Jį, tiksliau pirmąją vietą, jaunosios kartos džiazo atlikėja, turinti išskirtinį balso tembrą ir puikų svingo pojūtį, pelnė uostamiestyje vykusiame tarptautiniame džiazo vokalistų konkurse „Jazz Voices“. Baltijos šalių džiazo vokalistų konkurse „Sony Jazz Stage“ Latvijoje mergina laimėjo didįjį prizą, o Estijos tarptautiniame konkurse „Nomme Jazz“ užėmė antrą vietą.
Smulkutė, bet nepalaužiamai žinanti, ko siekia, diksilendo „DixXband“ vokalistė dainavo ne viename „Birštono Jazz“, „Kaunas Jazz“, „Vilnius City Jazz“, Suomijoje vykusiame „Lady Summertime“ džiazo festivalyje. Pernai Kristina koncertavo garsiausiame Turkijos džiazo klube „Nardis“, į kurį atvykti pakvietė garsus gitaristas Onderis Focanas – aktyvus tarptautinių džiazo konkursų komisijos narys.
- Vardijant tavo laimėjimus, galima išskirti ir Karalienės Mortos premiją, kuri buvo skirta mokantis „Juventos“ mokykloje. Kuris įvertinimas reikšmingiausias tau pačiai?
Visus savo pasiekimus, kaip ir mokė mano mokytoja, vertinu santūriai. Juk yra taip: šiemet laimėjau aš, kitais metais bus įvertintas kitas žmogus.
Visi džiazo konkursai, kuriuose dalyvavau, man vienodai svarbūs ir reikšmingi. Pirmiausia dėl to, kad tai – džiazo konkursai. O jų nėra daug. Jiems reikia ypač daug ruoštis, jie labai smagūs ir laukiami. Čia kaip sporte, kiek sugebėsi pasiruošti, įdėsi pastangų, tokie ir bus pasiekimai. Azartas kyla žinant – jei tau pasiseks, tave pakvies į kitą festivalį, į kokį nors klubą. Konkursuose dalyvauju ir dėl galimybės susipažinti su įdomiais žmonėmis. Beje, įsimintinos akimirkos, klausantis savo konkurentų pasirodymų.
- Į džiazo pasaulį įsiveržei labai jauna. Tau tik dvidešimt treji. Kas lėmė tokią greitą ir užtikrintą sėkmę?
Pirmiausia Steponas Januška, kurio klasėje tobulinau džiazo vokalo įgūdžius. Visuomet jutau dėstytojo palaikymą. Jis be galo puikus žmogus, viską su ugnele skatino daryti, visur dalyvauti. Kaip dėstytojas, jis buvo griežtas, bet tas griežtumas buvo sveikas. Jei ko neišmokdavau, pati save nubausdavau. Nereikėdavo laukti, kol jis kažką pasakys. Todėl visuomet pagarbiai į jį žiūrėdavome.
Studijuojant Menų fakulteto Džiazo muzikos katedroje nuo pat pirmo kurso sutapo mūsų požiūriai. Uoliai ir daug mokiausi dainavimo. Dėl to kildavo pykčių su kitais dėstytojais. Jie sakydavo: „Jums tik dainavimas terūpi, harmonijos dalykai lyg neegzistuoja.“
Iš tikrųjų kelias į sėkmę man nebuvo labai lengvas. Turėjau problemų dėl balso, kurios, galbūt, buvo labiau psichologinės. Pirmiausia privalėjau susipažinti su savo kūnu, kas vyksta, kai dainuoju. Tuos pokyčius studijavau ir aš, ir dėstytojas. Jis specialiai man galvodavo įvairių pratimų, kad tik viską išlaisvintų. Lūžis įvyko trečiame kurse. Prasidėjo konkursai, atėjo kūrybinės mintys, vis dažniau prisėsdavau prie aranžuočių. Prieš konkursą sakydavo: turi paruošti aranžuotę, pavyzdžiui, lietuvių liaudies dainai. Ir galvodavau, nes norėdavau dalyvauti.
- Tavo aranžuotė dainai „O jau mano mielas“ buvo be galo šiltai priimta Birštono festivalyje. Būtent čia prieš porą metų pradėjo kalbėti, kad į džiazo pasaulį įsiveržė ryški asmenybė, žavinti puikia atlikimo technika, balso valdymu, išskirtiniu tembriniu niuansavimu. Kokios asmeninės savybės lėmė tavo įvertinimą?
Gal užsispyrimas. Muzikantų terpėje, aišku, labai sunku įsitvirtinti. Kiekvienas kovoja už save. Juolab kai nėra apčiuopiamo rezultato, visi vertina tik pagal kriterijų patiko–nepatiko.
Išgirdus neigiamą vertinimą, teko išgyventi labai skaudžių akimirkų. Tačiau pripranti prie tokių dalykų. Tik iš pradžių skaudžiai reaguodavau, galvoje vis sukdavosi mintys: kaip taip galėjo pasakyti, kodėl taip jam ar jai atrodo. Bet praeina kiek laiko, viskas susiguli ir galvoji: tegul mano kas ką nori. Svarbiausia, jog žinau, ko siekiu, noriu, ką darysiu. Kai kada kitoks vertinimas tik labiau paskatina, tampa varomąja jėga bei noru įrodyti savo tiesą.
- Kalbėdama vis pabrėži, jog tvirtai žinai, ko sieki.
Dabar, kai jau baigiau studijas, visi klausia, ar jau turiu darbą. Man atrodo, kad net nenoriu jo turėti, nes galvoju tik apie studijas. Dar nesijaučiu išsilavinusia ir labai stipria muzikante. Žinau – kuo daugiau studijuosiu, tuo labiau tobulėsiu. Toks mano tikslas. Galbūt jie, lipant laipteliais aukštyn, dėliosis kitaip.
- Tu maksimalistė?
Kartais net per daug. Dažnai noriu pasiekti idealų variantą, tačiau kai dirbi ne viena, o su kompanija, ne visada tai pavyksta. Net pykčių tarp mūsų kyla. Aš būnu kalta, nes ką nors griežčiau pasakau.
- Jau kuris laikas dainuoji diksilende „DixXband“. Prieš pasirodymus klausytojams tvirtinate pateiksiantys teisingos muzikos dozę. Kokia muzika verta tokio apibūdinimo ir kaip patekai tarp nutrūktgalviškų vyrukų?
Minėtas diksilendas – kauniečių muzikantų grupė. Joje atsiradau atsitiktinai. Susirgus vokalistei, diksilendo gitaristas paskambino Stepui Januškai prašydamas rekomenduoti kokią nors dainininkę. Dėstytojas manęs nesiūlė, nes buvau užkimusi. Dar penktadienį jis buvo liepęs ilsinti balsą bei savaitgalį niekur nedainuoti, todėl davė mano draugės telefono numerį. O ji, nes buvo užsiėmusi, vokalistės ieškančiam vyrukui patarė skambinti man. Sutikau, negi klausysiu patarimo nedainuoti (garsiai juokiasi – aut. past.)?
Jau antri metai su jais bendradarbiauju. Dainuoju daugiausia džiazą, nors programa linkusi plėstis, nes žmonėms reikia visokios muzikos.
Jie bei jų skonis ir formuoja teisingos muzikos sąvoką. Mums teisinga muzika, žinoma, yra džiazas, nors gali būti bet koks stilius, svarbiausia, kad muzika skambėtų gyvai ir ji būtų pateikta gražiai, sukurtų gerą nuotaiką.
Kuo išskirtinesnis ir ypatingesnis yra džiazas, be kurio, panašu, gyventi nebegalėtum?
Tikrai neįsivaizduoju, kad galėčiau dainuoti pagal kitą muziką. Kita vertus, džiazo muzikantai atlieka ne tik džiazą. Bet ne tai svarbiausia. Visi jie, tarp jų ir pasaulinio lygio žvaigždės, turi saviraiškos formas, savą stilistiką.
Žodžiais nusakyti džiazą yra be galo sunku, daug ginčų kyla dėl jo apibrėžimo. Tai sudėtinga muzika, šalia visų taisyklių paliekanti vietos laisvei ir kūrybiškumui. Ji prasideda nuo paprastų standartų, o baigiasi... Neslėpsiu, kartais jos pokraipių, pokrypių tiesiog nesupranti. Šiuos dalykus, manau, lemia išsilavinimo stygius. Popmuzikoje akordai paprastesni, paprastesnė melodija, skirta paprastiems klausytojams.
Tikrai ne kiekvienas gali klausytis džiazo muzikos. Mano šeimoje jos nesupranta. Mama iki šiol stebisi, kodėl ji man patinka.
Džiazo klausosi įdomesni žmonės, labiau ieškantys savęs, išsiskiriantys savo stiliumi – tiek aprangos, tiek gyvenimo. Jie kur kas dvasingesni. Kai vyksta džiazo festivalis, susirenka be galo daug žmonių. Jie žino, kada reikia paploti, kaip reaguoti. Jautriai grojama baladė jiems sukelia labai daug emocijų, net ašarų būna.
- Kam lengviau, merginai ar vaikinui, įsitvirtinti džiazo pasaulyje?
Sukonkretinti, ko gero, neįmanoma. Manau, klausytojai mieliau džiazą priima tuomet, kai tarp muzikantų yra vokalistas. Jis grupėje būna pagrindinis, nes žmonės nori girdėti ne tik muziką, bet ir žodžius, kažkokį pasakojimą. Tiesa, yra ir charizmatiškų muzikantų. Vieni kilnoja skrybėles, kiti save pateikia dar kitaip.
Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, jog norėčiau turėti savo grupę, savą kolektyvą, su kuriuo galėčiau kurti, realizuoti savo idėjas. Tačiau šią mintį atbaido žinojimas, kad be galo sunku surasti, suburti bendraminčius, kurie sutartų ne tik kaip muzikantai, bet ir kaip žmonės.
- Kartais pasirodai su Šiaulių senjorų bigbendu. Tau, kaip vokalistei, sunkiau ar lengviau dainuoti su dideliu orkestru?
Jokio skirtumo. Atlieki tą pačią muziką, tik ji būna „tirštesnė“, nes orkestre daugiau instrumentų. Muzikuojant su bigbendu, trūksta nebent laisvės, nes yra orkestruotė, muzikantai groja iš natų. Improvizacijos prasideda skambant laisvai muzikai.
Būna, kad koncertuodama su mažu kolektyvu užsižiūriu ir pamirštu laiku įstoti. Tačiau niekas nepanikuoja. Muzikantų mažai, jie vienas su kitu akimirksniu susižiūri ir tuoj susigaudo. Pagroja, pripildo tą laiką, o aš įstoju šiek tiek vėliau.
Ar dažnai tau kelią pastoja nesėkmės?
Nežinau, ką reikia vadinti nesėkme. Aišku, ir man ne visada einasi taip kaip noriu, būna ir ašarų. Bet visa tai išgyvenu ir nurašau patirčiai. Blogus dalykus pamirštu greitai ir, manau, jog viskas labai gražiai dėliojasi. Stengiuosi, kad taip būtų. Kuriu, darau, planuoju, galvoju, kur nuvykti, siekiu tikslo, kad ateityje daugiau pasiekčiau.
Likimui esu be galo dėkinga už sutiktus gerus žmones. Tuos, kurie mane palaiko ir yra šalia. Dėl jų man gera dainuoti, gyventi, jų dėka galiu pasakyti, jog esu laiminga.
Laimės nesumažina ir tai, kad dabar neturiu vietos, į kurią bet kada galėčiau atvažiuoti ir padainuoti. Kartais noriu dainuoti net naktį.
Visai neseniai važiavau traukiniu ir pagalvojau: kaip būtų buvę gera įlipti į tuščią vagoną. Ko gero, net neatsiklaususi palydovės, visą kelią būčiau dainavusi...
