Taip svajojau būdama dar –iolikos, daugiau nei prieš 10 metų. O ką galėčiau apie svajones pasakyti šiandien? Svajonės nesikeičia. Tos tikros, giliai širdyje, Mūsų, jos lieka tokios, kokios buvo, kaip beįstengtumėm jas paslėpti ar nuo jų pabėgti. Jos šaukia iš mūsų sąmonės gelmės!
Mes negirdime? Visi mes girdime, tik bijome jas įgarsinti. Gyvenimas susiklostė galbūt ne taip, kaip tikėjomės būdami maži. O juk vaikai sau nemeluoja. Jie žino, kad svajonės yra beribės ir tikros. Tikros ir atspindinčios mūsų gyvenimo esmę, būvį šioje Visatoje. Mūsų laimės žiburį, mūsų visavertiškumo jausmą ir harmoniją su Savimi bei Pasauliu.
Svajoju skraidyti. Man įsėdus į bet kokią pilotavimo priemonę, galvoje knibžda tik viena mintis: „Kodėl ne aš“? Norėjau aštuoniolikos metų stoti į Aviacijos institutą, bet turėjau labai mylinčius ir nieko negirdinčius tėvus. Mano mintis ir svajonė buvo labai greitai palaidota, aš pavadinta tiesiog svajokle. Laimingai gyvenu, negalėčiau skųstis. Tik skristi noriu kasdien. Tikiu, vieną dieną skrisiu. Tiek, kiek norėsiu ir pati. Bent jau su parasparniu...
Tėvai, leiskite vaikams svajoti ir skatinkite, paremkite jų svajones. Juk gyvenimas toks laikinas, o svajonės tokios tikros ir nešančios gyvenimui pilnatvę. Netgi jei ieškoma paparčio žiedo ir galbūt bus ieškoma jo visą gyvenimą, leiskite gyventi Širdimi, o ne visuomenės nustatytomis normomis. Bus laimingi Jūsų vaikai, laimingi būsite ir Jus.
Žuvėdra
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
