„Dauguma popierinių atvirukų yra trumpaamžiai ir menkaverčiai, o mūsų atvirukai, pagaminti iš specialiu būdu apdoroto itin plono, vos 0,4 mm storio medienos lakšto, – originalūs, tvirti, džiugina ne vienus metus, – teigia Vygintas, įmonės „Kordis“ direktorius. – Naudojame skirtingą medieną: vyšnios, klevo, beržo, raudonojo kedro. Produkcijos dizainą, piešinius kuria žmona Neringa. Kiekviena vizitinė kortelė, atvirukas vis kitoks – piešinį pakartoti galima, bet medienos rašto, tekstūros tikrai nepavyks: visi jie skirtingi, kaip ir mūsų gyvenimo dienos!“
Su kolega kažkada gaminę plastikines vizitines korteles vyrai sumanė novatoriškai pažvelgti į šiltą, įdomų ir ekologišką produktą – medieną. Idėja buvo įvertinta: šiais metais įmonės produkcija bus pristatyta Lietuvos stende Pietų Korėjoje vyksiančioje pasaulinėje parodoje „Expo 2012.
Bendravimas - panacėja nuo visų bėdų
Neringa ir Vygintas neslepia, kad ir jų gyvenime būta visko: studijų metais kėlė žemės ūkį Airijoje, vėliau uždarbiavo Anglijoje, tačiau savęs gyvenančių kitur, ne Lietuvoje, neįsivaizdavo.
„Visur gerai, bet niekur nėra geriau kaip namuose. Emigravimas, laimės ieškojimas svetur – bėgimas nuo savęs. Jei pats nepasikeisi, tai niekas nepasikeis ir ten, kur pabėgai. Iš pradžių gal bus gerai, tačiau ilgainiui atsiras kliūčių, sunkumų – tokie gyvenimo dėsningumai: žmogus nuolat išbandomas. Gyvenimas bus nuostabus, jei tik pats sau tokį susikursi!“ – įsitikinę Zmejauskai.
Jie linkę novatoriškai, su išmone žvelgti ne tik į verslą – į viską, kas juos supa: buitį, namus, vaikų auklėjimą ir kitus, net sunkiai apčiuopiamus dalykus.
Abu sutuoktiniai sutinka, kad po esminės jų gyvenime vertybės – šeimos – eina bendravimas ir saviraiška. Pastaroji kur kas svarbesnė nei piniginėje milijonas. Mėgstamas darbas, galimybė save realizuoti visu šimtu procentų suteikia pasitenkinimą, optimizmą, skatina drąsiau mąstyti. Po darbo dienos namo grįžę pavargę, bet laimingi tėvai – pavyzdys vaikams, kaip mėgautis gyvenimu.
Bendravimą su šeimos nariais, kolegomis, draugais, net ir su nepažįstamais žmonėmis Vygintas laiko dideliu turtu.
„Deja, pastaruoju metu jaučiamas jo deficitas: žmonės užsidarę, įsitempę, nuolat skuba, laisvalaikiu įsikniaubia į kompiuterio ar televizoriaus ekraną ir nieko daugiau nemato“, – savo vyrui antrina N. Zmejauskienė.
Jų, kaip sutuoktinių ir bendradarbių, patirtis įrodė, kad bendravimas – vienintelė panacėja, padedanti ir rūpesčius įveikti, ir konfliktus gesinti, ir nesutarimams už akių užbėgti.
Gyvenimo pilnatvę žmogui atveria ir dvasinė ramybė
„Kai gyveni įsiklausydamas savo vidinio balso, gerbdamas save ir aplinkinius, tuomet viskas sekasi „kaip iš pypkės“ , – atskleidžia savąją ramybės sampratą Vygintas, su Neringa susipažinęs prieš 12 metų. – Į Kauną atvykau iš Ukmergės studijuoti. Abu lankėme tą patį chorą „Daina“, tad ir susidainavome. Vos pamatęs supratau: Neringa – antra mano pusė.“
Trejus metus draugavę jaunuoliai susituokė ir dabar augina dvi mergytes: septynmetę Smiltę ir ketverių Rusnę.
„Ne, – juokiasi abu tėvai, – jokios loginės linijos tarp Neringos, Smiltės ir Rusnės vardų nebuvo. Tiesiog viskas išėjo kažkaip intuityviai. Mums mergaičių vardai labai patiko, juolab anksčiau buvo reti. Artimieji bandė perkalbėti, sakė, neįprasti, sunkiai įsimenami. Juokėmės, kai prosenelė besistengdama prisiminti proanūkės vardą vis galvodavo apie miestelį iš pajūrio.“
Savo santuoką Neringa ir Vygintas laiko idealia: jie tarsi dvi to paties daikto pusės, o dar tiksliau – dalis savęs kitame. Sutuoktiniai puikiai pažįsta vienas kitą, turi bendrų poreikių, puoselėja tas pačias vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kad suprastų vienas kitą, jiems nereikia net ir pusės žodžio – pakanka žvilgsnio!
„Gražiai gyvename, sutariame ir tikrai niekada nesipykstame. Nemeluojame, tikrai! O kam? Į gyvenimą žiūrime labai panašiai, o jei ir iškyla kokių klausimų, aptariame ramiai ir draugiškai. Tikime, kad darnios šeimos pamatas – savitarpio supratimas, tolerancija, pagarba vienas kitam, kito nuomonės gerbimas“, – vienas kitą papildydami aiškina Zmejauskai.
Laisvalaikis – rankdarbiams
Ta pati nuojauta Neringai vaikystėje kuždėjo, kad ji kada nors, gal po dvidešimties metų, pieš. Lankė dailės mokyklą, tačiau nuobodžios klasikinio piešimo pamokos potraukio piešti ir tobulėti šioje meno srityje neįžiebė. Tad įgijo sveikos mitybos specialistės išsilavinimą ir menišką savo sielos pradą puoselėjo kurdama namus, darydama įvairius rankdarbius: vėlė, originalia technika dekoravo indus, darė įvairius papuošalus, aksesuarus, siuvo rankines.
Ir dabar radusi laisvo laiko N. Zmejauskienė mėgsta „pasikrapštyti“, itin patinka pertaisyti drabužius.
„Galiu nusipirkti naują apdarą ir savaip padailinti, padaryti jį išskirtinį. Labai dažnai neradusi prie jo derančios rankinės imu ir pati pasisiuvu“, – pasakoja Neringa.
Žmonos kūrybiškumą visokeriopai skatina Vygintas: „Originalumas puošia žmogų. Jei tokių žmonių kaip Neringa būtų daugiau, mūsų gatvės išgražėtų, nebūtų tokios pilkos.“
Perpratusi angeliškas būtybes
Kaip tik sutuoktinio dėka prieš porą metų Neringos vaikystės nuojauta virto realybe. „Savo produkcijai norėjome suteikti svarumo, trūko kažkokių akcentų. Pagalvojome: o kas, jei juos papuoš piešiniai? Pasiūliau Neringai pabandyti“, – prisimena Vygintas.
Pasiūlymas Neringą gerokai pribloškė. „Aš nemoku piešti! Juk piešiau tik vaikystėje!“ – iš pradžių suglumo. Vis dėlto pabandė ir šiandien visus stebina žaismingais piešinėliais, kurių dauguma – mielos angelėlių miniatiūros.
„Kodėl angelai? Šios būtybės artimos, mielos širdžiai, įprasmina visus gražiausius žmogui dalykus. Jos daug ką simbolizuoja, yra universalios – dera dovanoti bet kokia proga: gimtadienio, Kalėdų, šiaip prisiminimui. Kodėl moterys? Todėl, kad aš – moteris: geriausiai pažįstu moterišką pradą, jaučiu nuotaikas, žinau elgesį vienoje ar kitoje situacijoje, – išsiduoda Neringa, savo darbams nuolat kelianti kartelę. – Būna taip, kad iš dešimties nupieštų miniatiūrų naudoti tinka vos viena dvi.“
Dažnai dar piešiant mintyse gimsta, o gal iš paties dangaus nusileidžia gražūs žodžiai, kuriuos žmogui galėtų pašnibždėti jos nupieštas angelas. „Laikyk svajonę įsikibus!“, „Linkiu svajų, lengvų lyg pūkas“, – kužda jis.
Meniškumo genai – ir vaikams
Paklaustas apie savo pomėgius, Vygintas taikliai pastebi: „Dviejų zuikių vienu šūviu nenušausi, kaip ir vienu metu dviejų darbų kokybiškai neatliksi: norint išvystyti verslą, tenka sutelkti visas jėgas, skirti daug laiko, tad dar vaikystėje gimusi meilė muzikai šiuo metu palikta nuošalyje.“
Į pokalbį subtiliai įsiterpia žmona ir viską paaiškina: „Vygintas muzikuoja nuo šešerių, turėjo savo keturių asmenų grupę „Cobi“, kuri Ukmergėje gyvavo dešimt metų. Jis stiprus muzikantas, puikiai groja akustine gitara, kuria ir instrumentinę akustinę muziką, ir dainas, balades, mėgsta improvizuoti. Dalyvauja dainuojamosios poezijos, bardų festivaliuose, Kačerginėje vykstančioje garsiojoje „Akacijų alėjoje“, koncertuoja Vilniaus mokytojų namuose, Kotrynos bažnyčioje. Į jo koncertus skubame visa šeima.“
Tėčio pėdomis seka dukros: nuo kūdikystės abi mergaitės lankė muzikos mokyklą „Yamaha“, mėgina groti gitaromis, dūdelėmis, kitais muzikos instrumentais. Smiltės ir Rusnės meniški gabumai tobulėja ir stebint piešiančią ar rankdarbius kuriančią mamą – jos nuolat kažką daro, lipdo, piešia. Tėvų paskatintos mergaitės savo darbeliais sėkmingai prekiavo darželyje vykusioje Kaziuko mugėje. „Taip skatiname ne tik jų kūrybingumą, bet ir verslumą“, – pastebi tėtis.
Puoselėja lietuvybę
Zmejauskų namuose televizorius neegzistuoja – tik savaitgaliais šeima žiūri vos porą pamėgtų laidų, o visą laisvą laiką skiria bendravimui: kartu eina pasivaikščioti su auksaspalviu retriveriu Jazzu, gamina valgį, tvarko namus, daro įvairius darbelius, laukia tradicinių švenčių.
„Didžiuojamės esantys lietuviai, todėl šalia Kalėdų, Velykų ir kitų šeimos narių švenčių visuomet pažymime ir mūsų valstybei reikšmingas datas: Mindaugo karūnavimo dieną giedame Lietuvos himną, Vasario 16-ąją, Nepriklausomybės dieną, nešini vėliavėlėmis einame į šventinį minėjimą, paskui visa gausi šeima susėdame prie šventinio stalo“, – sako Vygintas, kuriam, įsiliejus į Neringos šeimą, labai imponuoja žmonos artimųjų stropiai saugomos lietuvybės tradicijos.
„Mano senelis – buvęs partizanas. Jam pavyko pasislėpti, tačiau visa jo šeima buvo ištremta. Mums brangūs prisiminimai. Jie dalis šeimos istorijos, todėl manome, kad turėtų būti svarbūs ir mūsų vaikams. Tiesa, stengiamės prievarta nieko nepiršti, visa tai mergaitės priima labai natūraliai. Keista, tačiau iš visos darželio grupės vaikų. Nepriklausomybės dienos minėjime būna buvusios tik mūsų dukros“, – liūdnai pastebi N. Zmejauskienė.
Talentai skleidžiasi ir virtuvėje
„Versti žmoną lyginti marškinius, ruošti kasdien pietums šešis patiekalus – žmogaus išnaudojimas, atgyvena. Marškinius galiu išsilyginti ir pats, lygiai taip pat ir padaryti valgyti. Blogiausiu atveju galiu gražiai jos paprašyti...“ – sako septyneriais metais už žmoną vyresnis Vygintas.
„Turėjo laiko pagyventi vienas, tad visko išmoko!“ – šypteli Neringa ir prisipažįsta, kad valgio gaminimas – ne jos aistra. Tiesa, prieš kelerius metus jai atsivėrė tarsi antras kvėpavimas: atsirado ne tik noras gaminti, bet ir įkvėpimas improvizuoti, kurti naujus patiekalus.
Nors vyras giria jos kulinarinę išmonę, N. Zmejauskienė nukerta: „Vygintas kur kas geresnis kulinaras nei aš! Šeimininkauti – jo pomėgis, gimęs dar vaikystėje: Vyginto mama dirbo maitinimo srityje ir dabar turi savo kavinę, tad jam nuolat tekdavo jai talkinti įvairiuose darbuose.“
Savo kulinarinį talentą šeimos galva laiko puikiu būdu atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos, pabėgti nuo rutinos. Jis, kaip ir Neringa, virtuvėje mėgaujasi kūrybine laisve, gamindamas niekada neskaito receptų.
„Vyginto patiekalai visada netradiciniai: valgai juos mėgaudamasis ir burna, ir akimis. Jis juk Avinas, o šiam estetika labai svarbi“, – pasakoja Neringa.
Jau kuris laikas šeima puoselėja dar vieną tradiciją: kiekvieną savaitgalį tėtis su dukrelėmis kepa naminę duoną. Duona Zmejauskams simbolizuoja darnią šeimą, jaukius namus. „Į raugą visada pilame daug sėklų, grūdų, maišome kvietinių ir ruginių miltų. Nieko nėra gardžiau už karštą duoną! Ji – šventa namų vertybė. Tai norime perduoti Smiltei ir Rusnei“, – sako šeimos galva.
