Tačiau ką bedaryčiau, ką bepasirinkčiau, buvau mokoma užbaigti savo užsiėmimą ar darbą iki galo. Ne, nekenčiamų pianino pamokų negalėjau mesti, kol nebuvau šimtu procentų tikra, jog tai – ne man.
Lygiai taip pat pati galėjau rinktis draugus. Tiesa, tėvai visada ragino kuo dažniau vestis juos į namus – dabar suprantu: jie norėjo matyti, su kuo bendrauju, kad reikalui esant galėtų laiku prigriebti netikusią draugystę už uodegos. Beje, net ir tuomet nebūdavo pasakoma, kad su vienu ar kitu vaiku nebendraučiau, o stengiamasi įtakoti to „netikėlio“ elgesį. Tėvai organizuodavo iškylas, žygius, žaidimų popietes kieme, pamokų ruošas ir kitokias veiklas.
Vėliau ir pati išmokau rinktis – tiesiog savaime linkdavau link tokių vaikų, kurie galvojo ir elgėsi panašiai kaip ir aš. Ko gero, tėvai suteikė man labai gerą sąmoningo ir atsakingo pasirinkimo pradžiamokslį. Tik jiems esu dėkinga, kad visada iš visų galimybių sugebėjau ir sugebu pasirinkti taip, jog nė akimirką nesudvejočiau, kad gal būt pasirinkau neteisingai.
Mokykla buvo džiaugsmingas mano gyvenimo tarpsnis. Apskritai buvau teigiamas vaikas ir nekeldavau rūpesčių nei mokytojams, nei tėvams. Puikiai mokiausi, laiku grįždavau namo – maištingas ir triukšmingas gyvenimo būdas, kokį gyveno dauguma bendraamžių, man buvo nepriimtinas. Vėliau įstojau į universitetą. Tiesa, ilgai dvejojau, ką rinktis: pragmatišką studijų kryptį, kuri užtikrintų man gerą ateitį, ar meno studijas, kur labiau linko širdis.
Vis dėlto pasukau ten, kur traukė širdis. Baigusi studijas ir vėl turėjau pasirinkti: grįžti į gimtąjį miestą ir iš karto turėti darbą bei pastovias pajamas (tuo pačiu ir gyvenimą po tėvų stogu), ar likti sostinėje ir pradėti viską nuo nežinios, nuo mažų siaurų takelių, pačiai išsikovojant vietą po saule. Likau sostinėje. Ir nors nebuvo lengva, džiaugiuosi, kad paklausiau savo širdies – dabar einu į darbą kaip į šventę ir dirbu tai, kas man teikia džiaugsmą.
Be to, labai myliu Vilnių ir neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Net kai buvo sunkoka, kai gerą pusmetį neturėjau darbo ir draugės, įleidusios šaknis Londone, kvietė atvykti ir laimės ieškoti drauge su jomis, aš pasirinkau gyvenimą Lietuvoje. Vilniuje. Ten sutikau ir savo meilę...
Keista, bet užteko persimesti vienu kitu sakiniu, ir man jau buvo aišku, kad tai – JIS. Regis, iki tol tiesiog klaidžiojau tamsoje, JO ieškodama, o sutikusi paprastai ir be klausimų ištiesiau ranką. Jis sakosi padaręs tą patį...
Tiesa, ir vėl teko rinktis iš dviejų, tačiau tikiuosi, kad vaikinas, su kuriuo prieš sutikdama savo gyvenimo meilę, bandžiau susitikinėti, ir kuriam pasakiau sudie, labai nesupyko – ko gero, ir jis pats jautė, kad nesame skirti vienas kitam. Džiaugiuosi, kad vienas kitą išgelbėjome nuo bereikalingų skaudžių pasekmių.
Vaikai? Na, šitų tai tikrai nesirinkau. Juk vaikai į pasaulį ir pas mus ateina tada, kada jiems to reikia. Jie renkasi mus, ir aš esu laiminga, kad buvau pasirinkta tapti mama.
Dabar renkamės visi drauge: vyras, aš ir mūsų mažyliai. Trokštu, kad mano vaikai išmoktų rinktis sąmoningai ir atsakingai, kad galvodami apie save neužmirštų galvoti ir apie kitus, apie aplinką, kurioje gyvena, apie savo Tėvynę. Mano uždavinys yra juos to išmokyti ir išleisti į gyvenimą dorus ir sąžiningus žmones, greta kurių visiems būtų saugu ir gera.
Na, o svarbiausia renkantis ir kuriant savo likimą yra nelipti kitiems per galvas – tuomet ir mes, ir kiti žmonės galės patys kurti savo likimus ir būti laimingi.
Dėkojame Laimai už atsiųstą istoriją. Ji dalyvauja konkurse „Esu savo likimo kalvis“ ir turi galimybę laimėti puikių prizų. Kviečiame dalyvauti ir jus!
