aA
Kai žemėje kur ne kur vis dar pūpso balto sniego lopinėliai, kai lietus grumiasi su sniegu, o vėjas žaidžia nuogomis medžių šakomis...
Pavasaris
© Shutterstock nuotr.

Įsivaizduojate, praveriu mūsų didžiojo kambario duris, o čia... pati nuostabiausia pieva, pražydusi įvairiausiomis lauko gėlėmis. Dūzgia bitės, šokinėja žiogeliai, pro šalį praskrenda boružė, ore žaidžia drugeliai... Nejau mano namuose pavasaris?

Truputį išsigąstu, nes tolumoje išgirstu mūkiant karvę. Krūpteliu, kai kitoje pusėje išgirstu išdidų gaidžio kakariekū, o netrukus, iš tolybių, atsklinda ku-kū, ku-kū... Bandau įsiklausyti, kiek man liko tokių gražių, žydinčių pavasarių... Užsimerkiu.

- Ai! Man kažkas įkando! – tuoj pamatau, jog stoviu beveik ant skruzdėlių tako...

Vis dar negalėdama patikėti tuo, kas su manimi vyksta, susirandu mobilųjį telefoną ir klestelėjusi ant žolės skambinu vyrui.

- Brangusis, ar tu žinai, ar matei kas įvyko šįryt?

- Žinoma, brangioji, - išgirstu, - šįryt pajutau pavasario dvelksmą namuose.

- Tai tu žinai??

- Ką žinau? Kad pavasaris atėjo? Meile mano, ar matei kalendorių? – vyras nuoširdžiai nusijuokė.

- Brangusis, bet... bet, ar matei pievą, ar girdėjai mūkiant karvę?..

- Meile, juk tai ne pirmasis pavasaris mano gyvenime, viliuos, ir ne paskutinis, - vyras vėl ėmė juoktis, - mieloji, atleisk, bet aš turiu dirbti.

- Iki...

Nesuprasdama, kas vyksta, ir aiškiai girdėdama paukščių čiulbėjimą išsliūkinu į vonią – gal ten viskas bus po senovei? Šviesios plytelės, spalvoti rankšluosčiai ir pinti skalbinių krepšiai... Imdama už durų rankenos užsimerkiu – maža ką.

Įžengusi į vidų tuoj pajuntu po kojomis... šiltą smėlį! Negaliu patikėti, tačiau aš stoviu pačiame tikriausiame pajūry. Smėlyje mėtosi baltos kriauklytės – visai tokios pačios kaip tos, kurios nupieštos ant vonios kambario plytelių... Beje, smėlio spalvos.

Apsidairau aplinkui. Nė vieno žmogaus. Na, žinoma, juk tai mano „vonia“. Joje dažniausiai būnu viena.

Tolumoje prabėga stirna. Kokia ji graži! Imu kvatotis ir čia pat susimąstau, ar aš nekvanktelėjau. Taškausi jūros vandeniu, šokinėju per bangas, kol kiaurai permirkstu... Vanduo dar šaltokas.

Pajuntu, kad turiu neatidėliotinų reikalų. Imu ieškoti tam skirtos vietos. Kopiu į kopą, džiaugiuosi saulės spinduliais – pajutusi tyro oro nerūpestingumą numetu rankšluostį – kam jis man, kai taip šildo saulė?
Užeinu į tvarkingą budelę – nustembu, čia nėra jokio blogo kvapo.

Klesteliu ant reikalų atlikimo vietos ir akimirkai, šypsodamasi užsimerkiu. Bandau prisiminti, ar tikrai mes nenusipirkome kokios kelionės į šiltuosius kraštus, ir ar aš vakar vakare netyčia ko nors neišgėriau (nes šiaip jau esu nevartojanti).

Atsimerkusi apstulbstu. Aš savo namuose, neatidėliotinų reikalų atlikimo vietoje.

Nesuprasdama, kas vyksta, pagaliau nušlepsiu į miegamąjį. Gal jau tai darosi banalu, bet randu ten... nuostabų žiedus mezgantį obelų sodą, pakabintą hamaką... Visai kaip vaikystėje, kai senelis taip ieškojo tinkamos vietos anūkės hamakui.

Pastarasis labai vilioja, bet įsipareigojimo balsas stipresnis – turiu bėgti...

Nusprendžiu važiuoti ne automobiliu, bet viešuoju transportu. Eidama stebiuosi vis dar neištirpusiais sniego lopinėliais lauke ir nusikvatoju pagalvojus, kad grįžusi namo galiu rasti iš po kamino kyšantį medį, o gal kokį rožių krūmą.

Truputį nuliūstu pamačiusi atvažiuojant seno „kirpimo“ troleibusą, nuo senatvės šiek tiek net pakrypusį. Žmonės, pabirę iš jo lyg pupos, nustebina įraudusiais, laimingais veidais.

Įlipusi nuščiuvau... Atsidūriau pačiame tikriausiame miške! Kapanojaus per gilias samanas ir godžiai įkvėpinėjau šviežią miško orą... Rodos, galėjau jausti kiekvienos pušies skleidžiamą aromatą, paslapčių kupiną eglių kvapą... Prisiglaudžiau prie beržo ir jį apkabinau. Buvo akivaizdu, kad neseniai lyta. Saulės spinduliai, rodos, spaudė iš miško visą jame tūnantį aromatą, kėlė dangun visas šios vietovės paslaptis ir jas sklaidė, sklaidė... Jei tos paslaptys susitvenks į debesis ir kur nors nulis, bus palaiminta žemė, sugėrusi tokį lietų...

Besigėrėdama priėjau miško pakraštį ir tolumoje pamačiau čiurlenantį upelį, jo vandenyje taškėsi žuvys. Pribėgusi artyn ir nusiavusi batus įbridau. Pajutau šaltoką, gaivų vandenį... Ėmiau juo praustis veidą, taškytis... Ir vėl akimirkai sustingau: išgirdau mašinos burzgesį – bet kas žino, gal tai koks kaimo traktorius artėja?

- Ai! – nevalingai net sušukau, - mane aptaškė!

Norėjau pamatyti, kas tai padarė ir atsitokėju... stovinti ant šaligatvio. Netoliese čiurleno upelis, subėgdamas į lietaus vandeniui skirtą nuotekų šulinį. Mane aptaškė neatsargus vairuotojas. Na, ką padarysi… Toks tas miesto gyvenimas.

Permirkus sliūkinu namo ir kilsteliu ranką pravažiuojančiam taksi.
Vos į jį įlipusi negaliu patikėti – esu pačioje tikriausioje kabinoje, o man atsiveria nuostabūs kalnų ir jų papėdžių vaizdai. Truputį baugu – kabina pakabinta gal ir ant patikimos „virvės“, bet toji praraja apačioje...

- Gerbiamasis, kur aš esu? – nusprendžiu papurtyti keistą realybę pagaliau atsikvošėti. Juk tas žmogus, sėdintis kabinos priekyje ir spaudžiantis mygtukus turėtų žinoti, kas čia vyksta...

- Gerbiamoji, esate labai gražioje vietoje, o netrukus būsite namuose, - nusišypso „vairuotojas“.

Nusivylusi atsakymu, bet ne vaizdais, jais ir gėriuosi. O kai kabina atsiduria ant žemės paviršiaus, praveriu jos duris. Vos jas užtrenkus pamatau, jog stoviu prie savo namo...

Užėjus nustembu – vyras jau namuose.

- Brangioji, žiūrėk, ką tau parnešiau, - apkabindamas ir pabučiuodamas į lūpas vyras man įteikia žibučių. Pabučiuoju jį ir įsisiurbiu į puokštelę.

- Kur rinkai? – klausiu šmaikštaudama, juk suprantu, kad grįždamas namo miesto šaligatviais veikiausiai nupirko pas kokią senučiukę.

- Oi, brangioji, šiandien visas šaligatvis buvo nusėtas žibutėmis... Man atrodo, aš grįžau ne miesto, o miško keliukais...

Sumišusi pažvelgiau į vyrą, tuomet į žibutes. Dar kartą prispaudžiau jas prie lūpų, ėmiau uostyti... Užsimerkiau. Ir pajutau kaip kvepia bundanti žemė, kaip tyliai traška besiskleidžiantys medžių pumpurai. Taip, ateina pavasaris. Jis jau įsibėgėjo mano širdyje. Įsibėgėjo... ir suteikė sparnus.

- Brangioji, kodėl rankšluostis mėtosi ant grindų? – girdžiu ne priekaištaujantį, bet nustebusį vyro balsą, sklindantį iš vonios. Nes niekuomet šitaip nepalieku rankšluosčio.

Pažvelgiau į vonios kambario pusę, tuomet dar kartą įkvėpiau nuostabaus žibučių aromato. Širdį kuteno kažkoks nepaaiškinamas džiaugsmas. Kikendama tyliai tariau:

- Mielasis, tai todėl, kad šaligatviai pražydo žibutėmis...

Svajoju žaisti ir skleistis drauge su pavasariu.

Elija

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Landsbergis: Rusija turėjo savo didžiąją galimybę, bet ją prarado (75)

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad Stalino ir Hitlerio...

Gyvai / DELFI Diena. Dėl Skvernelio registruoto pavadinimo – Malinausko ir Jakilaičio akistata Kita tema – bankų mokestis veržiasi pirmyn – ar nekils dėl jo problemų?

Narkevičiaus likimas gali spręstis pirmadienį: susitiks Nausėda ir Skvernelis Narkevičiaus likimas gali spręstis pirmadienį: susitiks Nausėda ir Skvernelis

Prezidentas Gitanas Nausėda apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių kritiškai pasisakė...

Lietuvos paštas stabdo Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pardavimą (3)

Valstybės valdomo Lietuvos pašto valdyba nutarė stabdyti Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų...

„Kailių karalienės“ Veličkienės įrašas sukėlė diskusijų audrą: svarbu mergaites apsaugoti nuo skandinaviško minimalizmo (4)

Socialiniame tinkle „Facebook“ kailių karaliene vadinamos Nijolės Veličkienės įrašas...

Apie lietuvišką verslą, kuriam sekasi: jau seniai nesame tik pigios darbo jėgos šalis

Kol dalis lietuvių džiaugiasi į šalį atkeliaujančiomis užsienio kapitalo įmonėmis ir jų...

Griežti Nausėdos žodžiai: neapgaudinėkime savęs daugiau dėl Rusijos (433)

Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, negalima paviršutiniškai kalbėti apie didžiausią Lietuvos...

„Achemoje“ incidentas: darbuotojams liepta užsidaryti langus ir neiti į lauką papildyta 14:17 val. (227)

Bendrovė „ Achema “ trečiadienį, 10.55 val., dėl techninių priežasčių sustabdė vieną...

Nuogas šalia mokyklos vaikščiojęs užsienietis tikina, jog kažkas jį apnuodijo ir jis dabar nori numirti (28)

Kauno apylinkės teismas patenkino prokurorų prašymą ir maksimaliam terminui, trims mėnesiams...

Generalinis prokuroras į teismą padavė Lietuvos valstybę (316)

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis į teismą padavė Lietuvos valstybę ir iš jos prašo...