Du sakau, trečias minty...
Violetos Šoblinskaitės romanas „Skyrybų kambariai“ byloja apie radikalius pasikeitimus šeimų gyvenime. Apie eižėjančias vertybes, gyvastį prarandančias tradicijas, kurių šukių tampa neįmanoma suklijuoti... „Kai aš mokiausi vidurinėje, klasėje nebuvo nė vieno vaiko, kurio tėvai būtų išsiskyrę. Tarp mano dukros bendraklasių jau buvo vienas kitas, o anūkės klasėje – retenybė vaikai iš pilnų šeimų“, – apie postūmį gimti šiai knygai prabyla rašytoja.
Į eseistikos rinkinį „Truputis lauktuvių“ Violeta Šoblinskaitė sudėjo dalį perredaguotų tekstų, kuriuos prieš keliolika metų rašė periodikai, gyvendama gūdžiame kaimelyje tarp girių, prie Baltarusijos sienos. Iš tenykščio gyvenimo patirties, įsiklausymo į senųjų dzūkų istorijas susiklostė jos romanas „Vilkų marti“. Už šį stulbinantį kalbos gražumu ir sodrumu, pasakojimo įtaigumu kūrinį rašytoja gavo Žemaitės ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus Vieno lito premiją.
„Vilkų marčios“ tęsinio kol kas neplanuoju. Tiesa, nepanaudotos medžiagos liko labai daug. Niekada nesakau niekada, tik viskam reikia laiko, viskas turi sunokti. Gal rašau istorinį romaną apie karalienę Jadvygą? Ne, tas fragmentas, kuris įdėtas į „Skyrybų kambarius“ kaip knygos veikėjo Donato-Deniso Kreivio kūrybos pavyzdys, tik tuo ir tėra. Tiesa, Vytautas Girdzijauskas, parašęs apie „Skyrybų kambarius“ recenziją, siūlo man tokį kelią, bet...“ – kalba rašytoja. Vis dėlto ji prasitaria, kad jos darbo stalo dulkės nenusėdo. Būsima knyga jau klostosi.
„Dabar rašau naują romaną „Katės neturi skėčių“. Mano herojės istorija sudėliota iš daugybės likimų šukelių.Vaikystėje per trėmimus ji buvo atskirta nuo išvežtų tėvų. Ją užaugino svetimi žmonės. Iš tos moters buvo atimta viskas – tikrasis vardas, pavardė, giminystės ryšiai...“
Veliuona – ramybės uostas
Pro savo namų langą Violeta regi stulbinamo grožio peizažą – Nemuną, medžius ir pievas, kuriuos didžioji dailininkė gamta nudažo vis kitomis spalvomis. Pakalnėje alma švento Jono Nepomuko šaltinis. Didelėje kaimiškoje rašytojos namų virtuvėje vienas kitam nekliudo ateiviai iš „skirtingų planetų“ – šiluma alsuojantis duonkepis ir kompiuteris. Toji jaukios ramybės aura atperka laikinus nepatogumus.
„Kai prisnigo, iki Trijų Karalių į parduotuvę neatvežė duonos, nes autobusiukas su prekėmis negalėjo iki jos pakilti. Bet nieko tokio, išsiverčiau su savo atsargomis“, – giedru balsu pasakoja Violeta. Jau bene dešimt metų, kai ji iš Kauno išsikraustė į Veliuoną. „Šiuose namuose aš laiminga: turiu ramybę, kurios reikia rašančiam žmogui, turiu artimą širdžiai žmogų, jaučiuosi kūrybinga ir sveika. Viskas gerai sekasi ir mano vienturtei dukrai. Turiu jau dvi anūkes. Tiesa, kai gimė pirmoji anūkėlė, jaučiausi dar per jauna „baba“, – man tebuvo trisdešimt devyneri“, – prisipažįsta rašytoja.
Dabar Violeta Šoblinskaitė turi daugiau laisvo laisvo kūrybai, nes atsisakė viešosios įstaigos „Nugalėk save“ direktorės pareigų. Vakarais abu rašytojai, vyras ir žmona, „revizuoja“ savo darbus. „Susėdę prie arbatos su Gasparu pakedenam vienas kito rankraščius. Mes kūrybine prasme esam skirtingi, abu turime savo silpnųjų ir stipriųjų pusių. Ar patarimai padeda? Iš šalies geriau matyti, be to, vyrų požiūris į pasaulį racionalesnis. Kai ruošiau eseistikos knygą „Truputis lauktuvių“, Gasparo patarimas paimti „duršlioką“ ir nusunkti rankraščius, paliekant juose tik „tirščius“, tikrai pravertė. Jis mano pastabų irgi nesibaido“, – pasakoja Violeta.
Išaušo prozos valanda
Savo pirmąją knygą – eilėračių rinkinį „Šaknų žiedai“ Violeta Šoblinskaitė išleido 1986 metais. Po to kūrybinę sąskaitą papildė nauji eilėraščių rinkiniai, apysaka, romanai, pjesės vaikams. Poezija, proza, dramaturgija, vertimai, esė, žurnalistinis darbas rašytojai duoda vis naujos patirties. Pasak jos, ypatingo prisirišimo prie vieno kurio nors žanro nejaučianti. Tačiau vis dėlto Violeta prasitaria, kad poezijos rašo vis mažiau, ir toji „vaikiška kairumo liga“ jau bepraeinanti. „Persirgta“ keliomis eilėraščių knygomis, paskutinė – „Obuoliai iš meilužių sodo“ išėjo prieš penketą metų.
Tik ar tikrai persirgta ir tikrai – paskutinė? Juk Violetos mėgstamas posakis – niekada nesakyk niekada. „Mano rytas prasideda puodeliu kavos ir cigarete, o paskui seka darbingiausios valandos, skirtos kūrybai. Eilėraščiai gali ateiti į pasaulį ir virtuvėje geriant rytinę kavą, ir nemigo naktį…. Tačiau poeziją vis sunkiau rašyti – amžius jau nebe tas. Todėl dabar mieliau renkuosi prozą.“ Prozą V. Šoblinskaitė ėmė rašyti prieš keliolika metų, kai iš Kauno išvažiavo gyventi į nuošalų Gribašos kaimą Baltarusijos pasienyje. Tai buvo tikri atsiskyrėliško gyvenimo universitetai.
„Iš Gribašos kilo mano romano „Vilkų marti“ žmonės ir istorijos. Ten aš ėmiau rašyti noveles, „Kauno dienos“ tuometiniam kultūros ir meno priedui „Santaka“ siųsti esė „Truputis lauktuvių iš kaimo“. Nuo „Santakos“ užsakymu išverstų Efraimo Sevelos romanų „Monė Cackesas – vėliavnešys“ ir „Sustabdykite lėktuvą, aš išlipsiu“ prasidėjo mano kaip vertėjos biografija – šiandien esu išvertusi jau keliolika romanų, pjesių. Begyvenančią Gribašoje mane priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą. Tai suteikė pasitikėjimo ir sutvirtino tikėjimą, kad nėra svarbu, kur gyvena rašytojas – didmiestyje ar kaime.“
Tas tolimas Dzūkijos kaimas ir bendravimas su jo gyventojais atvėrė nuostabius kalbos lobius. Jie kaip brangakmeniai blyksteli rašytojos prozoje, stulbindami savo spalvingumu, neregėtu naujų briaunų žaismu. Violetos Šoblinskaitės tekstų kalba nepaprastai sultinga, tikra, vaizdinga. Rodos, paties gyvenimo syvai teka iš sakinio, kaip iš saulėje prinokusio vaisiaus.
„Aš galiu tik užjausti rašytojus, kurie gyvena mieste, nes jie neturi tokios gyvenimiškos kalbos mokyklos. Nors… įsigalėjusio postmodernizmo laikais viskas keičiasi. Jau tampa įmanomas ir romanas, parašytas reklaminių klipų, interneto pašnekesių kalba. Jis jau irgi turėtų savo skaitytojų“, – prasitaria V. Šoblinskaitė.
Gyvenimas susideda iš mažų džiaugsmų
Rašytoja sako nesivaikanti eksperimentų ir niekada jais nesižavėjusi: „Man literatūroje svarbiausia tiesa. Turi būti jausmas. Idėja, kuri tave degina. Netgi autoriaus išmonė turi būti tikra, teisinga. Melą, apsimetinėjimą skaitantysis labai greitai pajunta. Manau, kad skaitytojai ir yra svarbiausias dalykas kuriančiajam literatūrą: jeigu rašytojas jų turi – savo tikslą pasiekė.“
Pasak Violetos Šoblinskaitės, jai nėra įdomu racionaliai sukonstruoti knygą. Tačiau ji tolerantiškai pripažįsta – kiekvienas rašytojas turi teisę į savo erdvę. Juk ir skaitytojai nėra vienodi.
Savo gyvenime Violeta labai daug ką yra ryžtingai keitusi. Jaunystėje ji iš Šiaulių atsikraustė į vienkiemį pakaunėje, paskui gyveno daugiabutyje Kaune, iš kur pabėgo į trobą tarp miškų pasislėpusioje Gribašoje. Paskui vėl Kaunas, dabar Veliuona…. „Aš nesigailiu, kad mano gyvenimas margas kaip genys. Permainos – tai patirtis. O rašančiam žmogui reikia turėti didelę patirtį.“
Savo prigimtimi aš ne miesto žmogus, prisipažįsta Violeta. Ir nors bičiuliai yra patyrę jos draugiškumą, komunikabilumą, nustebina netikėtu prisipažinimu: esu vienišė. „Man patinka gyventi ramiau – kad būtų arba vienkiemis, ar savas namelis. Čia aš kada panorėjusi galiu pasikurti krosnį. Kieme auginu ištisas voras įvairiausių jurginų... Net juokaujam – rudenį pas normalius žmones bulviakasis, o pas mus jurginkasis. Atokaitoje prie namo be jokio šiltnamio priauginau agurkų ir pomidorų. To derliaus užteko ir valgyti, ir žiemai į stiklainius uždaryti. Dabar turiu puikų rūsį, ten visko prisidėjau, žodžiu, esu tikra gaspadinė“, – džiaugiasi mielais gyvenimo provincijos miestelyje džiaugsmais rašytoja.
Ji sako, kad miestas jai reikalingas tik kultūros prasme. Bet šiais laikais jos pasisemti nesudėtinga ir įsikūrus kaime. Vieninteliu miestu, kuriame gali normaliai jaustis, Violeta Šoblinskaitė vadina Kauną: „Kaunas man yra labai savas. Vilniuje būdama to nejaučiu.“
