„Pamatęs Ingą pirmą kartą priėjau prie jos, pasisveikinau ir pasakiau, kad tu būsi mano žmona“, - pažintį su alytiške žmona Inga prisiminė jau trylika metų Lietuvoje gyvenantis ir savo verslą turintis kosovietis Nusretas Shala.

Savo verslą įkūrė prieš metus

Nusretas, draugų Lietuvoje vadinamas Nusiu, dirba Alytaus rajone, Simne, kur daugiau nei prieš metus atidarė savo kebabinę. Jis teigė, kad jo svajonė išsipildė susipažinus su dviem alytiškiais. „Vienas Lietuvoje su tokiu atlyginimu, kokį gaudavau, tikrai nebūčiau galėjęs to padaryti. Bet Alytuje sutikau du žmones. Galiu pasakyti drąsiai, be baimės, du auksinius žmones. Jie man padėjo ir šiandien aš turiu savo kebabinę „Kebabinė pas Nusi“.

Jeigu ne jie, būčiau ir toliau svajojęs. Aišku, nebūčiau sustojęs. Taip yra gyvenime. Kai tu nuolat galvoji ir nenuleidi rankų, vis tiek kažkada ateina laikas, kai tu pasieki savo. Aš rankų ir nenuleidau. Bet su šiais savo draugais, su šiais auksiniais žmonėmis turiu savo verslą“, - sakė 42-ejų metų N. Shala, kuris kulinarija susižavėjo vienoje Italijos picerijų pabandęs pagaminti ir iškepti picą.

Jis specialių kulinarijos mokslų nebaigė, tačiau šiandien vyras gali gaminti bet ką, o darbo patirties kaip virtuvės šefas įgijo Italijoje, Vokietijoje bei Lietuvoje. Jam kulinarija yra gyvenimo aistra, pomėgis, gyvenimo būdas, todėl jau seniai turėjo savo svajonę – turėti savo kebabinę.

„Kebabinei pas Nusi“ klientų tikrai netrūksta. Čia žmonės atvažiuoja pavalgyti ne tik iš Simno, bet ir iš aplinkinių miestų: Alytaus, Marijampolės, Krosnos, kitų gyvenviečių. Nusis mano, kad tokių skanių kebabų, kaip jis, niekas kitas negamina.

„Mes sau darbo vietą susikūrėme ir esame laimingi. Viską darome sąžiningai, produktai švieži, niekada to, kas lieka, nenaudojame kitą dieną. Jau geriau man liks mažiau, bet klientas liks patenkintas“, - sakė jis.
Nusis Shala

Žmoną pirmą kartą pamatė Vokietijoje

Nusis savo pažintį su alytiške Inga prisimena lyg tai būtų įvykę vakar. Jis devynerius metus gyveno Vokietijoje, dirbo restorane virtuvės šefu ir staiga – meilė iš pirmo žvilgsnio. Ingą pirmą kartą išvydęs autobusų stotyje Vokietijoje Nusis nebegalėjo sustoti apie ją galvoti, tvirtai žinojo, kad negali praleisti tokio šanso užkariauti šviesiaplaukę lietuvaitę.

„Ją pamatęs iš karto priėjau. Ji nenorėjo duoti savo telefono numerio, bet šiaip ne taip išsiprašiau. Tačiau paskui kokius du, tris mėnesius turėjau vargo. Skambindavau, bet telefonas būdavo išjungtas. Kiekvieną dieną skambinau jai po du kartus.

Vieną sekmadienį, labai gerai atsimenu, dirbau ir suskambo telefonas. Man paskambino Inga, pasakė, kad norėtų su manimi išgerti kavos. Susitikome ir daugiau nebeišsiskyrėme“, - pasakojo Nusis.

Inga, Vokietijoje dirbusi aukle, po truputį išmoko vokiečių kalbą, o po daugiau nei metų įsimylėjėliai išvyko į Kosovą. Ten Inga susipažino su Nusret šeima. Kosove laiminga pora susilaukė pirmojo sūnaus ir nusprendė kelti sparnus į Lietuvą.
Nusis Shala

Lietuvių kalbos išmokė mylimosios močiutė

„Grįžome į Lietuvą, bet pradžioje man buvo truputį sunku. Lietuvių kultūra kitokia, žmonių reakcija į mane buvo keista. Pamato gatvėje, Alytuje, atrodo, kad jiems esu egzotika“, - savo pirmąsias dienas Alytuje prisiminė iš Kosovo kilęs vyras.

Pagyvenę Alytuje Inga ir Nusis nutarė keltis į Saltininkų kaimą, Lazdijų rajone, kur gyveno ir savo ūkį turėjo Ingos seneliai. Čia vyras padėjo prižiūrėti gyvulius, tvarkyti ūkį, po truputį mokėsi lietuvių kalbos. „Ingos močiutė išmokė mane kalbėti lietuviškai. Būdavo, išeinam į kiemą, o ji man sako: paduok, atnešk, padėk. Prabėgus trims mėnesiams aš jau supratau, ką man sako ir pats galėjau truputį kalbėti lietuviškai, tad nutariau, kad galiu ieškotis darbo“, - pasakojo N. Shala.

„Atvažiavau dirbti, o ne kalbėti“

Aplinkiniai žmonės tuomet kalbėjo, kad vietiniams darbą surasti sunku, o užsieniečiui, ir dar gerai nekalbančiam lietuviškai, apskritai jokių šansų nėra. Tačiau Nusis buvo įsitikinęs, kad jis darbą susiras, nes dirbti netingi, gali daryti viską, yra sąžiningas.

N. Shala nuvyko į Lazdijuose įsikūrusią duonos kepyklą, kur turėjo pirmąjį pokalbį dėl darbo. „Nuvažiavau ir pasakiau, kad man reikia darbo, kad viską moku daryti, o maisto gamyba yra mano prigimtis. Kai darbdavys pasakė, kad nelabai moku kalbėti lietuviškai, atrėžiau, kad atvažiavau čia dirbti, o ne kalbėti. Ir mane priėmė“, - pasakojo N. Shala.

Vyras prisiminė, kad kaimo žmonės stebėjosi, kaip jam pavyko. Nusis į darbą Lazdijuose spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesį 25 kilometrus pirmyn ir atgal važinėjo dviračiu. Anksčiau daug metų futbolą žaidusiam vyrui tai buvo vieni juokai. Praėjus daugiau nei mėnesiui jis įsigijo motorolerį.

„Prisimenu, kaip lietuviai sakydavo, koks čia beprotis, atvažiavo į kaimą ir dviračiu į darbą važinėja. Aš ir pasakiau, ką galvoju: ar geriau važinėti į darbą dviračiu, ar geriau, kaip jūs, girtam dviračiu važiuoti į kaimo parduotuvę alkoholio pirkti. Kaime tuo metu labai daug žmonės gerdavo“, - kalbėjo Nusis.

Užsirekomendavęs kaip geras kepėjas kosovietis netruko sulaukti naujų darbo pasiūlymų: jį pakvietė dirbti į Alytų, kiek vėliau šeima persikėlė į Kauną, bet galiausiai grįžo į Simną, kur turėjo nusipirkę butą. Dar kelerius metus važinėjęs dirbti į Alytų, Nusis atidarė savo kebabinę Simne.

Gyvenimas Kosove nevilioja

Inga ir Nusis iš Kosovo gyventi į Lietuvą grįžo po to, kai sužinojo, kad Inga laukiasi antrojo vaiko. Kosovas tuo metu buvo nuniokotas karo, gyventi toje šalyje buvo sudėtinga. Nors dabar situacija pasikeitusi, Nusis gimtojoje šalyje gyventi nebenori.

„Man nepatinka, čia yra geriau, čia jaučiuosi laisvesnis. Ten viskas yra labai gerai, ekonomika auga, bet tie kalnai, man patinka lygumos. Be to, jeigu aš važiuosiu tenai, prarasiu žmoną. Ji taps tingine. Ten moterys tokios yra – dievaitės. Kosove moteriai negali pasakyti, padaryk man kavos, ar valgyti arba einam dirbti. Jeigu tu taip pasakysi, tai tavęs paklaus, ar tau viskas gerai? Jeigu moteris eis dirbti savo noru, tada visi sakys, kad ji vargšelė, vyro neturi namuose“, - apie kosoviečių požiūrį į moteris pasakojo Nusis.

Inga prisiminė, kai nuvykusi į Kosovą, kol vyro nebuvo namuose, nusprendė padirbėti kieme. Tačiau vos tik jai pradėjus ravėti, tuoj atskubėjo Nusret motina ir ėmė šaukti, kad to daryti nevalia.

„Kosove moteris yra tarsi dievas: neliesk , neįsakyk nieko. Jeigu gatvėje pamato, kad moteris nors kokį maišelį iš parduotuvės nešasi, prie jos prieis nepažįstamas žmogus ir padės. Dėl to man ir nepatinka, tai ką vyrai kaip arkliai turi arti? Ir oras Kosove kitoks: sausa, karšta, dulkės. Kai nuvažiuoju ten dviem - trims savaitėms, atrodo, kad uždusiu. Aišku, Lietuvoje kartais būna per šalta, bet čia geriau“, - juokėsi N. Shala.

Lietuva tapo tikrais namais

Nesvarbu, kad yra maži atlyginimai, nesvarbu, kad kainos yra didokos, bet gyventi čia tikrai galima. Taip mano Nusis, kuriam Lietuva jau tapo tikrais namais. Nuskridęs į Kosovą draugams ir artimiesiems vyras sako, kad gyvenimas Lietuvoje yra rojus.

„Man čia šimtą kartų geriau. Jeigu nori užsidirbti, gali, tik nebūk tinginys. Važiuoja žmonės į Angliją, ten gatves šluoja, o grįžę pasakoja, kad jie užsienyje dirba. Niekur geriau nei Lietuvoje neras niekas. Lengvų pinigų nebūna“, - savo požiūrį į darbą dėstė N. Shala.

Be gražių žodžių Lietuvai, Nusis jų negaili ir savo žmonai, o lietuvaites vadina auksinėmis moterimis. Anot jo, moterys Lietuvoje ir dirba, ir vaikus augina, ir namus tvarko, ir save prižiūrėti spėja.

„Aš dabar visiems sakau, kad Lietuva yra mano gimtinė. Man čia patinka, man čia yra auksinė vieta. Lietuva man yra viskas. Aš jau nuo senų laikų, dar kai mokiausi mokykloje Kosove, per geografijos pamokas atkreipiau dėmesį į tris Baltijos šalis. Nuo tada man jos užsifiksavo. Man buvo labai įdomu. Pradėjau domėtis, išgirdau apie Sabonį ir kitus krepšininkus. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turiu daug tikrų draugų“, - kalbėjo Nusis.

42-ejų metų Nusretas kartu su 35-erių metų žmona Inga augina tris vaikus, Alytaus rajone įsikūrusi laiminga šeima jaučiasi atradusi savo vietą ir gyvenimo niekur kitur neįsivaizduoja.