aA
Jis pagaliau susirado ramią vietelę. Ji atsekė iš paskos. Jis, kaip ir įprasta menininkui, svajojo apie chaosą, būtiną kūrybai. Ji – apie tvarką ir harmoniją, vietoje padėtus daiktus.
Česlovas Lukenskas įsitikinęs: troškimai užaugina sparnus, o artimiausi žmonės padeda jais sklęsti tikslo link
© L.Brundzos nuotr.

Menininkas, VDA Bakalauro studijų fakulteto dekanas Česlovas Lukenskas su biochemike žmona Rūta prieš pradėdami pokalbį iš karto apibrėžia terminus. „Aš – natūros žmogus, Česlovas – kultūros“, – paaiškina Rūta ir priduria, jog jie nesipyksta, tik skirtingai suvokia pasaulius.

Išsipildo tai, kuo tiki

„Rytas pas mus prasideda taip: Česlovas atidaro duoninę ir sako: ar gali pagaliau kas nors tą duoninę išvalyti. Atsakau atitinkamai. Tada paimu peilį, kuris atšipęs, kaip nežinau kas, ir rėkiu: ar gali kas nors šiuose namuose pagaląsti peilį!“ – atvi­raudama juokiasi Rūta.
„Manau, nemažai šeimų vyksta tokie „dialogai“, – atsargiai įsiterpiu, sėdėdama priešais sutuoktinius ant menininko padaryto suolelio.

Šiek tiek neįprasta tarp paukščių čiulbesio išgirsti aidą, pagautas pokalbio nuotrupas nešantį tolėliau, link slėnio prie upės. Žvilgsniu bandau išmatuoti atstumą – ne, joje besimaudančių menininkų vaikų tikriausiai jis nepasiekia. Atrodytų, gamta, kaip ir visur Lietuvoje, – ramybe ir žaluma žavinti miestiečius, daugiau lyg ir niekuo ypatinga. Vis dėlto yra dar kažkas, dėl ko norisi ištarti – mažytis rojaus kampelis.

Teiraujuosi, kaip ir kuriam kilo mintis prieš ketverius metus iš Kauno persikelti gyventi į Veprių kaimą (Ukmergės r.). „Tai buvo Česlovo mintis. Žmona, matyt, taip įkyrėjo, kad nusprendė pabėgti nuo jos. O ši vis tiek atsivijo“, – vis dar juokauja Rūta.

Česlovas, nepaneigdamas, bet ir nepatvirtindamas žmonos žodžių, prasitaria, kad apie sodybą svajojo jau seniai: „Norėjosi įgyvendinti seną savo viziją, kad ten, kur gyveni, turėtum visas sąlygas dirbti bei kurti. Visada norėjosi turėti dirbtuves, kuriose galėtum niekam netrukdomas triukšmauti, smardinti, kelti dulkes. Šis projektas pagaliau tampa realybe. Pastatai jau su durimis ir langais. Sodyboje vyksta plenerai, įvairios kūrybinės stovyklėlės“, – ramiai, neskubėdamas paaiškina Česlovas.

Menininkas prisimena: pirmą kartą su juo būsimų namų apžiūrėti atvykusi žmona apsidairė, apėjo aplink namą kaip indėnas ir net neužsukusi į vidų nusprendė – imam.

Kaimas vienas, požiūriai – du

Šiandien Lukenskų sodyba retai kada būna tuščia. Čia nuolat atvyksta kurti menininkai bei studentai. Sutuoktiniai savo sodyboje visiems leidžia jaustis kaip namie.

Ar nepavargsta nuo žmonių? „Kartais pasiilgstu šeimininkavimo, – prisipažįsta Rūta ir, kaip jai būdinga, patikslina: – Be elektrinio pjūklo triukšmo, be gitaros garsų, tik spengianti tyla. Man šito reikia. Kaimą įsivaizduoju visiškai kitaip negu Česlovas.“

Č. Lukenskas paaiškina savo kaimo viziją. Pradeda nuo pasakojimo apie visai neseniai sodyboje viešėjusį „nemenko kalibro“ menininką: „Šis kūrėjas maždaug prieš septyniolika metų Anglijos vidury nusipirko sodybą, kuri šiandien tapusi mažu kultūriniu centru. Iki šiol jį plečia kartu su žmona, parodų kuratore. Ten tikra menininkų kolonija.

Pamatytumėte, kokie kūrėjai atvažiuoja! Jeigu mes daugiau ar mažiau užsiimtume edukacine veikla, meninių stovyklų organizavimu… Tikrai tikėtina, kad ir Lietuvoje tai galima padaryti.“

Vyro mintis nutraukia žmona. „Ar pastebėjote, Česlovo pasisakyme nebuvo nė vieno teiginio, kad jis važiavo į kaimą tam, kad vaikams būtų išaugintos daržovės, kad galų gale yra miegamieji, kuriuose jie gali išsimiegoti, – vardija Rūta. – Dėl kiekvieno lopinėlio tenka atsiraitoti rankoves ir pasakyti: ten nebus jokios muzikos studijos, ten bus miegamieji. Kai pasėjau kieme žolę, visi įsivaizdavo, kaip bus gera ant jos eksponuoti meno kūrinius.

O aš raviu ją ir matau, kaip mano anūkai žengs čia pirmuosius žingsnius. Kartais tampu atkaklia feministe, kategoriškai pareiškiančia: ponai, yra ne tik menui vietos, bet ir mums, moterims, galinčioms pagimdyti, pavalgydinti, užmigdyti.“

Pasitelkia gudrumą

Kiek nurimus žmonos emocijoms, Česlovas nusprendžia nenusileisti. „Šeimininkė sėdi ant mano pagaminto suolo. Taip sėdėtų ant akmens. Šiemet ji pasodino gėlių į mano padarytą ratą. Na, kodėl gi taip žiūri? Ar ne tiesą sakau: aš tavo rūtų darželį gražiai aptvėriau.“

Rūta nusišypso: „Tai gal man papasakoti, kaip jį aptvėrei?“ Palinksiu galva, juk tikrai įdomu, kaip du skirtingo charakterio žmonės kažką bendra kuria. Žmona pradeda nuo priešistorės – sodybos kūrimo pradžios.
„Atvažiuoja visi vyrai, kartu su jais – ir aš. Tampo plytas, kasa griovius, rengia kanalizaciją.

Česlovas kaip titanas visas požemines komunikacijas tik deda. O kitame fone – moteris. Radusi vilkdalgį, pasodina jį vidury kiemo ir apdeda akmenukais. Aplinkui kalnai žemių, visi vyrai vaikšto pikti, purvini. Žiūriu, eina ir trypia mano sodinuką.

Pradedu jį ginti: „Palikite nors vieną gėlę. Negaliu pakęsti pasaulio be gėlių.“ Galiausiai susikraunu lauželį, pakabinu virš jo turistinį katiliuką ir verdu viralą. Staiga visų veiduose atslūgsta pyktis. Valgo patenkinti, bet nė vienas nepastebi gėlės. Po kurio laiko nusprendžiau jų prisodinti daugiau, plėtojau iki didelės saulės. Tiesa, be jokio rėmo. Tik žiūriu, kaip gėlyno forma tirpsta: tai saulė, tai nebe saulė.

Tuomet prisimenu, kad ne viena gyvenu. Dar ir vyrą turiu, kuris viską gali. Imuosi diplomatijos. Sakau, žinai, Česiuk, aš čia pasidarysiu tokį aptvarėlį. Ir tyčia taip bjauriai, negrabiai iš lentučių jį sukalu. Staiga Lukenskui trūksta kantrybė ir jis parodo viską, ką gali. Tada matau, koks jis talentingas, koks gabus.“

Žavisi kulinariniu paveldu

Gyvenant kaime Rūtai kilo idėja kurti suvenyrinius maisto produktus, kurių galėtų įsigyti sodybos svečiai ar galerijos lankytojai. Nedidelius dovanų krepšelius sudarytų įvairių uogienių komplektas, Kūčių vakarienės patiekalai ir pan.

Dar jai norėtųsi organizuoti muges, kuriose vietiniai gyventojai galėtų parduoti savo išaugintas daržoves miesto žmonėms. Taip pat vyktų ir edukaciniai projektai. Atsargiai bandau užsiminti, kad tai labiau panašu į utopiją nei į realybę.

Rūta nesutrinka. „Atrodytų, gana stipriai rizikuoju. Tačiau, užauginusi vaikus ir pasirūpinusi jais, jaučiuosi turinti teisę tai daryti. Galiu net susimauti. Nebijau to. Tėvas Stanislovas man vienas puikiausių pavyzdžių. Atvažiavo į visų užmirštą kaimelį, bet visa Lietuva jį žinojo, nors buvo ateizmo laikai, – primena R. Lukenskienė ir priduria, kad pagrindinė žmonijos drama – tai baimė gyventi. – Mūsų bobutės ir probobutės buvo drąsios, jos nebijojo gyventi. Būtent todėl ir žaviuosi kulinariniu paveldu – jame atsiskleidžia visas intelektas ir drąsa. Juk tiek amžių Lietuvoje nebuvo nei metalinės skardos, nei mikrobangų krosnelės, tik kūdra, ajeras…“

Rūtą ypač žavi, kaip mūsų prosenelės, atrodytų, iš nieko mokėjo pagaminti šeimynai valgį. Juk, būdavo, auga dešimt vaikų, dar sergančius tėvus tenka prižiūrėti. Aruodai eina į pabaigą, o reikia visus pamaitinti. Iš ko? „Yra viso labo tik du produktai: bulvės ir miltai.

Užtat ką šeimininkės sugeba iš jų padaryti! Mūsų tauta laikėsi ant labai drąsios moters pečių. O dabar tiek visko turime, civilizacijos, industrijos, bet drąsos nematau. Šis pasaulis nori visko, tik ne normalumo“, – sako Rūta, šiuo metu bene daugiausia laiko skirianti projektui „Kalendorinės vaišės“.

Savotiškas ironijos protestas

Neoavangardiniai Č. Lukensko kūriniai – objektai, instaliacijos, performansai, hepeningai, žemės menas, vaizduojamojo meno darbai – kalba apie socialines, filosofines, moralines, ekologines, politines bei kitas aktualias problemas.

Dažnai vietoj įprastų meninių priemonių Česlovas pasirenka rastus daiktus, nepatvarias medžiagas, audinius, dervą, laką. Naudoja ne tik dažus, bet ir organines medžiagas – galvijų kraują, kepenis, ugnį.  Bene labiausiai menininką išgarsino nemažai diskusijų ir pasipiktinimų sukėlusi serija „Persižvaigždžiavimas“ (1990 m.).

Anuomet žvaigždėse, sudėliotose iš kiaulių pusgalvių ar sudrapiruotose iš vyriško palto, buvo užkoduotos ideologinės prasmės. Toliau plėtojamas žvaigždės motyvas savo forma priminė amebas, drugius, drabužių išklotines.

Būti drąsiam menininkui svarbu, bet, kaip pabrėžia Česlovas, ne svarbiausia: „Drąsos reikia turėti norint kurti pakankamai stiprų įvaizdį ar žengti neįprastą žingsnį. Kurdamas arba žvelgdamas į kitų menininkų darbus, nesinaudoju kategorija „gražu negražu“. Galbūt todėl, kad nenoriu būti pririštas prie vertinimo: jeigu gražu, vadinasi, gerai.

O menas nėra nei gerai, nei blogai. Jis tik atskleidžia tikrovę per įvairių komponentų visumą: estetines, profesines, filosofines bei bet kurias kitas patirtis. Man kur kas svarbiau menu kalbėti, nei piešti grožį. Ne žemės meną kuriu, ne vadovėlį, ne enciklopediją, ne nuotrauką.

Tai savotiškas mano ironijos, sarkazmo protestas. Savotiška gyvenimo analizė, net ir baisesnėmis formomis, apie kurias natūros žmonės sako: jie iškrypę, jie anokie, šiokie.“

Rūta nusijuokia: dažnai jai menininkai panašūs į apsėstuosius ar ligonius, mat gyvena neturėdami nei dienos ritmo, nei paros pajautimo.

„Bet nenorėjau ištekėti už jokio kito žmogaus, išskyrus menininką, – prisipažįsta ji. – Žinojau, kad Česlovas kitoks, todėl negali būti nei nuoseklus, nei nuo ryto iki vakaro sėdėti namie. Ištekėjusi vis svarstydavau: esu angelas sargas ar kalėjimo? Keldama reikalavimus bei įvedinėdama tvarką tarsi saugau ir globoju šeimą, tik ar kartu nepradedu žudyti savo vyro?“

Palaiko, kad nenuskristų

„Jeigu neturėčiau žmonos, jau seniai Mėnulyje gyvenčiau, – nusišypso Česlovas. – Žmona palaiko tiesiogine prasme: ne tiek skatindama kažką daryti, o kaip tik nuleisdama ant žemės, kad per daug ne­ati­trūk­čiau nuo realybės.“

Vyro palaikymo visada sulaukia ir Rūta. Tiesa, kitokio. „Česlovas padeda įgyvendinti visas mano idėjas. Tik jis sugeba žaibiškai sumąstyti, ką reikia daryti“, – tvirtina Rūta. Pasidomiu, kodėl jai svarbus menas? „Pats menas kaip produktas man nėra reikšmingas. Vis tiek bulvė gražesnė už Moną Lizą, – juokiasi ji ir priduria: – Tai mano mylimo filosofo Arvydo Šliogerio citata. Jam visiškai pritariu. Nuobodžiauju muziejuose.

Tačiau man svarbu, kad kūrybiškumo kaip proceso netrūktų mano kasdieninėje veikloje.“

O kūrybiškumo būta jau nuo pirmos sutuoktinių pažinties dienos. Rūta mielai sutinka papasakoti, kaip, būdami dviejų skirtingų pasaulių žmonės, kartą susitiko. Jam reikėjo piešti iš natūros, jai – pinigų. Tad sutiko papozuoti. „Ruošiausi fiziologijos egzaminui, tad sutarėme, kad sėdėsiu ir skaitysiu knygą, o Česlovas pieš mano portretą“, – prisimena Rūta. – Portretas nepavyko, mat neturėjau jokių ryškių bruožų. Pozuoti pasiūliau savo draugei Arijai. Vieną vakarą besimokydama girdžiu – Česlovas ją parlydi į namus. Tada pasisveikinę taip ir nebeišsiskyrėme.“

Tik sutikęs Rūtą Česlovas suprato – nenori vesti jokios kitos, tik ją: „Rūta buvo kitokia nei visos. Vadindavau ją indėne. Tik susipažinę, pradėjome vaikščioti po visokius sąšlavynus, kartu kurti instaliacijas.“ Į vyro prisiminimus švelniai įsiterpia ir žmona.

„Labai mėgdavau baltus rūbus. Įsivaizduokite, einu į pasimatymą su Lukensku. Aukštakulniai batai, baltas sijonas… Žiūriu, jau nutolome už miesto, jau kulnai smenga į smalą. Jau už oro uosto, jau kažką rankiojame. Sako, tu dabar truputėlį čia pasaugok, aš tuoj atvažiuosiu. Ir atvažiuoja su sunkvežimiu. Meta į jį surinktą „turtą“.

Sako, važiuosiu ant viršaus, o tu sėsk į kabiną – vairuosi. Iškentusi daiktų medžioklę, cypdama atsisėdu į degutuotą kabiną ir žinau: jeigu atsiremsiu, iš mano rūbų liks vien tik juodos dėmės“, – juokiasi Rūta.

Vaikams palieka laisvę

Iš keturių Lukenskų vaikų tik sūnus Jokūbas pasuko menininko keliu.

„Nei gyventi, nei kurti, nei būti menininku neprivaloma. Bet jei negali nekurti – kurk. Tą patį ir studentams sakome – jei galit netapyti, netapykit“, – paaiškina Česlovas. Jam pritaria ir Rūta.

Jaunėlis Adomas, studijuojantis fiziką, puikiausiai muzikuoja. Lukenskai netrokšta vaikams perduoti savo specialybių, tik vieno norėtų – išugdyti atsakomybę visose srityse, kad ir kas jie būtų, mokslininkai, menininkai, politikai. Bent jau tiek, kiek patys kadaise pasiryžo prisiimti. „Šią minutę mūsų santykiai su vaikais patys svarbiausi pasaulio, giminės istorijoje. Esame tik estafetės perdavimo dalyviai. Labai svarbu perduoti vaikams tai, ką patys gavome“, – paaiškina Česlovas.

Nusišypsau – štai ir suradome, dėl ko abu sutuoktiniai sutaria.

„Mums abiem svarbus ir dekalogas: nežudyk, nevok. Krikščioniško pasaulio formavimas, – kiek pamąsčiusi pritaria Rūta. – Per visus santuokos metus kiekvieną sekmadienį turime bendrus pietus su malda. Buvimas kartu neturint krikščioniškų vertybių man nesuprantamas.“

Pamažu leidžiantis saulei, po mažytį rojaus kampelį pasklinda rausvi atspindžiai. Pokalbis prisipildo ramių pauzių. Dairausi į menininko darbus, į bendrą abiejų sutuoktinių kūrybą – vaikus. Net šis šedevras tam tikra prasme laikinas šiame pasaulyje.

„Kas jums yra gyvenimo prasmė?“, – netikėtai paklausiu. Nesusvyruoja nė vienas. „Man – dangus, – ramiai atsako Rūta. – Siekti šventumo. Iš šio pasaulio išeiti visą laiką siekus tobulybės ir idealo. Renkant tai, kas aukštai, o ne tai, kas žemai.“

Česlovas sutinka tik iš dalies: „Pats gyvenimas yra prasmė. Jokių kitų prasmių nėra. Menas yra gyventi, o gyvenimas yra menas. Kaip žvirbliui – jam visai nesvarbus šventumas, tik gyvenimas.“ Nusijuokiame, suvokdami, kad jeigu užduosiu dar bent vieną klausimą, vėl įsisuksime į nesibaigiančių diskusijų ratą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Parduotuvės, kurias keliaudami aplanko visi lietuviai: galima apsipirkti vos už 1 eurą (20)

Ar kurs nors regėjote naujus drabužius kainuojančius po 1, 2 ar 5 eurus? Tokias, kosmines kainas...

Kručinskų byla: motinai pareikštas dar vienas kaltinimas (507)

Prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą garsiojoje istorijoje, kuomet iš Eglės ir Gintaro Kručinskų...

Theresai May – skaudūs smūgiai: pasitraukė jau keturi ministrai nuolat atnaujinama (22)

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį patyrė itin skaudų smūgį,...

Reidas darželiuose atvėrė tikrąsias žaizdas: grupės perpildytos, o vaikus ugdo logistikos ir grožio specialistai (7)

Perpildytos grupės, darželiai , dirbantys be leidimų-higienos pasų ar nesilaikantys juose...

Dujų ataka Šalčininkuose – iš gimnazijos išvesta apie 700 vaikų (35)

Ketvirtadienį, 11.04 val., ugniagesiams gelbėtojams pranešta apie incidentą Šalčininkuose -...

Diena su tais, kurie klysta tik vieną kartą: daug geriau už darbą žuvų fabrike kur nors Norvegijoje (61)

Išminuotojai - kariai, apie kuriuos sukurta bene daugiausiai istorijų bei pokštų. Tačiau...

Susikibo dėl plynųjų kirtimų: miško niokojimas ar civilizuotas verslas? (11)

Dėl plynųjų kirtimų visuomenėje jau kurį laiką kunkuliuoja emocijos, tačiau daugiau nei per...

Grasinimų sulaukusi Šakalienė raginama išsklaidyti jai metamus kaltinimus (288)

Viešojoje erdvėje nuskambėjus informacijai, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė , dirbdama...

Suirzęs moksleivio tėvas: streikas – smagu, o tėvams teks „atidirbti“ su dvigubai namų darbų? (116)

Jau visą savaitę skalambijama apie mokyklų ir mokytojų streikus. Vieni politikai kaltina kitus,...

Mauricas: tokių prastų pasaulio lūkesčių nebuvo nuo pat 2009 metų (198)

Finansų rinkose nuotaikos negerėja. Jau kitais metais tikimasi, kad ekonomikos augimas pastebimai...