aA
Viena iš garsiausių šokėjų ant ledo, savimi pasitikinti moteris ir tiesiog gražuolė Margarita Drobiazko žurnalui „Dobryje sovety“ pasakoja apie save, vyrą ir daug kitų jos gyvenime svarbių dalykų.
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko
© DELFI / Šarūnas Mažeika

- Ką įvardytumėte kaip didžiausią savo gyvenimo avantiūrą?

- Greičiausiai dailųjį čiuožimą (juokiasi). Ir ši avantiūra tęsiasi praktiškai visą mano gyvenimą. Esu gimusi po Šaulio ženklu, tačiau mano būdas labai nepastovus. Kažko imuosi, bet gana greitai pabosta. O dailusis čiuožimas – vienintelis nepakeičiamas mano interesas.

- 1988 pradėjome čiuožti poroje su Povilu, o kaip užgimė meilė?

- Viskas išsirutulioja labai natūraliai. Juk kartu praleisdavome tiek laiko: treniravomės, dalyvavome varžybose, važinėdavome po įvairius miestus, ir, savaime aišku, kartu pietavome ir vakarieniavome. Mūsų apsilankymai restoranuose nepastebimai virto pasimatymais. Galiu pasakyti vieną: mano meilės teko sunkiai siekti.

- Ir vis dėl to: kada atkreipėte dėmesį į Povilą kaip į vyrą?

- Kai jis man apie savo jausmus prisipažino. Viskas susiklostė kažkaip... nelabai vykusiai. Įvyko tai vienos čiuožyklos Šveicarijoje rūbinėje. Kažkas jam užėjo: greičiausiai jis tuos jausmus kaupė, kaupė, o tada pačiu netinkamiausiu metu viską išpliurpė (juokiasi). Man iš pradžių jo buvo gaila. Tai ir pasakiau: „Na gerai, pagalvosiu“. Mąsčiau, tyrinėjau ir suradau jame tai, ko anksčiau niekada nepastebėjau...

Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko
© DELFI / Audrius Solominas

- Kuo jis Jus sužavėjo?

- Turbūt rūpestingumu. Sportininkai vis dėl to yra tikri egoistai – viską daro tik sau, dėl savęs. O Povilas visada stengėsi dėl manęs. Tai, savaime aišku, papirko. Tokio rūpesčio ir globos nebuvau patyrusi nei iš vieno. Jo rūpestingumas atsispindėjo visame kame: nuo kasdienių, atrodo, bereikšmių smulkmenų – visada ranką paduos, duris atidarys – iki rimtų dalykų.

Jis labai komunikabilus: man kieno nors pagalbos prašyti nejauku, o jam – jokių bėdų, jis labai lengvai visas problemas išsprendžia. Ir rankos jo auksinės: namuose gali sutaisyti bet ką, moka viską. Jis turi labai daug savybių, būtinų kiekvienam vyrui. Mano gyvenimas pastebimai palengvėjo, o tai svarbiausia. Vyras moters gyvenime atsiranda tam, kad jai būtų geriau, lengviau, o ne priešingai (juokiasi).

- Ar iki Povilo turėjote daug romanų?

- Daugybę! Daugiausia dar vaikų darželyje (juokiasi). Iš tikrųjų daugiau buvo ne romanų, o vyrų, išpažinusių man meilę. Greičiausiai man tiesiog sekėsi. O romanų būta arba su sportininkais, arba su žmonėmis iš meno pasaulio. Mane jaunystėje kvietė filmuotis, tačiau nebuvo lemta, nes viską į vietas sudėliojo dailusis čiuožimas. Mokiausiai sporto mokykloje, todėl mane supo sportininkai.

Tragiškos meilės, laimei, nepatyriau. Aišku, sielodavausi, kai nepavykdavo. Bet dažniau išskirdavo pats gyvenimas: mylimasis išvykdavo treniruotis į kitą miestą ar į kitą šalį, ir viskas. Palaipsniui jausmai užgesdavo. Verkti įsikniaubus į pagalvę paprasčiausiai nebūdavo kada – reikėjo treniruotis. O ant ledo pasimiršta visos problemos. Užlipu ant ledo, o galvoje: „Na ir kas??? Juk aš būsimoji čempionė! Susirasiu kitą! Tada galės graužti nagus!“ (juokiasi).

- Povilas dažnai jums prisipažįsta mylįs?

- Po šimtą kartų per dieną (juokiasi). Labai stebiuosi, kai moterys skundžiasi esą vyrai joms gaili meilės žodžių, na, geriausiu atveju, išgirsta „Na myliu...“. Niekaip nesuprantu. Man visada apie meilę kalba lengvai ir paprastai. Juk tai taip malonu!

- O kuris rytais neša kavą į lovą?

- Nei vienas. Aš – pelėda, o Povilas – vyturys. Jis manęs pusryčiams laukia tris valandas – visas peralkęs. Bet rankų sudėjęs tą laiką nesėdi – nuo pat ankstyvo ryto kažką dirba, kažką tvarko namuose. Ir laukia, kol pabusiu. Ir visada laukia pusryčių (juokiasi).

- O kuris iš jūsų gamina?

- Dažniausiai aš. Iš tikrųjų gamina tas, kuris tuo metu būna namie. Aš pagal nuotaiką. Iš esmės, kažkokio pasiskirstymo tikrai nėra, vienas iš kito nieko nereikalaujame ir pretenzijų nereiškiame. Dėl tokių dalykų nesukame galvos. Produktus perkame patys. Asmeninio virėjo mums tikrai nereikia.

- Pavyzdžiui, Jūs ką tik grįžote iš treniruotės, o jau po kelių minučių grįš Povilas, juk norite pasitikti vyrą pagaminusi ką nors gardaus, su meile. Kokį patiekalą tokiu atveju greitai pagamintumėte?

- Salotas, kuriose būtų daug visko: daržovių, žalumynų, truputis sūrio, riešutėlių. Pagardinčiau alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu bei granatų sultimis. Tokias salotas gaminu, kai neturiu laiku. O jeigu norisi pavalgyti rimčiau, nėra nieko geriau už žuvį ar jūros gėrybes su ryžiais ir salotomis.

Tačiau kartais ir picą iškepu, ir sumuštinių sutepu. O kartais prie vyno tiesiog patiekiu sūrio ir vytintos mėsos – ir skaniai viską suvalgau. Mes iš esmės valgome viską. Tik nemėgtu perkepto maisto ir baltos duonos gaminių... Tiesa, tiesiog dievinu šokoladą, šokoladinius tortus, pachlavą. Bet man pavyko save įtikinti, jog tokia mityba nenaudinga, ir dabar, laimei, šių gardėsių norisi mažiau.

Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas
Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas
© DELFI / Tomas Vinickas

- Margarita, Jūs optimistė?

- O taip! Optimizmo turiu į valias. Jeigu kas nors nepasiseka, bandau dar kartą. Matyt, sportas užgrūdino – galiu susierzinti, bet ašarų nelieju. Verkiu, kai pasidaro ko nors gaila. O priversti mane jausti gailestį ganėtinai paprasta. Mane supa daug gyvenimą labai mylinčių ir savimi tikinčių žmonių. Štai, pavyzdžiui, viena amerikiečių pora iš Los Andželo – jiems jau po aštuoniasdešimt.

Jie tokie nuostabūs, geraširdžiai, ir pačiūžomis čiuožinėja, ir į Everestą kopė. Neseniai buvo atvykę pas mus į Maskvą, pakeliui į Sankt Peterburgą. Puikus pavyzdys visiems, manantiems, jog po 60 metų gyvenime nebegali būti nieko gero ir aktyviai gyventi nebeįmanoma.

- Sakoma, kad optimistai turi daug draugų. Ar tai tiesa?

- Aišku! Turime labai daug draugų, tiesa, dauguma jų iš Lietuvos. Bet tiek Maskvoje, tiek Jungtinėse Valstijose noriai priimame svečius, bendraujame, draugaujame. Palaikome puikius santykius su buvusiais kolegomis, sportininkais, porininkais, dabartiniais partneriais, mūsų poromis iš „Ledynmečio“.

- Optimizmas – puiku, tačiau juk Jums jumyse kažkas nepatinka?

- Esu labai ūmaus būdo, greit užsiplieskiu. Tiesa, tai labai greitai praeina. Kai įtūžtu, atrodo, jog iš pykčio sprogsiu. Povilas bando mano pyktį nuleisti juokais ir pirmasis ryžtasi kompromisams. Esame labai skirtingi ir puikiai vienas kitą papildome.

Pliusas ir minusas, ugnis ir ledas. Aš ūmi, jis – šaltesnis, aš iškart užsiplieskiu, jis – ramesnis. Tiesą sakant, su Povilu tiesiog neįmanoma nesutarti (juokiasi). Tiks toks labai teisingas – negeria, nerūko, nemėgsta konfliktuoti. Su juo labai paprasta ir lengva.

- Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Tiesiog sėdėti ant sofos, pažiūrėti gerą filmą, parūkyti kaljaną. Man tai padeda atsipalaiduoti. Ir... nėra nieko geriau už jūrą. Galėčiau visą laiką gyventi prie jūros, apsupta taikių žmonių, nematydama nieko, kas dedasi aplinkui, negirdėdama, kad žmonės vieni kitus įžeidinėja, skriaudžia gyvūnus, kuriuos taip myliu.

Mane tokie dalykai iš tikrųjų žeidžia. Ir jeigu pats niekio negali padėti, tokios patirtys skaudžiai atsiliepia. Savo akimis regėti kitų nelaimes labai sunku, kartais tiesiog nepakeliama. Tačiau, antra vertus, jeigu visi sugebantys užjausti, prie jūros imtų ieškoti ramybės, ten pasidarytų nelabai linksma...

- Labai liūdna... Na, o prie jūros renkatės aktyvų poilsį ar tiesiog gulinėjate paplūdimyje?

- Vienoje vietoje nusėdėti man sunku, norisi viską spėti. Ankstų rytą – į paplūdimį, po to masažas, tada pasivažinėjimas motociklu, restoranas, norisi ir ką nors įdomaus pamatyti. Man visur ir visada norisi visko. Ryte, vos pabudusi, jau klausiu: ką šiandien veiksime?

Povilui taip pat patinka aktyvus laisvalaikis, jam irgi reikia visko to paties kaip ir man, bet... lėtesniu tempu. Jam labai nepatinka skubėti. Sako: „Kodėl tu nuolat viską planuoji? Atsipalaiduok, plauk palei srovę“. O aš taip negaliu. Man būtina žinoti, kur ir kada einu, ir viską noriu daryti greitai.

- Visada iniciatyvą imate į savas rankas?

- Ne visada. Povilas nuolat ką nors sugalvoja. Egipte vis bandė mane nusitempti panardyti su akvalangu. Aukščio nebijau, bet nerti į vandenį kažkodėl labai baisu. Paniškai bijau žuvų, medūzų... O jeigu kas nors pačiups ir nusitemps gilyn??? Ne, ačiū, nei už ką. Daugiausia, ką galiu padaryti – panardyti su vamzdeliu.

- O su parašiutu šoktumėte?

- O, tai mano didžioji svajonė. Juk lankiau parašiutininkų mokyklą. Bet kai pirmą kartą turėjau šokti iš lėktuvo, teko išvykti į dailiojo čiuožimo varžybas. Taigi šis noras kol kas neišsipildė. Bet to labai trokštu.

- O jūsų namai šalia Maskvos – taip pat svajonė, bet... virtusi realybe?

- Net nežinau, ar svajonė... Bet aš juos labai myliu, juk tai, galima sakyti, mano vaikystė (juokiasi). Pati buvau dizainerė, viską sugalvojau, tiksliai nusakiau, kokio noriu interjero: japoniško stiliaus vonios kambario (jame dominuoja juoda, raudona ir balta spalvos), ir Rytais dvelkiančio kolorito svetainės (čia dominuoja aukso ir bordo spalvos).

Bet iš esmės namuose daugiausia rusvų ir rudų atspalvių. Tiesa, mano tėvų namų – jie, ačiū dievui, labai arti mūsų, penkios minutės automobiliu – interjeras taip pat mano projektas.

- Kaip įdomu! Kokių dar talentų, apie kuruos nieko nežinome, Jūs turite?

- Taip, tikrai turiu dar vieną talentą – priglausti benamius gyvūnus, na negaliu ramiai pro tokius praeiti (šypsosi). Pas mus jau gyvena dvi katės ir du šunys, kuriuos atsivedžiau iš gatvės. O ir pas tėvus gyvena mano palikimas – keli šunys ir katės, iki tol neturėję namų, o dabar gali džiaugtis rūpestingais ir mylinčiais šeimininkais.

Margarita Drobiazko
Margarita Drobiazko
© DELFI / Šarūnas Mažeika

- Margarita, tikiuosi, jog po tokio jūsų prisipažinimo naujų augintinių niekas neims palikinėti!

- Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks – juk negaliu pasirūpinti visais visais benamiais gyvūnais. Nors... kartais tikrai norisi tai padaryti (liūdnai šypsosi). Būtų nuostabu...

- Jūsų gyvenime jau įvyko stebuklų?

- Taip, stebuklų būta! Mama sunkiai sirgo, galima sakyti, per plauką liko gyva. Manau, kad Dievas padėjo. Nuolat vaikščiojau į cerkvę ir meldžiausi. Tuo metu man buvo gera tik cerkvėje arba prie mamos lovos. Vos tik pasitraukdavau nuo jos ar išeidavau iš maldos namų, tapdavo nepakeliamai sunku. Suvokiau, jog bet kurią akimirką gali įvykti nelaimė. Kartą cerkvėje man pasirodė, jog atvaizdas ikonoje į mane žvelgia gyvomis akimis. Ir man taip palengvėjo...

Norite tikėkite, norite – ne, bet nuo tos dienos mama pradėjo sveikti. Niekas nebetikėjo, jog jai pavyks išsikapstyti. Tokios infekcijos pakirsti žmonės sunyksta per tris dienas, mamai niekaip nerado tinkamų antibiotikų. Ji buvo praktiškai komos būklės. Ir štai, kai visai nebeliko vilties, vaistai padėjo! Nuo tada visada uždegu žvakę Nikolajui stebukladariui nedidelėje cerkvėje Piragovkoje. Tai buvo pats didžiausias stebuklas mano gyvenime!

- Ir pabaigai, Margarita, atskleiskite paslaptį – daug dirbate, bet suspėjate ir su draugais pabūti, ir pailsėti, ir gyvūnais pasirūpinti, ir dizainere pabūti... Kaip Jums tai pavyksta?

- Nemanau, jog tai kažkas neįmanomo, atrodo, kad tai normalu ir būdinga sportininkams – viską suspėti (juokiasi). Tikriausiai didžiausia paslaptis ta, jog tiesiog labai myliu gyvenimą – juk tai ir yra didžiausia laimė, ar ne taip!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ant branduolinio karo slenksčio: kodėl 2020-ieji gali tapti lemtingi (292)

Netikėtai kilus didelei tarptautinei krizei kurį laiką trunka apsižodžiavimai, raginimų sėsti...

Savaitės orai: pirmadienį gresia rekordas, vėliau bus blogiau

Pirmadienį Lietuva pateks į galingo ciklono pietvakarinę šiltąją dalį. Dangumi plaukiantys...

Žydų gydytojas parodė dar nepažįstamą Aušvico pusę (106)

„ Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus...

Išskirtinį Europoje karaliavusios dinastijos atstovų veido bruožą nulėmė kraujomaiša: išnyko visa giminė (24)

Daugeliui karalių ir karalienių, priklausiusių Austrijos Habsburgų dinastijai, valdžiusiai...

Miestas, kadaise tituluotas prekybos sostine: prasiautęs pirmasis pasaulinis karas paliko tik apokaliptinius vaizdus (11)

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Tauragė turėjo beveik trylika tūkstančių gyventojų,...

Derbis, kurio galėjo ir nebūti: LKL lyderių galvose kirba kitokie klausimai (7)

Kalbant juokais, Kauno „Žalgirio“ tritaškių pataikymo procentas nemeluoja. Žvelgiant į jį,...

Hobį darbu pavertęs panevėžietis: veikla prasidėjo todėl, kad valgyti norėjosi (27)

Panevėžio rajone gyvenantis menininkas Erikas Hincas jau trisdešimt metų užsiima keramika ir...

Kaip geriau nepakuoti dovanų, jei nenorite nuvilti (1)

Kuklios dovanos, supakuotos į prašmatnias, daug žadančias pakuotes, sukuria apgaulingų...

Atėjus šeimyniniams džiaugsmams, išėjo vyriški: viskas dėl to prakeikto sekso... (239)

Rašau, nes nebeturiu ko prarasti. Tegu perskaito kas tik nori, tegu tai būna šauksmas į tyrus, bet...