamatysime Jūsų pasirodymą „Eurovizijos“ konkurse?
Dainą „Eurovizijai“ sukūrė R. Tautkus. Raigardas turi subtilų skonį ir žino, ko reikia. Su juo susipažinau prieš trejus metus ir man patiko jo požiūris, radome daug bendrų minčių. Grįžęs iš Italijos sužinojau, kad jis ne tik parašė dainą, bet ir užregistravo mane dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse. Man skambina žurnalistai, klausinėja, o aš nieko nežinau, nebuvau net girdėjęs dainos. Beje, dainuosiu itališkai.
Repeticijos vyksta Vilniuje, studijuosite Italijoje, bet gyvensite vis tiek Kaune?
Manau, kad Kaunas – lietuviškiausias miestas, kultūros lopšys. Esu labai didelis miesto patriotas. Užaugau Šančiuose, kur prieš keletą šimtų metų buvo net Vitulskių kaimas. Nuo mažens buvau apsuptas senelio paveikslų. Jis buvo dailininkas realistas, labai domėjosi istorija, apskritai, kiek girdėjau močiutės pasakojimų, buvo žmogus iš didžiosios raidės.
Mano šeima buvo nusprendusi, kad būsiu dailininkas. Mokiausi tapybos Kauno dailės gimnazijoje, ir mokytojai sakė, kad esu meniškos prigimties. Bet kai nuėjau į „dailiokų“ chorą, visus perrėkiau. Muzikos mokytoja ir sako: „Gal tu ne į tą mokyklą pataikei?“
Kai šeima persikraustė gyventi į kitą vietą, turėjau pereiti mokytis į Šančių vidurinę, patekau į labai įdomią aplinką, „gatvės“ mokyklą. Gaila, kad teko nutraukti dailės studijas, gal būtų ir kitaip viskas susiklostę.
Mane atrado muzikos mokytojas, pradėjau dainuoti ansamblyje, vėliau duetu su viena mergaite. Pradėjus skinti pergales konkursuose, man pasiūlė stoti į J. Gruodžio muzikos konservatoriją.
Gal jau planuojate kurti šeimą?
Gyvenu su drauge Erika Šančiuose. Jos mama išvažiavo gyventi į Vilnių ir mums paliko butą. Stengiuosi padėti močiutei ir tetai, šeimoje juk reikia rūpintis vienas kitu.
Praėjusią vasarą pasipiršau Erikai, nes jau šešerius metus draugaujame, užteko laiko pažinti vienas kitą. Tai, kad iki šiol nepasiryžau šiam žingsniui, – nepagarba jaunai moteriai. O žodį „myliu“ galbūt suprasiu tik senatvėje. Jaunimas apskritai nežino, kas tai yra. O tie, kurie gyvenime yra mylėję, mane supras.
Jaučiu, kad tai mano žmogus. Mes papildome vienas kitą – aš menininkas, o ji „tiksliukė“, studijuoja Kauno technologijos universitete vadybą. Kai aš per daug atitrūkstu nuo realybės, ji mane „pastato“ ant žemės. O kai ji per daug rimtai mąsto, padedu atsipalaiduoti. Jei būtume vienodi, būtų sudėtinga, užgožtume vienas kitą.
Mūsų šeimos vertybės sutampa: turime bendraamžių draugų, kurie jau vaikus augina. Reikėtų apie tai pagalvoti ir mums. Erika sako, kad norėtų su savo vaikais dar spėti ir į diskoteką nueiti. Labai atidėlioti nereikėtų, tai didelė atsakomybė. Mums abiem vaikystėje trūko tėvų dėmesio, aš dažnai būdavau vienas, nes mano mama dirbdavo naktimis, todėl turėti vaiką apsispręsime tada, kai galėsime jam skirti laiko.
O juk kažkada norėjote tapti vienuoliu...
Dalyvavimas skautų organizacijos veikloje man padėjo atsigauti po mamos mirties. Buvau 16 metų, ir jos netektį išgyvenau labai skaudžiai, nes mama man buvo viskas – ir draugė, ir kelrodė žvaigždė. Kaip skautas daug laiko praleisdavau vienuolynuose, norėjau giliau pažinti save. Buvau apsisprendęs tapti vienuoliu, bet pabendravęs su tėvu Stanislovu tos minties atsisakiau. Pakeliavęs po Europą ir mėnesį pagyvenęs vienuolyne Prancūzijoje dvasiškai išsivaliau, grįžau į Lietuvą visiškai kitoks žmogus, nusprendžiau siekti muzikos aukštumų.
Ar ir dabar Jūsų siekiai tokie patys?
Mano tikslas – kuo toliau, kuo aukščiau, kad kuo daugiau žmonių išgirstų mano muziką. Tačiau kad ir ką gyvenime darytum, viskas nulemta iš anksto ir bus taip, kaip turi būti, nepriklausomai nuo to, ko pats nori. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia sėdėti ir nieko nedaryti, laukti, kol likimo dovanos nukris iš dangaus.
