aA
Simona Juškevičiūtė - naujos kartos lietuvių dailininkė, savo paveikslais užčiuopianti subtilesnius žmogiškosios sielos virpesius. Jos menas - labai jautrus, moteriškas, subtilus, o stilius - impresionistinis, pilnas fantazijos, netikėtų formų, erdvių, metaforų ir spalvų. Simonos darbai veikia kaip terapija - jie ramina ir guodžia, užburia savo fantazijų pasauliu, nukelia į kitą erdvę.
© Asm. albumo nuotr.

Neatsitiktinai Simona - taip pat ir meno terapijos mokytoja. Ji rengia kursus savo studijoje ir kitose vietose Kaune bei visoje Lietuvoje, padeda nugalėti depresiją, traumas ir gyvenimo sunkumus.

- Kada supratote, kad būsite dailininke, tapytoja? Koks buvo Jūsų kelias?

- Aš manau, kad tiesiog taip turėjo būti neišvengiamai. Būdama dar vaikas, buvau ištisas valandas pasinėrusi savo vaikiškame piešinių pasaulėlyje, ir tėvai tai pastebėjo – nenorėjau jokių kitų žaidimų, aš vis piešdavau!

Tėvams esu dėkinga už jų įžvalgumą ir nukreipimą mokytis į Kauno dailės gimnaziją. Tiesa, turėjau savarankiškai nuspręsti, ar į muzikos, ar į dailės skyrių, nes visada buvau meniška, gabumai ir ten, ir ten buvo. Intuicijos dėka pasirinkau meno mokyklą būdama vienuolikos metų. Tai - pirmieji žingsniai.

Tapyba į mano gyvenimą atėjo labai netikėtai, apgynus tapybos Bakalauro darbą. Po šio tapymo ir „susirgau“ šia liga, ir dabar tuo gyvenu. Jau esu sukūrusi virš tūkstančio kūrinių. Šis kelias man toks įdomus, be galo prasmingas ir juo eisiu iki paskutinio atodūsio.

- Kokia yra pagrindinė idėja, kurią norite perteikti per savo meną? Galite duoti pavyzdžių?

- Pagrindinė žinutė - tai, kad įkvėpimas, kūryba, talentas duota tam, kad dalintumeisi savo suvokimu, kitokiu mąstymu su kitais. Kartu su tapyba man atėjo ir Visatos dėsnių supratimas, o pagrindinis dėsnis - tai dėkingumas. Dėkingumo būsena atveria paslaptingas duris ne tik į meno pasaulį, bet ir į pasąmonės gelmių pajautimą. Todėl labai svarbu kasdien prisiminti, už ką mes esame dėkingi – tada ir gyvenime geriau seksis.

Atsiskleisti, išsisakyti man padeda per tapybą spalvomis sudėtos būsenos, patirtys, jausmai, sapnai...

Simboliai, sapnai – tai labai svarbūs ženklai tiek tapant, tiek gyvenant žemiškąjį gyvenimą. Žmogui - vartotojui vis mažiau reikalinga baltų simbolika, sapnai ir jų reikšmės, šiuolaikinėje kultūroje visa tai tarsi paneigiama... o man tai labai svarbu. Aš be sapnų ir be tapybos „uždusčiau”. Man taip svarbu kurti, sukurti, perteikti ženklus ir žinutes iš savo pasąmonės, iš sapnų... Kūryba - tai tokia galinga jėga!

Vieną kartą teko tapyti didelio formato drobę pirštais, aliejiniais dažais. Tik nutapius, tą pačią naktį susapnavau tą spalvų gamą ir dažų faktūrą, ir siela sapne tarsi perskrido į kitą dimensiją – buvo labai stiprūs pojūčiai. Prabudus paveikslui daviau pavadinimą: „Tęsinys sapne...“.

Per tapymą pirštais paveiksle dominuoja ne tik ryškios spalvos, bet ir pirštų antspaudai, kurie suteikė netikėtumo ir papildė paveikslą paslaptimi. Pirštų antspaudai - tai tarsi pasąmonės kodai. Šis procesas tiek tapant, tiek sapnuojant skrydį per tas spalvas sustiprino vidinį mano tapatybės pajautimą ir žinojimą, kas aš esu. Šiuo darbu galiu pasidalinti, kad egzistuoja subtilūs pasauliai, kad mūsų pasąmonė įdomi, imli, spalvinga ir pinasi su begalybe. Patarimas: tapykit pirštais kai sergate - pasveiksite!

Tokiu patirčių - labai daug. Kiekvienas nutapytas darbas ir sapnas kaskart mane keičia, augina ir gilina suvokimą apie tai, kas aš esu, kodėl čia gimiau. Pačiai sau aš jau turiu pagrindinius atsakymus tik kūrybos dėka. Ir einu vėl toliau, tik pirmyn, gyva ieškojimais ir naujais atradimais. Su metais suvoki begalybės, amžinybės ir pasąmonės gelmes, tai taip žavi ir įtraukia tave nepaleisti kūrybos kelio, nes tai -stipriausi įrankiai pažinti absoliučiai viską.

- Kur randate įkvėpimą?

- Įkvėpimas man - kaip kvėpavimas, jo net neieškau, jis manyje tiesiog gyvena. Mano namai – tai tuo pačiu ir tapybos studija. Aplinka su metais vis mažiau daro įtakos, nors seniau labai jautriai ištapydavau visus išgyvenimus. Dabar vidinis žinojimas nukreipia, ką tapyti, tai taip nuostabu ir gera, kai iki to užaugi, tik tada pajauti kūrybingumo dvasios pilnatvę.

Didžiausią įtaką man daro Vidinė Esatis, sapnai, gyvenimas ne mieste, tikėjimas.

Pavyzdžiui, vienas iš paskutinių mano darbų, pavadinimu „Baltojo angelo malda...“, kalba apie subtiliąją sielos žinutę, kuri per tapybos procesą pasakoja, kokios bus patirtys. Tik pažvelgus į paveikslą supratau, kad pasąmonė už mane anksčiau žinojo ir siuntė man tuos virpesius. Suvokus daug vėliau net per kūną šiurpuliai praėjo ir vėl tada suvokiau: kiek mažai mes dar pažįstame savo gelmes, savo pasąmonės galią ir kūrybos proceso daromus teigiamus poveikius.

Menu gydanti S. Juškevičiūtė: mane žavi, kai per tapybą galiu padėti žmogui
© Asm. albumo nuotr.

Baltojo angelo malda... aliejus, drb. Simona Juškevičiūtė

- Ar turite savo mėgstamiausia tapytoją?

- Mane žavi tie tapytojai, iš kurių darbų plaukia harmoningas menas. Pavyzdžiui, aplankius garsiausią SATCHI galeriją Londone norėjosi išbėgti, pasidarė nejauku. Energetiškai darbai man buvo nepriimtini, nors kompozicijos buvo tobulos.

Yra daug tobulų paveikslų, bet sielą suvirpina vos keli. Aplankius D’Orsey muziejų Paryžiuje, aš verkiau, savaitę sapnavau labai įsimenančius sapnus... Aš viską mačiau sielos akimis.

Dažniausiai grožis, jausmai yra tarsi paveiksluose užkoduoti, o tu išvydęs tai pajauti. Pasąmonė neklysta, intuicija nuveda ir vėl tada sapnuose atsiskleidžia tai, ką matei...

- Kai žmones perka Jūsų paveikslus, kas juos užburia, kokie būna komentarai?

- Dėkoja, džiaugiasi. Viena moteris parašė po trijų parų: aš jaučiau dėkingumą, jau pripratau prie darbo ir esu laiminga. Kita moteris, pažiūrėjus mano paveikslą, visa naktį sapnavo raudonas rožes, nes jos pasąmonė atpažino paveikslo esmę, jausmus, tai, kas buvo sudėta į tą drobę tapant. Tai nuostabu! Jos pasąmonė atpažino simbolius, suintensyvėjo kiti sapnai, ji man taip pat dėkojo. Tai, manau, nutinka, kai žmogus paklauso širdies, o ne proto prieš perkant paveikslą, ir nesivaiko mados, nežiūri, kuris dailininkas šiuo metu yra „ant bangos“.

Menu gydanti S. Juškevičiūtė: mane žavi, kai per tapybą galiu padėti žmogui
© Asm. albumo nuotr.

Aistringoji rožė, Simona Juškevičiūtė drobė 100x 130cm, aliejus, 2013

- Ar sunku Lietuvoje menininkui „prasimušti“? Kokiu savybių tam reikia? Kur jau buvo eksponuojami ir perkami Jūsų darbai?

„Prasimušti“ sunku, jei nedirbi. Jei darbštumas yra, duonos irgi netrūksta, nesvarbu, kur gyveni. Be abejo, aš vertinu ir kitų profesionalų pagalbą, pavyzdžiui viešųjų ryšių, kurie man padeda skleisti informaciją plačiajai visuomenei. O tokio pripažinimo, kad visi tave turi žinoti, man nereikia. Jaunesnė labai to norėjau, bet dabar jau tai paleidau ir neskiriu per daug dėmesio, nes prioritetai keičiasi. Dabar jau žinau, kad svarbiausia man – klausyti sielos balso ir dovanoti pasauliui dalelę savęs per meną, kas turi išliekamąją vertę.

Lietuvoje jau esu dariusi virš trisdešimt personalinių parodų. Darbai jau buvo eksponuoti Londone, Bostone, ruošiami Australijos galerijai.

- Kuo dar užsiimate be tapymo? Papasakokite apie meno terapijos sesijas, kaip jos veikia, kokie būna rezultatai?

- Mano vedamos tapybos terapijos natūraliai atsirado kaip ir kūryba kasdienybėje. Prieš kelerius metus buvau pakviesta dėstyti tapybos užsiėmimus senjorams Trečio amžiaus universitete. Tai pati nuostabiausia patirtis ir suvokimas, kaip veikia tapyba, kaip ji gydo ir padeda. Ateidavo moterys palaidojusios vaikus, su sunkiomis depresijomis ir tapyba jas labai įtraukdavo, paguosdavo, jos pradėdavo kalbėti kas skaudu, keistis, šypsotis. Tai stebėti, vesti jas į tapybos virtuvės galimybes man buvo pati didžiausia patirtis, įrodanti, kad tapyba gydo.

- Kur ir kada vedate užsiėmimus, kas jų metu vyksta?

- Kulautuvos bendruomenės namai atviri kiekvieną trečiadienį burtis moterims ir tapyti. Kviečiu prisijungti net ir manančias, kad neturi tam gabumų. Kitomis dienomis atviros durys privačioje Simonos tapybos studijoje Kulautuvos centre, pušyno širdyje. Tapyba čia - tarsi meditacija ir aplinka labai tinkanti kurti, išsivalyti emocinį kūną.

- Kokie Jūsų planai ateičiai?

- Gyventi šia diena. Noriu nutapyti darbus, kuriuos sapnavau. Tai bus dalinimasis informacija apie mus visus. Planuoju tapybos parodą „Memento Mori“, kur bus sudėta svarbiausia mano patirtis, suvokimas. Pirmas šiai parodai skirtas darbas - jau nutapytas. Pamačiau, kokia jis daro įtaką kitiems. Ta drobė dalyvavo konkurse „Geriausias metų kūrinys 2014“ Kauno paveikslų galerijoje.

Taip pat planuoju savo naujai įkurtoje tapybos studijoje tęsti meno mokymus, vesti pagal naują programą moterims - nėščioms, po netekčių, ar šiaip norinčioms geriau save pažinti. Skleisti kūrybiškumo ugdymo metodiką, kuri gydo giluminiu aspektu paliečiant pasąmonę, sapnus.

Na, ir dar planuoju važinėti po visą Lietuvą, vedant meno terapijas. Jau turiu uždarą grupę moterims Panevėžyje. Gimsta nuostabios drobės, net po pirmųjų užsiėmimų. Mane domina iš tiesų padėti žmogui per tapybą. Aš užsiimu ir privačiomis pamokomis, padedant susikurti sau gražų paveikslą namams ar dovanoms.

- Kaip Jūsų kūrybiškumas, talentas atrodo kasdienybėje?

- Drobės, teptukai, dažai - tiek nedaug reikia, kad atsirastų idėjos… Mano tapybos studija, darbo vieta ir priimamasis svečiams - ta pati erdvė. Aš visada svajojau taip gyventi ir tai išsipildė, nes kūrybai skiriu vis daugiau laiko ir tai virto gyvenimo būdu. Svajokite, nes beveik viskas materializuojasi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Džiugelio skambutis aplinkos ministrui: išlindo visai kitų interesų ausys (24)

Ką bendro turi atliekų tvarkymo verslas su žmogaus teisėmis ir jų gynimu?

Lietuvos miškuose miškovežių spūstys (38)

Socialiniai tinklai ūžia nuo informacijos, kur matyti intensyvūs miškų kirtimai. Gyventojai,...

Šimonytė apsisprendė dėl Prezidento rinkimų – apie abejones kalba būtuoju laiku (635)

Artėjančių prezidento rinkimų lygtyje lieka vis mažiau nežinomųjų. Bet tie nežinomieji yra...

Neįvykus koncertui pasijuto maitinama pažadais: kiek galima laukti savų pinigų? (56)

Į DELFI kreipėsi skaitytoja Kristina, kuri neįvykus koncertui jau daugiau nei mėnesį laukia savo...

Kokias gėles lengviausia sudaiginti iš sėklų

Norite turėti gražų, spalvingą darželį, bet nenorite leisti pinigų daigams? Kokias gėles...

Orai: laukia kardinalūs pokyčiai (7)

Vasarai būdinga šiluma mėgausimės iki penktadienio. Po to šalyje įsivyraus apniukę ir vėsūs...

Prieš ir po: neįtikėtinos narkotikų atsisakiusių žmonių transformacijos

„Kas per daug, tas nesveika“ yra gan nebloga gyvenimo taisyklė, tačiau kai kurių dalykų...

Pirmasis Allos Pugačiovos vyras lietuvis – apie bendrą gyvenimą, skandalus namuose ir tikrąją skyrybų priežastį (38)

Buvęs primadonos vyras papasakojo apie santuokos su Alla Pugačiova ypatumus ir apie skyrybų su...

Nespėjusį į Panevėžio ligoninės direktoriaus kėdę atsisėsti Skorupską atiduoda į prokurorų rankas (87)

Į korupcijos skandalų sūkurį dėl buvusio vadovo Ivano Dorošo bylų pastaruosius keletą metų...

Sąžiningo teisėjavimo prašantis Kleiza – apie titulų badą, triskart už „Žalgirio“ pigesnę „Ryto“ sudėtį ir rinktinę interviu (57)

Savo komandos pavadinimą, logotipą ir vyriausiąjį trenerį pakeitęs Vilniaus „Rytas“ jau šį...