Phyllis T. Smith knygoje „Aš esu Livija“ atskleidžia meilės ir intrigų pasaulį senovės Romoje.
© Shutterstock nuotr.

Livija Druzila, keturiolikmetė įtakingo romėnų aristokrato duktė, atsitiktinai nugirsta apie sąmokslą nužudyti Julijų Cezarį. Tėvas prieš mergaitės valią ištekina ją už garsaus karvedžio Tiberijaus Nerono. Prasidėjus pilietiniam karui, Livija stengiasi deramai palaikyti savo vyrą. Bet niekuo nebegalima pasitikėti – ką tik duotos ištikimybės priesaikos netenka prasmės kaskart pasikeitus jėgų pusiausvyrai. Kokia tikimybė, kad Livija pasiduos jaunojo Oktaviano – žmogaus, atsakingo už jos tėvų mirtį ir siekiančio tapti galingiausiu žmogumi Romoje – kerams? Rodos, menkai tikėtina... Bet su Livijos pagalba Oktavianas gali tapti galingiausiu žmogumi Romoje...

Amerikiečių rašytojos Phyllis T. Smith romanas „Aš esu Livija“ (iš anglų k. vertė Aurelijus Katkevičius, išleido „Tyto alba“) – patrauklus ir įtaigus pasakojimas apie Liviją Druzilą – imperatoriaus Cezario Augusto žmoną, tapusią pirma moterimi, kuriai buvo suteiktas Augustos vardas. Livija buvo šlovinama, garbinama ir keikiama. Šioje knygoje pirmuoju asmeniu Livija pasakoja savo istoriją, nieko neslėpdama, atskleisdama visas savo paslaptis.

Beje, skaitant romaną netgi nebūtina nusimanyti apie to meto asmenybes ir politikos peripetijas, nes visas detales pateikia pati Livija. Jei ieškote įdomaus romano apie protingą, įtakingą moterį, palikusią ryškų pėdsaką istorijoje, knyga „Aš esu Livija“ dovanos jums daug malonių akimirkų.

Apie romano kelią pas skaitytojus Phyllis T. Smith kalbina knygų apžvalgininkė Diane Slocum.

- Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie Liviją ir Oktavianą?

- Man labai patiko knyga „Aš Klaudijus“ ir to paties pavadinimo mini serialas, supažindinę mane su Livijos – klasikinės piktadarės – įvaizdžiu. Jau daugybę metų domiuosi senovės Roma ir norėjau parašyti istorinį romaną apie šį laikotarpį. Man pasirodė, kad iš Livijos išeitų puiki knygos herojė, bet nebuvau tikra, ar pajėgsiu praleisti daug laiko su tokiu blogio įsikūnijimu. Gilindamasi į istorinius šaltinius padariau išvadą, kad Livija buvo neteisingai apkaltinta – jos vardas sumaišytas su žemėmis vien dėl to, kad ji buvo galinga moteris, – o tais laikais moterims bet kokia valdžia buvo užginta. Daugiau sužinojusi apie Livijos gyvenimą, pajutau jai simpatiją ir panorau atstatyti istorinę tiesą.

- Kokių tyrimų ėmėtės rašydama savo debiutinį romaną „Aš esu Livija“?

Studijuodama koledže lankiau fantastišką senųjų civilizacijų kursą ir tiesiog įsimylėjau senovės Romos literatūrą, meną ir istoriją. Nuo studijų laikų skaičiau knygas apie Romą, taip pat ten lankiausi. Perskaičiau visus senuosius šaltinius, kur minima Livija, tiesa, daugiausia anglų kalba, mat lotynų dar taip gerai nemoku.

Vis dėlto, kad geriau suprasčiau, kas turėta galvoje, stengiausi patyrinėti bent kelis vertimų variantus – ypač tų tekstų, kuriuose aprašomi svarbūs įvykiai. Taip pat perskaičiau daugybę modernių studijų apie senovės Romą ir Livijos gyvenimą. Svarbiausiais savo informacijos šaltiniais įvardyčiau tris Livijos biografijas: Anthony A. Barretto „Livia: First Lady of Imperial Rome“, Mary Mudd „I, Livia: The Counterfeit Criminal“ ir Matthew Dennisono „Empress of Rome: The Life of Livia“.

- Ar pasitaikė atvejų, kai vardan siužeto teko nukrypti nuo faktų? O gal redaguodama rankraštį pajutote, kad kai kur istorinių faktų gausa atitraukia skaitytoją nuo pagrindinės siužetinės linijos?

- Stengiausi nenukrypti nuo faktų ir maksimaliai perteikti istorinę tiesą, bet kelias smulkmenas teko pakeisti. Pavyzdžiui, knygoje aprašytas epizodas, kur Livija su pirmu vyru ir sūneliu pabėga iš apsupto miesto. Kūdikis verkia ir beveik išduoda jų buvimo vietą priešo kareiviams. Remiantis istoriniais šaltiniais, taip jų vos nesugavo dukart, o aš vengdama pasikartojimo apsiribojau viena scena.

Peržiūrinėdama rankraštį atsisakiau faktinės medžiagos apie proskripcijas Romoje – tą šlykštų periodą, kai Markas Antonijus ir Cezaris Oktavianas negailestingai šalino savo politinius oponentus. Šaltiniuose radau pasakojimą apie Marko Antonijaus motiną – bandydama išsaugoti savo brolio gyvybę ji tvirtai jį apkabino ir pareiškė kareiviams, kad norėdami jį nužudyti pirmą turėsią nužudyti savo generolo motiną.

Taip, šis epizodas labai dramatiškas, bet nei Marko Antonijaus motina, nei jos brolis daugiau niekur knygoje nepasirodo, todėl šią ir dar kelias panašias istorijas, neturėjusias ypatingos reikšmės pasakojamiems įvykiams, tiesiog išbraukiau.

- Kokie veikėjai Jums labiausiai patiko ir kodėl?

- Mylimiausia mano veikėja – Livija. Kai rašai apie realią istorinę asmenybę pirmu asmeniu, pamažu susitapatini su ja ir pajunti emocinį ryšį. Rašydama knygą ėmiau suprasti, kad Livija turėjo būti tvirtas ir gyvybingas žmogus, jeigu ištvėrė visus jos daliai tekusius išbandymus. Taip pat man patiko Cezaris Oktavianas, labiau nei aš tikėjausi. Kai kurie istorikai jį vadina žmogumi mįsle. Oktavianas išties turėjo tamsiąją pusę, bet jam buvo nesvetimos ir žmogiškos emocijos – ypač stiprius jausmus jis puoselėjo Livijai. Oktavianas buvo sudėtinga, įvairialypė asmenybė, tad ir rašyti apie jį buvo labai įdomu...

Taip pat derėtų paminėti Oktaviją – Oktaviano seserį ir Marko Antonijaus žmoną. Iš pažiūros ji – nuobodi moteris, tik trečias nereikalingas dėmuo meilės trikampyje, kuriame sukasi ji pati, Antonijus ir Kleopatra. Vis dėlto Oktavijai irgi būdingas savotiškas heroizmas – juk ji išdrįso nepaklusti savo broliui. Ji visada laikėsi taikingos pozicijos ir savaip ją gynė. Ji buvo pasigėrėjimo verta asmenybė.

- Skaitydama Jūsų knygą atkreipiau dėmesį, kad Livijos ir Oktavijos draugystė primena Skarlet OʼHaros ir Melanijos Vilks santykius. Kaip kūrėte jų charakterius?

- Skarlet ir Melanija – koks taiklus palyginimas! Kuriant Livijos ir Oktavijos charakterius atspirties tašku man tapo jų sprendimai kritiniais momentais, poelgiai, atskleisdavę, kokios jos buvo iš tikrųjų. Bandžiau sukurti įtikinamus personažus, iš tikrųjų galinčius pasielgti taip, kaip jos elgėsi. Livija siekė įgyvendinti savo troškimus. Kaip pasirodė, ji troško santuokos su Oktavianu (nors tam jiems reikėjo išsiskirti su savo sutuoktiniais) ir politinės įtakos.

Ji nesutiko tiesiog pasiaukoti ir atsisakyti savo siekių. O štai Oktavija taikstėsi su nederamu savo sutuoktinio elgesiu – įskaitant jo romaną su Kleopatra – ir niekada jam neprieštaravo. Bet tai nereiškia, kad ji buvo silpnavalė. Kai jos brolis, tuo metu valdęs pusę Romos imperijos, liepė jai palikti Marko Antonijaus namus, ji atsisakė. Aš manau, Oktavija bandė elgtis teisingai, net jeigu už tai tektų brangiai sumokėti.

- Ar rašant knygą teko susidurti su sunkumais? Kas buvo lengviausia ir sunkiausia?

- Iš esmės, senovės Roma buvo labai patriarchališka. Lengviausia buvo rinkti medžiagą apie vyrus, aktyviai dalyvavusius visuomenės gyvenime, – romėnų istorikai jais labai domėjosi, tad radau daugybę jų biografijų. O štai moterų ir vaikų gyvenimas istorikų nedomino – jie juk buvo vyrai ir tokių buitinių detalių savo raštuose nefiksavo, todėl žinių apie tai ir neturime.

Žinoma, Livija – išimtis. Ji buvo galingiausia moteris senovės Romoje ir paliko ryškų pėdsaką istorijoje. Bet net ir tokiu atveju reikia mokėti skaityti tarp eilučių. Rinkdama medžiagą apie Liviją, radau citatą, kuria ji savo santuokinę laimę aiškina tuo, kad niekada nesikišdavo į vyro reikalus. Tai juokinga. Daugybė šaltinių liudija, kad ji visada kišdavosi į Augusto reikalus, tai yra į jo visuomeninę veiklą, bet tuo nesigyrė ir laikė liežuvį už dantų, vengdama neigiamos visuomenės reakcijos.

Taigi reikia turėti galvoje, kad buvo dalykų, kurie buvo sakomi viešai, bet nebūtinai atitiko tikrovę. Istoriniuose šaltiniuose pateikiama nedaug žinių apie romėnes – turima informacija ne tik skurdi, bet dar ir iškraipyta, todėl kiekvieną faktą reikėjo atidžiai tikrinti, kad nenuklysčiau į lankas.

- „Aš esu Livija“ – Jūsų debiutinis romanas. Kaip radote agentą ir leidėją savo knygai?

- Kai kuriems mano draugams – beje, puikiems rašytojams – buvo sunku rasti agentą, kuris jiems atstovautų, tad iš anksto žinojau, kad turiu padaryti šį tą daugiau nei tiesiog visiems išsiuntinėti užklausas. Lankydamasi rašytojų konferencijoje susipažinau su keliais agentais, atstovaujančiais istorinių romanų autoriams, ir įdaviau jiems savo kūrybos pavyzdžių.

Trys iš penkių agentų, su kuriais teko kalbėtis, susidomėjo mano kūryba, bet viena jų – Elizabet Winick Rubinstein – pranoko visus kitus. Ji paliko man neišdildomą įspūdį – jos agentūra atstovauja tokiems literatūros gigantams kaip Johnas Steinbeckas ar Victoria Holt. Lyg to būtų negana, ji dar prasitarė, kad vienus metus praleido Romoje studijuodama senovės Romos istoriją. Po konferencijos, kaip ir sutarėme, nusiunčiau jai laišką su ištraukomis.

Laukdama, kol ji perskaitys nusiųstą medžiagą, nusprendžiau užregistruoti savo rankraštį konkurse „Amazon Breakthrough Novel Award“. Rankraščius, patekusius į pusfinalį, recenzuoja „Publishers Weekly“, taigi, vėliau žurnalo apžvalgą galima panaudoti reklamai. Sulaukusi palankios recenzijos, persiunčiau ją Elizabeth ir ji manęs paprašė viso teksto. Galų gale „Aš esu Livija“ pateko tarp finalininkų, o aš pasirašiau sutartį su agente, kurios pageidavau.

Elizabeth pasiūlė mano rankraštį vienam iš „Amazon Publishing“ redaktorių, bet jis pateko tiesiai ant leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Terry Goodmano stalo. Pasak Liz, jis turi ypatingą uoslę istoriniams romanams, visą gyvenimą domėjosi senovės Roma ir jam labai patiko knyga „Aš, Klaudijus“. Terry dėka „Amazon Publishing“ įsigijo knygos leidybos teises ir išleido ją „Lake Union Publishing“ padalinyje.

- Ką patartumėte pradedantiems rašytojams, norintiems išleisti istorinį romaną?

- Geriausias patarimas, kokį galiu duoti, – patikėti, kad galite jį parašyti. Kas yra talentas? Didžiąja dalimi užsispyrimas ir sunkus darbas. Būtina žinoti tam tikras taisykles, kaip rašyti istorinį romaną. Kai kurie žmonės tokius dalykus nujaučia instinktyviai, bet, pavyzdžiui, man tikrai buvo reikalingi kūrybinio rašymo kursai, literatūrinės analizės seminarai ir knygos apie rašymo techniką. Taip pat patariu reguliariai konsultuotis su kitais rašytojais, keistis nuomonėmis ir įžvalgomis.

Svarbu skaityti istorinius romanus, sulaukusius teigiamų kritikų atsiliepimų, – įskaitant ir tuos, kurie buvo publikuoti prieš dešimtmečius. Nereikia kopijuoti kažkieno stiliaus, bet yra dalykų, kuriuos natūraliai perimsite. Kito būdo išmokti ir nėra – tik skaitant. Išsirinkite jus dominantį laikotarpį ir pasinerkite į to meto kultūrą, pasigilinkite, kaip tada žmonės žiūrėjo į gyvenimą, – patikėkite, rašant knygą svarbu išmanyti ne tik istorinius faktus ir topografiją...

- Ką rašote dabar?

- Jau daugybę metų man neduoda ramybės Gajaus Grakcho ir jo žmonos Licinijos istorija. Licinijai skirti vos keli sakiniai Plutarcho „Rinktinėse biografijose“ – istorijos vingiuose ji išnyra tik vieną kartą, bet tokioje situacijoje, kokios daugiau nepasitaikė senovės Romos istorijoje. Tad aš nusprendžiau parašyti knygą apie ją ir Gajų Grakchą. Gajus ir Tiberijus Grakchai buvo be galo charizmatiški politikai – savotiški senovės Romos broliai Kennedy. Nors ir kilę iš patricijų, jie iniciavo reformas, turėjusias pagerinti paprastų žmonių gyvenimo sąlygas. Kai Tiberijus buvo nužudytas, Gajus tęsė vyresnio brolio darbus.

Licinijos ir Gajaus meilės istorija skleidžiasi didžiulio pavojaus ir politinių neramumų fone. Pasakodama jųdviejų istoriją, knygoje keliu moralinius klausimus: kas yra garbė? ką kiekvienas iš mūsų turėtų padaryti dėl savo šalies ir dėl mylimo žmogaus? Dabar kaip tik dėlioju paskutinius štrichus ir peržiūriu taisymus. Baigusi knygą, ketinu toliau gilintis į Livijos šeimos istoriją, didžiausią dėmesį skirsiu šios giminės moterims.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kodėl nutilo Grybauskaitė (80)

Likus metams iki kadencijos pabaigos prezidentė Dalia Grybauskaitė pradėjo atostogauti, o...

Dėl Sirijoje žuvusių Rusijos samdinių – nauji liudijimai: ryškėja visai kitoks vaizdas (251)

Vien 2017 metų rugsėjį Sirijoje žuvo ne mažiau kaip 54 kariai iš Rusijos privačių karinių...

Korupcija aukščiausiuose sluoksniuose: kas žinotina apie Latvijos centrinio banko prezidento sulaikymą (4)

Pastarąją savaitę Latvijos finansų sistemai buvo suduoti du itin skausmingi smūgiai.

Tragedijos liudininkas papasakojo, kaip Kirgizijos kalnuose įvyko nelaimė (216)

Kirgizijoje nuo uolos nukritusio lietuvio Sauliaus Saikausko kūną rengiamasi pargabenti į Lietuvą....

Pareigūnų į namus parvežtą baikerio Kilkaus nužudymu įtariamą Baltrūną pasitiko šeima (144)

Pirmadienio popietę Aivaro Kilkaus nužudymu įtariamas Laurynas Baltrūnas paleistas į laisvę....

Robertas Kalinkinas pristatė 100 tūkst. eurų vertės vestuvinę suknelę (4)

Nuolat netikėtais sumanymais stebinantis dizaineris Robertas Kalinkinas pristatydamas naujausią...

Kiek pavojinga valgyti aitriąsias paprikas? mitybos specialistė įspėja (1)

Įprasta, kad valgant aštrų maistą ima prakaituoti viršutinė lūpa, tekėti nosis ir degti burna....

Parama būstui įsigyti kelia aistras: rodo į mažai uždirbančius didmiesčiuose (97)

Žmonės į provinciją turėtų vykti dėl patrauklių darbo vietų, tuomet jau galvoti apie būstą,...

Ne tik Kukuraitis: ant to paties grėblio – ir Matijošaitis (506)

Politikų įprotis dažnai viešinti akimirkas iš savo kasdienybės, panašu, atsisuka prieš juos...

Daugybė lietuvių – per žingsnį nuo priklausomybės: tokie preparatai įsigyjami per paprastai (34)

Trumpalaikis vidutinis skausmas , sunkaus nerim o ar su depresija susijusio nerimo sutrikimas ,...