aA
Pavasarį savo 60-ąjį jubiliejų atšventęs vienas ryškiausių lietuviškos muzikos kūrėjų, atlikėjas, pedagogas Laimis Vilkončius sako jubiliejiniais metais didžiausių staigmenų sulaukęs iš savo auklėtinių.
© Corbis/Scanpix

– Šiandien jūsų dainos nedažnai suskamba per radiją. Kuo užsiimate šiuo metu?

Iš tiesų, šiandien jau nesu plačiai žinomas. Niekada nekūriau vadinamosios formatinės muzikos, o ir nesistengiu aklai eiti su mada. Tačiau darbų turiu pakankamai. Namuose esu įsirengęs įrašų studiją ir joje dirbu. Šiuo metu kuriu 2012 metų vaikų dainų šventės finalinį kūrinį. Rugsėjį turiu jį užbaigti.

– Tačiau mes kalbamės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos patalpose...

Jau daugiau kaip dvidešimt metų dėstau įvairiose mokymo įstaigose. Kai tik buvo pradėta dėstyti kultūrinės veiklos vadybą Vilniaus konservatorijoje, tapau vienu iš pirmųjų šios disciplinos dėstytojų. Jau per dešimtį metų Muzikos ir teatro akademijoje rengiami trijų menų – muzikos, teatro ir kino – vadybos specialistai.

– Per savo darbo karjerą pakeitėte bene dešimtį darboviečių. Kurį karjeros etapą laikytumėte prasmingiausiu?

Kai manęs klausia, kokia mano profesija, pirmiausia norisi atsakyti, jog esu kompozitorius. Tačiau kadangi išgyventi vien iš muzikos neišeina, reikia dirbti kitokį darbą. Kiekvienam vyrui karjera yra labai svarbus dalykas. Kai 1992 metais tuometis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pakvietė mane užimti Menų departamento vadovo pareigas, visiems sakiau, kad esu laimingiausias žmogus. Išvykau stažuotei į JAV, pavažinėjau po Europą ir pamačiau, ką galima daryti kitaip. Tai buvo didžiausio pakilimo metai. Ir nors negaliu pasigirti ypatingais nuveiktais darbais, šį laikotarpį prisimenu su vidine širdies šypsena.

– Kokie yra šiandieniniai studentai?

Dirbdamas su vadybos studentais, aš nepatiriu to, ką kiti kolegos patiria dirbdami su kitų specialybių akademiniu jaunimu. Į vadybos studijas vyksta dideli konkursai – iki 150 žmonių į 25 studijų vietas. Vadinasi, galime pasirinkti motyvuotų jaunų žmonių. Su tokiais dirbti įdomu. Kiekviename kurse yra žvaigždžių, kurios reiškiasi, yra ir tyliųjų, kurie beveik nekalba, bet staiga apie save pareiškia sukurdami kažkokį projektą.

– Kurie jums patinka labiau?

Ir tie, ir anie. Svarbu bendrauti. Jei jaunuolis nesireiškia per paskaitas, o tylomis padaro gerai, atsiskleidžia per egzaminą, tad ko daugiau reikia? Studentų atžvilgiu aš visuomet esu nusiteikęs pozityviai. Neturiu tikslo pagauti nežinant. Tai jau būtų noras pademonstruoti savo galią.

– Gal tai viena iš jūsų sėkmingo darbo paslapčių?

Nežinau, ar tai paslaptis sėkmingo darbo, bet negalėčiau skųstis, kad nesiseka dirbti.

– Pavasarį studentai jus išrinko geriausiu dėstytoju, puoselėjančiu ne tik akademinį sąžiningumą, bet ir svarbias akademines vertybes....

Buvau vienas tarp trylikos geriausių Lietuvos dėstytojų. Tai mane labai nustebino, nes net nežinojau, kad tokia apklausa vyko. Neslėpsiu – tikrai buvau labai pamalonintas. Tai viena vertingiausių dovanų šiais mano jubiliejiniais metais.

– Rugsėjo 24-ąją sostinės Piano.lt kiemelyje jūsų kuruoto kurso magistrai kviečia į jūsų kūrybos koncertą „Dar ne kartą: dainos istorija“...

Tai dar viena man staigmena šiais metais. 2009 metais akademiją baigę magistrai savo iniciatyva nusprendė tyliai suorganizuoti šį projektą. Tačiau negalėdami gauti mano dainų, savo sumanymą buvo priversti atskleisti. Dainų daviau daug, o jie patys parinko aranžuotojus ir atlikėjus. Man svarbu vieną kartą išgirsti savo kūrinį taip, kaip aš noriu, o paskui nepykstu, kai iš jų daro, ką nori.

– Ar pedagoginė veikla dar palieka laiko kūrybai?

Kai vadovavau Vilniaus konservatorijai, mano kabineto sienos nuolat virpėjo nuo aplinkui sklindančios muzikos. Grįžęs namo galvodavau, kad muzikos jau man lyg ir per daug. Kai atėjau dirbti su būsimaisiais vadybininkais, pajutau, kad muzikos man labai reikia. Tuomet namuose įsirengiau įrašų studiją. Kūrybai galiu atsiduoti po darbo ir savaitgaliais. Dar manęs nepamiršta dainuojamosios poezijos renginių organizatoriai. Be to, su kolegomis rengiame muzikos vadovėlius pradinėms klasėms: pirmokams jau parengėme, dabar pradedame antrokams.

– Ar savo aukso amžiumi laikote tą periodą, kai jūsų dainos per radiją skambėdavo po kelis kartus per dieną?

Daugelis kažkodėl mano, kad mane geriausiai reprezentuoja daina pagal Algimanto Baltakio žodžius „Laivas“. Šį kūrinį sukurti mane įkvėpė bendramokslis Vakaris Lopas, parodęs savo parašytą romansą. Pamaniau, kodėl ir aš negaliu. Susiradau šį eilėraštį ir sukūriau romansą, kuris ilgai pragulėjo stalčiuje. Jį vėl prisiminiau pradėjęs dirbti Lietuvos radijo įrašų studijoje. Kai lengvosios muzikos orkestro muzikantai eidavo parūkyti, aš pasinaudodavau proga pastudijuoti jų grojamas partitūras. Taip gimė mintis aranžuoti „Laivą“ balsui ir lengvosios muzikos orkestrui. Įrašiau, ir vėl šis įrašas atgulė į fondus.

Tik gerokai vėliau jį kažkas iškapstė ir pradėjo girti, kokia gera daina. Panašiai nutiko ir „Senoms mašinėlėms“. Aš nelaikau, kad mano vizitinė kortelė yra „Laivas“. Vėliau sukūriau kūrinių, labiau atspindinčių mano dvasią. Didelį postūmį man suteikė režisierės Danutės Keturakytės keturių dalių TV filmas „Bendraamžiai“, kuriam sukūriau vėliau išpopuliarėjusias dainas: „Dar ne kartą“, „Pasiilgau tavęs“, „Ar išsaugosi mano meilę“, „O mes skubam“. Iš tikrųjų, tai niekada nebuvau tas, kurio dainas kasdien grodavo. Nesakyčiau, kad išgyvenau tokį laikotarpį, kai jaučiausi žvaigžde kaip kūrėjas.

– Ar nepasijutote nublokštas, kai į muzikos pasaulį įsiveržė nevaržomas jaunimas?

Truputėlį pasijutau. Tačiau tai priimu kaip gyvenimo akibrokštą, o ne kažkieno kaltę. Jokios mafijos čia nėra. Kai dirbau radijuje, mačiau, kad buvo metas, kai visi kalbėjo apie Benjamino Gorbulskio kartą, paskui – Rimvydo Racevičiaus, Teisučio Makačino, Gracijaus Paugos... Galiausiai atėjo ir mano bendraamžių eilė.

Tarsi bilietas į sėkmę būdavo narystė Kompozitorių sąjungoje. Aš buvau pirmasis Lietuvoje į jos narius priimtas už popmuziką. Ant slenksčio atsistojau aš, Jaroslavas Cechanovičius, Tomas Leiburas... Tarp mūsų nebuvo jokios konkurencijos. Staiga įvyksta gorbačiovinis virsmas, įsiveržia būriai jaunimo ir sujaukia nusistovėjusią tvarką. Visi pasidavė jiems pakeliui. Mūsų koncertuose žiūrovų ėmė mažėti, o mes patys jau nebegalėjom suspėti su jaunimu. Buvo keista: lyg ir mūsų era, bet įsiveržė jaunoji karta ir mus tarsi nubloškė.

– Dėl to nebuvo skaudu?

Iš pradžių buvo, bet nepapildžiau gretų tų, kurie keikė tą tvarką. Tai kaina, kurią reikia mokėti už demokratiją. Visi turi teisę reikštis. Kovoti su niekalų antplūdžiu popmuzikoje reikia kitaip. Nustebau, kai atlikti tyrimai patvirtino, kokia svarbi klausytojams yra ekspertų nuomonė.

Suvokiau, jog tam, kad galėtume pagerinti bendrą popmuzikos lygį, turime jai skirti daugiau dėmesio, negalima to palikti savieigai. Šio reiškinio neturėtų pamiršti ir Kultūros ministerija. Per populiariąją muziką galima veikti jaunimą, tik ne bet kaip, o pateikiant profesionalios kokybės kūrinius. Lietuvoje trūksta komunikacinio kanalo, kuriame eiliniai klausytojai išgirstų ekspertų nuomonę, nėra nė vieno aukšto lygio konkurso, kur galėtų susirungti, pastarųjų manymu, geriausi popmuzikos atlikėjai. Šou projektai dažniausiai sukuria tik vienadienes žvaigždutes, kurios važinėja po Lietuvą ir kasdien skamba eteryje. Žmonėms susidaro nuomonė, jog tai yra vertybė.

– Kurios sukurtos dainos motyvai dažniausiai suskamba jūsų atmintyje?

Nėra tokios vienos. Šiuo metu bene labiausiai man įstrigusi pernai vasarą sukurta daina „Su žmonėm, kurie galvoja“. Kai 2003 metais mano gimtasis Panevėžys šventė savo 500 metų jubiliejų, panevėžiečiai manęs paprašė sukurti kūrinį miestui. Taip mane keliai suvedė su poete Elena Mezginaite. Vėliau man padovanojo jos eilėraščių knygą, kurioje radau eilėraštį „Su žmonėm“. Pagal jį sukūriau dainą, kuri mane jaudina. Sakiau, kad sau jau epitafiją pasirašiau. Kai „Ąžuoliukas“ šventė savo 50-metį šį kūrinį paskyriau tiems, kurie išėję, bet mums yra brangūs. Vienas iš tokių buvo choro įkūrėjas ir vadovas Hermanas Perelšteinas, kurį aš vadinu savo dvasinio gyvenimo vadovu.

– Ar kiekviena jūsų daina turi savo istoriją?

Tikrai ne. Yra daina, kurią sukūriau dabartinėje Prezidentūroje, tuometėje Menininkų rūmų Baltojoje salėje. Kitas kūriau, kai kažkas paskambino ir paprašė.

– Ar yra tokia daina, kurią sukūrėte iš meilės dabartinei savo žmonai Nijolei?

Nesu iš tų, kurie mano, kad svarbūs gyvenimo įvykiai turi didelę įtaką ir kūrybai. Tačiau vestuvėms buvau sukūręs valsą – melodiją ir žodžius. Gaila, dabar niekur jo nerandu.

– Emociniai išgyvenimai turi daug įtakos kūrybos procesui?

Meno misija yra veikti klausytojo ar žiūrovo emocijas, o per emocijas – ir protą. Tačiau nebūtinai iš liūdesio gimsta ir tragiška melodija. Mano gyvenime nebuvo taip, kad po emocinių sukrėtimų būčiau kažką sukūręs.

– Ar dar prisimenate pirmąją savo sukurtą dainą?

Pirmosiomis laikau net dvi. Vieną turiu išsaugojęs. Ją sukūriau dar mokykloje, su suolo draugu Sauliumi. Aš grojau fortepijonu, jis buvo „ąžuoliukas“. Dviese susėdom prie fortepijono ir sukūrėm kažką panašaus į lenkiško-prancūziško stiliaus dainelę. Kitas mano kūrinys gimė, kai Kirtimų kultūros namų ansamblyje grojau klavišiniais. Mums reikėjo savo repertuaro: nenorėjome groti senų kompozitorių dainų, o vakarietiškų nebuvo galima. Pagalvojau, kodėl man nepabandžius. Sukūriau dainą, kurios įžangoje panaudojau Johano Sebastiano Bacho kūrinio fragmentą. Tai buvo apie 1969-uosius.

– Nuo vaikystės svajojote tapti muziku?

Svajojau būti jūrininku, milicininku, tolimųjų reisų vairuotoju... Muzikantu – ne. Mano tėtis Vytautas buvo gabus muzikantas, Panevėžyje vadovavo chorams, ansambliams, orkestrams. Jis su manimi elgėsi taip, kaip aš su savo dukromis Lina ir Agne. Jos abi mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, tačiau aš iš jų nesistengiau padaryti muzikančių. Ne dėl to, kad muzikanto duona sunki. Aš maniau, kad muzika niekada negali būti brukama per prievartą. Abi jos pasuko kitais keliais: Lina – anglų kalbos mokytoja, Agnė – vadybininkė. Tėtis iš manęs nedarė muzikanto, gal daugiau mama stengėsi pastūmėti. O į „Ąžuoliuką“ patekau, kai H. Perelšteinas atėjo į klasę ir atsirinko gabius berniukus.

– Buvo metas, kai ir pats dainavote. Ar tai darėte dėl to, kad išgirstumėte savo dainas skambančias taip, kaip pats norėjote?

Jaunam kompozitoriui visada buvo sunku susirasti atlikėją: jiems radijas buvo atviras, o piemenų niekas nenorėjo. Be to, rašiau šiek tiek specifiškai. Pradėjau dainuoti dėl to, kad mano kūriniai negulėtų stalčiuje, norėjosi išgirsti galutinį rezultatą. Iš dainavimo, kaip ir iš kūrybos, nesu didelių pinigų uždirbęs.

– Sakėte, kad dukrų nelenkėte į muziką, tačiau esate turėjęs net savo šeimyninį trio...

Tai buvo savotiškas atsitiktinumas. Kai dukros mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje, vokaliniame ansamblyje dainavo džiazo muziką. Tačiau ansamblis iširo, dukros baigė mokyklą, bet dainuoti labai norėjo. Prašė manęs, kad padėčiau. Iš pradžių ketinau suburti kvartetą, tačiau nepavyko. Pradėjome repetuoti kartu. Pastebėjom, kad mūsų balsai gerai dera. Tada parengėme 1930-1950 metų džiazinių hitų programą ir pradėjome koncertuoti. Tol, kol vyresnėlė neištekėjo. Dar kurį laiką Agnė dainavo viena, gan sėkmingai dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje. Tačiau ir ji ištekėjo, o tada jau dainavimas baigėsi.

– Tad dabar džiaugiatės anūkais?

Turiu jų du – berniuką ir mergaitę.

– Jūsų žmona Nijolė – chemikė. Ar su kitos profesijos žmogumi menininkui poroje sunku?

Ne, sakyčiau, gal net lengviau – didelių nesutarimų nebūna. Nors mano žmona chemikė, tačiau ji nėra atitrūkusi nuo menų. Po studijų ji įsidarbino Paminklų konservavimo institute. Savo rankomis jai teko prisiliesti prie daugelio kultūros paminklų. Žmona man sudarė labai geras sąlygas darbui. Šeimoje mano kūryba visuomet buvo pirmoje vietoje, o visa kita derinama pagal mane. Mūsų bendro gyvenimo metais niekada nebuvo iškilęs skyrybų klausimas.

– Kur prabėgdavo smagiausios jūsų bendro poilsio valandos?

Mano laisvalaikio svajonė yra nuošalus vienkiemis prie ežero, kad ryte galėčiau tiesiai į ežerą pūkštelėti, o žmona mėgsta jūrą, kuri man visai nereikalinga. Kompromisą radome prie savo namo Fabijoniškėse susikūrę jaukią uždarą teritoriją, kur galime išsitiesti ant pievelės, grilį užsikurti. Ne vieną vasarą leidžiame laiką namie, o kai užsinorime kur nors toliau – užsikuriame automobilį ir keliaujame. Mums gerai namie, šilti kraštai mūsų netraukia.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (253)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (6)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Johnsonas ES išsiuntė du vienas kitam prieštaraujančius laiškus dėl „Brexit“ (21)

Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas vėlų šeštadienį parašė laišką, kuriame...

Vaistininkė pateikė 7 grupes vaistų, kurie iš žmogaus organizmo pašalina vitaminus bei mineralus (14)

Svarbiausius žmogaus organizmui vitaminus ir mineralus turime gauti kiekvieną dieną su maistu....

Jautri Lietuvos slaugytojų išpažintis: 600 eurų vertas darbas, fizinis bei psichologinis smurtas (132)

Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena...

Valančiūno klubas atleido tris aukštaūgius (5)

Memfio „Grizzlies“ ekipa artėjant NBA reguliariojo sezono pradžiai praretino priekinės linijos...

Orai: savaitę užbaigsime rekordine šiluma (5)

Sekmadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (394)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (635)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Darjušas Lavrinovičius per trumpą laiką surengė rezultatyvų pasirodymą (3)

Darjušui Lavrinovičiui ir Kšištofui Lavrinovičiui rungtynėse klostėsi skirtingai, o jų...