aA
Ar esate sutikę žmogų, kuris prisistatytų esąs laimingas? Ne apibūdindamas savo laikiną būseną, ne, o tiesiog pristatydamas save kaip žmogų? Laikau rankose vizitinę kortelę, kurioje aiškiai parašyta: Liudas Vasiliauskas. Laimingas. Tad netveriu smalsumu įminti šią mįslę.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Liudas sėdi, delnais apglėbęs puodelį su kvepiančia čiobrelių arbata, ir šiek tiek sutrinka, paklaustas, kaip jį turėčiau pristatyti.

Aš savęs nelaikau nei lektoriumi, nei mokytoju... Labai sunkus filosofinis klausimas. Vakarų filosofai į jį neatsakė. Aš esu... laisvas žmogus. Vizitinėje kortelėje rašau, kad esu Laimingas. Kodėl? Dienas leidžiu darydamas įdomius ir neįprastus daugeliui dalykus, medituodamas, bandydamas juos su savimi ir paskui stengdamasis perteikti žmonėms, kad jiems būtų iš to didžiulė nauda. Tai relaksacijos, kvėpavimo pratimai ir pan. 

Bet kažkoks kelias buvo iki šitos laimingos būsenos? Ar jūs tiesiog jau gimėte laimingas?

Gimiau laimingas ir nelaimingas – paprastoj, doroj, išsilavinusioj šeimoj. Turėjau paprastą vaikystę, buvau neklaužada ir kartais laužiau taisykles. Nebuvau super geras mokinys, tik paskutinėse klasėse nusprendžiau mokytis, tada ir pradėjo sektis. Pasirodo, kad iki tol, nebuvau nusiteikęs mokytis! (juokiasi). Man atrodė, kad aš kariauju su pasauliu, stengdavausi tik prastumti po vieną dieną. Taip prisistūmiau iki Universiteto, paskui iki darbo. Kažkiek padirbęs supratau, kad man tas nepatinka. 

Visada mėgau bendrauti, buvau draugiškas, norėjau dar labiau šitoj srityje pasistūmėti, nes man tas natūraliai patiko. Ir vieną naktį gulėdamas aš ilgai galvojau, ką galėčiau daryti nemokamai, jeigu man nereikėtų pinigų. Sau atsakiau, kad domėčiausi visais šitais dalykais ir sugalvočiau, kaip iš to užsidirbti. Tą naktį labai ryžtingai viską nusprendžiau ir kitą dieną susiradau, kur galėčiau dirbti kitur. Skambinau tiesiai visoms įmonėms ir mane pakvietė.

Truputį padirbęs pajutau, kad mane vėl lygiai taip pat riboja. Tada ryžausi išeiti ir dirbti sau. Toliau tobulinau santykius. Galiausiai supratau, kad vienintelė sąlyga santykiuose ir visur kitur yra ta, kad tu turi būti laimingas. Tai yra pagrindas. Visi galvoja, kad sėkmė ir laimė yra pinigai, šeima ir baigti mokslai...

Aš svajojau susirasti svajonių darbą ir galvojau, kad tai padarys mane laimingu. Galvojau, kad kai aš tai padarysiu, būsiu galutinėje laimės stotelėje, kai sėdi ir jauti, kad tas laimės jausmas – didesnis už pasaulį. Bet tenai to nebuvo. Tada galvojau, kad tai rasiu kažkokiuose daiktuose, paskui – santykiuose. Pradėjau domėtis žmonių santykiais. Bet ir ten to neradau. 

Aš turėjau viską. Kartą važiavau namo nauja puikia mašina, turėjau pilnas kišenes pinigų, galybę draugų, su kuriais bet kada galėjau susitikti. Aš gražus, jaunas, sveikas. Bet sustojau šalikelėje, vos ne galvą daužydamas į vairą – kas yra? Aš įvykdžiau visą savo programą, kurią, kaip sakė, įvykdęs būsiu laimingas. Bet ji visiškai neveikė. Aš nesijaučiau laimingas. Tada supratau, kad visa tai buvo netiesa. 

Parvažiavau namo ir supratau, kad nei draugai, nei šeima, pinigai, automobilis, gražus butas, nei kelionės laimingu nepadarys. Tada prisiekiau sau, kad nebepersekiosiu jokių daiktų ir žmonių, draugų, šlovės. Nebežiūrėsiu toliau savo užmerktų akių, o ieškosiu savo viduje. Tada man atrodė, kad tereikia susikurti teigiamą nuotaiką, dabar gi žinau, kad reikia atsikratyti savo įpročių, galvoti, mąstyti, analizuoti. Tu neprivalai priverstinai mąstyti apie žmones – geri jie ar blogi. Tiesiog matai žmogų ir viskas – jokių daugiau minčių apie jį. 

Už ko tada kabinotės? Juk įvyko lūžis.

Reikėjo kabintis už dvasinių dalykų. Nemėgstu naudoti šio žodžio, nes žmonės jį supranta kaip kunigą su kočėlu prieš nuodėminguosius. Tai labai intymus dalykas kiekvienam žmogui, pats slapčiausias dalykas apskritai. Bet tie dalykai buvo pažinti dirbtinai, jie buvo žinomi tik prote, pojūčiais. Aš nebuvau sau to įrodęs, nežinojau to kaip tikros tiesos. 

Ar turėjote savo Mokytoją, autoritetą?

Aš nusprendžiau ieškoti žmonių, kurie yra akivaizdžiai laimingi. Kai kurie Indijos jogai, žymūs mokytojai visą laiką šypsosi, aš pradėjau klausytis jų. Tai prašviesėję žmonės, jie nebūtinai yra išsilavinę ar atitinka vakarietiškus standartus. Jų neriboja įpročiai, nevaržo dogmos. 

Ar tas Laimingas yra nuolatinė būsena?

Dabar esu tokioje gyvenimo stadijoje, kada tai yra praktiškai taip. Dabar man viskas puiku. Bet aš dar nesu visiškai patenkintas tuo, nes viduje dar yra tiek daug trūkumo jausmo, reikia laiko visam tam dalykui iš savęs išspausti. Išėjimas iš blogio yra per blogį, per jo lavoną. Tau reikia atsigręžti į tas blogas ir geras emocijas, mintis ir atsisveikinti su jomis visomis. Išsivalęs tai, lieki tiesiog laimingas. 

Tai gal pirmiausia mums, norintiems būti laimingais, reikėtų išmokti džiaugtis smulkmenomis?

Jeigu matai pasaulyje kažką blogo, tai tas jausmas yra tavo viduje. Jis yra absoliučiai tavo ir niekieno kito. Jausmai, kad kitas žmogus yra geras ar blogas, irgi yra tavo. Jeigu tu nenori su tuo tvarkytis, tu tuos gerus ar bjaurius jausmus tiesiog turi. Ir tuo atveju, kai kitas žmogus tau yra nekenčiamas, džiaugtis smulkmenomis yra tik trumpas atsitraukimas ir pabėgimas.

Visgi savęs auginimas ir gerų dalykų ieškojimas pakylėja. Tai yra to kelio dalis. Tai pradžia, pirminiai etapai. Žmonėms trūksta informacijos, kaip iš tikrųjų reiktų tvarkytis su savo emocijomis. Net ne informacijos, o žinojimo, kad galima patirti emocinę laisvę. Daugelis tuo tiesiog netiki ir net neįsivaizduoja to. 

O tai kas iš tikrųjų yra laimė?

Laimė? Jeigu taip rimtai pagalvotumėm, prisimintumėme savo gyvenimą ir pabandytume „keliauti“ pojūčiais po tas situacijas, kada buvome laimingi, tai pastebėtume, kad laimė yra meilėje. Bet čia yra vienas labai iš pradžių šokiruojantis dalykas. Laimė meilėje ne tada, kada tave myli, bet tada, kai tu pats myli. Tada viskas žydi gražiom spalvom. 

Aš kalbu ne apie tą meilę žmonėms, nors dalis tos meilės čia irgi yra. Žmogiška tarpusavio meilė yra savanaudiška. Kai priešinga lytis pasirodo neištikima, labai greitai paaiškėja, kiek yra meilės iš tikrųjų. Supyksta, nekenčia, smerkia ir t.t. Tai nėra meilė – daugiau savanaudiškumas, bet meilės paglostymas būna tais gražiais momentais... 

Bet galima save kelti į meilę. Iš tiesų meilė nereikalauja objekto. Tai nebūtinai turi būti žmogus, darbas, namai... Tai gali būti tiesiog meilė ir viskas. Pati iš savęs. 


O nelaimingi žmonės – jie turėtų atstumti ir būti neįdomūs? Nes, anot jūsų, geri santykiai būna tuomet, kai žmogus yra laimingas...

Čia yra liūdna tema. Žmonės nelaimingi būna dėl vienintelio dalyko – savo ego – tai minčių ir emocijų. O tas mintis ir emocijas palaiko įprotis. Jie yra prie to pripratę ir nenori to paleisti. Dėl to padaryti kažkokį žmogų laimingu, jeigu jis pats to nenori, yra neįmanoma. Tik trumpam jį gali pradžiuginti dovana ar kažkokiu siurprizu, bet tik ne suteikti laimės visam gyvenimui, pavyzdžiui, pastatęs jam namą. 

Yra kryptis, tiksliau, vidinis apsivalymas, ir žmogus turi pats jo imtis. O jei nesiima, tai liūdni popieriai...

O ar yra kažkokie bendri dalykai, žingsniai, kažkokia pradžia ir postūmis, kad žmogus taptų laimingas? Kas turi įvykti žmogaus sąmonėje, kad jis imtų norėti būti laimingas? Kaip išeiti iš tos būsenos „O man tas pats“?

Rekomenduočiau turbūt nueiti į bet kokį praktiškai užsiėmimą, pvz., intensyvaus kvėpavimo, jų būna ir nemokamų, kur žmogui yra pripumpuojama daug energijos. Tuose užsiėmimuose yra pasiekiamos viršemocinės ir viršmintinės būsenos, tai, kas yra už jų. Lieka didžiulis įkvėpimas ir neišdildomas įspūdis iš to, kas su juo nutiko. 

Kitas dalykas – žmogaus vidinė būsena yra harmonija. Jei jis eina priešinga kryptimi, kuo toliau eina, tuo skaudžiau gauna ir vieną dieną yra priverstas apsisukti. Arba labai pasiligoja. Vienas iš praktinių patarimų – apsidairyti savo viduje. Kiek yra laisvės mano gyvenime, kiek aš iš tikrųjų esu laimingas, ką aš darau ir ką aš gaunu? Ir kartais žmonės pamato, kad tai jiems tikrai nepatinka. Tada pabunda valia.

Koks procentas Lietuvoje galėtų būti laimingų žmonių?

Seminare Anglijoje teko susipažinti su žmonėmis iš Prancūzijos, JAV, PAR, anglais ir visi jie pasakojo: „Mūsų šalyje žmonės pesimistai, mūsų šalyje žmonės paniurę“. Tad Lietuvos pesimizmo sureikšmint tikrai neverta, nes jo visur aptiksi, jei ieškosi. Žinoma, kad skaičius tokių „tikrai laimingų“ yra mažesnis, nei norėtųsi, bet jų yra. Pažįstu pakankamai daug laimingų žmonių ir manau, kad tie, kurie išties to nori – gauna. 

O kodėl jis mažas? Gal Lietuvoje per mažai saulės? Ne taip auklėjo? Ne ta vieta, kur turėjome gimti. Ar ne tuo laiku...

Pas mus žmonėms nėra duodama net užuomazgos to supratimo, kas yra laimė. Tarkime, mokykloje aš buvau priverstas paragauti alkoholio. Man atrodė, kad tai bus kažkas labai gero ir kieto, nors aš iškart apsivėmiau... Bet man vis tiek sakė: „Gerk, būsi kietas“. 

Jeigu žmonės pabandytų leisti laiką linksmiau be visų tų apsisvaiginimo priemonių, tai jie pamatytų, kad, pavyzdžiui, dainavimas jiems suteikia daug daugiau džiaugsmo negu visas vakaras, geriant alkoholį. Pas mus kultūroje yra neįprasta mokyti bendrų dalykų apie gyvenimą.

Bet pirmiausia vaikams gal įtaką daro šeima? Juk vaikystėje visi vaikai dažniausiai būna linksmi, tik paskui jų veideliai pamažu niaukiasi...

Žmonės iš prigimties turi kažkokius norus, o norai juos daro nelaimingais. Noras lygus trūkumai, jeigu nori – reiškia neturi.

O nieko nenorėti yra gerai?

Ne, tai yra letargo būsena, visiška nežinia ir neišmanymas. Manau, žmonėms trūksta žinių. Pavyzdžiui, žmonės nežino, kad galima būti laimingam be šeimos. Visi galvoja, kad jei nori būti laimingas, būtinai turi turėti šeimą.

Laimės ir meilės kelyje dar svarbų vaidmenį atlieka religija – kalbu apie religijas bendrąja prasme. Ne krikščionybė. Su ja viskas gerai – jeigu nueitumėte į tikruosius bažnytinius susirinkimus, kur susiburia pasišventę krikščionys – jie smagiai dainuoja, šoka, o mūsų bažnytinės apeigos yra labai liūdnos. Mano galva, tai religija yra viena iš tų krypčių, kurią žmonija dabar labai skausmingai praranda.

Kiek įtakos laimės jausmui turi kūryba?

Kūryba ateina iš laimės, iš to vidinio šaltinio. Kuriantys žmonės jaučia, kaip iš jų tiesiog išteka mintys, iš tos laimės būsenos, net galvoti nereikia. Tai viduje jaučiama amžinybė, tarsi tu esi beribis ir bekraštis. Juk visi galvoja, kad gyvens amžinai. Juk nesitiki, kad galime išnykti visiems laikams.

Kūnas nėra garbinamas laimės srityje. Tik dabar jis pas mus yra kultinis. Kūnas turi būti palaikomas sveikas tam, kad dirbtų ir tarnautų tau, o ne tave valdytų.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nesijaučia laimingi, bet norėtų tokie būti?

Palinkėčiau atidžiau žiūrėti į savo vidų. Ten yra tikrai daugiau nei plaučiai ir skrandis. Ten yra visas pasaulis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

10-metės dukters netekę ir į teismų maratoną įsukti tėvai: vienintelis dalykas, kurio norime, – teisingumas (185)

Su Vaidu ir Jurgita Jankauskais susitikome Vaisodžių kaime, į kurį šeima planavo atsikraustyti...

Neeilinė istorija perkant būstą iš brėžinių: po dvejų metų – nei namų, nei pinigų (45)

Daugiau nei dvi dešimtys asmenų 2017 metais nusprendė įsigyti namą ir pervedė tūkstančius...

Palaikydamas Skvernelį Veryga nusiskuto plaukus (68)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga , solidarizuodamasis su premjeru Sauliumi Skverneliu,...

Evakuojami žmonės bei uždaroma gatvė Vilniuje: bus neutralizuojamas 100 kg sprogmuo (18)

Neutralizuojant sprogmenį Vilniuje ketvirtadienio rytą trumpam bus uždaryta Kapsų bei dalis...

Putino mafijos stiliaus pasiūlymas siunčia aiškią žinią Amerikai (64)

Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiūlymas parduoti rusiškas oro gynybos sistemas Saudo...

Saudo Arabijos naftos šokas suvienijo Kiniją su jos konkurentėmis: karo bijo visi vienodai (104)

Jei kas ir gali atitraukti Azijos supervalstybes nuo teritorinių nesantaikų ir ginčų dėl...

Prasčiausią vakarą išgyvenęs Zidane'as jautėsi „prarytas“, Tuchelis juokais grasino žurnalistams

„ Paris Saint-Germain “ aikštėje neturėjo trijų didžiausių savo įžymybių, nepaisant to,...

Prognozuojamos pirmosios šalnos: ką prisiminti turėtų nemalonumų nenorintys vairuotojai (13)

Jau šios savaitės pabaigoje Lietuvoje prognozuojamos pirmosios šalnos. Iššūkių vairuotojams...

Vidinių resursų taurė ištuštinama nepastebimai: kasdienis elgesys rodo, kad laikas pokyčiams (9)

Blogos savijautos ir ligų priežastis gali būti stresas . Kaip stipriai galime pakenkti savo...