Pakvimpa vešli žolytė, kuri kutena man švelniai pėdas, o kiek daug margaspalvių gėlių. Tokios kvapnios... Vėjelis pučia, švelniai kedena ir glosto man plaukus. Aš vis brendu, kol sustoju ir įkrentu į tą pasakišką patalą.
Taip gera širdy, jaučiuosi lyg rojuje. Dangus toks ryškiai mėlynas, tarsi jūra, o debesys, kaip puri cukrinė vata. Plaukia ir plaukia purios pagalvėlės, tik nežinia, kur... Apsižvalgius susimąsčiau, kaip vis dėlto Lietuvėlėje man gera. Juk tai mano gimtinė! Tai gimtinė, kurioje užaugau. Didžiuojuosi ja, kokia bebūtų.
Ši žemelė daug iškentė, bet išliko, vis tiek, be galo graži. Kiek ežerų, sraunių upių, gūdžių miškų toje mūsų Lietuvėlėje. Kartais žiemą gali pamatyti, kaip ledas užkloja upes, bet ir tada niekas nesutrukdys joms tekėti sava vaga.
Tai sraunioji Neris, kuri vinguriuoja kaip ilga gyvatėlė į sraunųjį Nemuną. O didysis Nemunėlis keliauja iki mūsų vienintelės Baltijos jūros. Jūra visus metus šalta, tik vasara šiltesnė, nes saulutė sušildo savo spinduliais. Kai vėjas papučia smarkiau, jūra supyksta ir muša savo dideles bangas į krantą gąsdindama kitus...
O kiek gi daug miškų Lietuvoj! Tokie tankūs ir dideli. Einu tais spygliuotais miško keliais ir kartais nebesuprantu, kur baigiasi tie vingiai... Aplink tiek įvairiausių medžių, žemė apklota žaliomis samanėlėmis. Taip tylu... Prieinu prie medžio, stipriai apkabinu tą storą kamieną ir užsimerkiu. Aplieja neapsakoma šiluma ir energija, kūną bado šiurpuliukai. Užlieja ramybė... Tai tarsi žalia svajonė...
Laura
*****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
