aA
Kaip savo likimą matuoja žmonės, kurių gyvenimas padalintas į dvi skirtingas dalis: jaunystė – paženklinta sovietmečio absurdų ir branda, kai reikėjo mokytis prisitaikyti prie naujai atsivėrusių nežabotos laisvės grimasų?
© Leidykla "Alma littera"

„Nuodėmes darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – tiek laisvėje, tiek ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia niekuo dėti,“ – teigia linksmos, pamokančios ir tikrom istorijom grįstos knygos „Nokstančių bananų kvapas“ autorė – žymi televizijos laidų vedėja Dalia Kutraitė.

DELFI pateikia pačios autorės atrinktas citatas iš knygos:

Popierinio komjaunimo aktyvistė

Nežinau, ar dėl sėkmingo apelsinų projekto, ar dėl kitų priežasčių, bet darbų man, jaunai specialistei, netrukus padaugėjo – buvo patikėtos garbingos visuomeninės pareigos, kurių visi kaip įmanydami kratėsi ir džiaugėsi galėdami suversti tą beprasmį darbą žaliems flenciukams (taip tada vadindavo mus, jaunus specialistus). Ir štai aš, nė dorai susivokti nespėjusi, tapau komjaunimo organizacijos sekretore, draugiško teismo sekretore, liaudies teismo pirmininke ir dar daug kuo.

Greitai supratau, kad šiuose darbo baruose svarbiausia – mikliai rašyti protokolus. Tarkim, apie komjaunimo organizaciją:

„Mes, tokie ir tokie komjaunuoliai, proveli susirinkimą ir jame apsvarstėm, nutarėm, pasiekėm...“

Iš tiesų nei mes rinkomės, nei svarstėm, tiesiog surašiau protokolą, nes taip reikėjo. Visi tai žinojo. Didelis vargas buvo tuos popierius tvarkyti: negana kad surašai laužęs iš piršto, dar turi atspausdinti rusiška mašinėle. Fantazijos man netrūko, būdavo, pasižiūriu į lubas ir spausdinu: „Tvarkėm aplinką, surengėm išvyką į Trakus“ ir taip toliau, ir panašiai.

Blogiau buvo su draugiškais teismais, mat būtinai reikėdavo kokį nors žmogų apsvarstyti, papeikti. Reikia tai reikia, rašau: „Apsvarstėm Vanią Bodunovą ir įspėjom, kad jei ir toliau taip gers, bus nubaustas ir iš darbo atleistas.“

Kitame protokole – jau apie kitą alkoholiką ta pati dainelė. Kartais neva pagaudavom dešrą vagiant, irgi neva nuteisdavom. Tie teisiamieji vanios nė nežinodavo, kad yra teisti ir bausti. Štai kokie draugiškieji teismai būdavo. Ne taip, kaip dabar! Liaudies kontrolė irgi ne mažiau „efektyviai“ tikrindavo sukčiavimo ir piktnaudžiavimo atvejus. Perspėti kaltieji kaipmat pasitaisydavo. Dievaži, labai „paveikios“ institucijos buvo. Labai „efektyvus“ auklėjamasis darbas.

Juokai juokais, bet aš, gavusi šiuos įpareigojimus, dvi tris dienas turėdavau skirti nelemtiems protokolams. Be to, reikėdavo ir į tresto susirinkimus vaikščioti, dažniausiai – Liaudies kontrolės komiteto šaukiamus. Atsimenu, ateinu į balkoną, atsisėdu, žiūriu: parteryje visi miega, o tribūnoje kažkas kažką dudena, tai yra skaito iš lapo.

Visi – seniai, tik aš viena jauna. Senam lengviau užmigti, bet ir aš netrukus prisitaikiau prie aplinkos, išmokau miegoti per susirinkimus – ir kartu su vyresniais liaudies kontrolieriais, ir su jaunesniais Komjaunimo komitete. Būdavo, akelėm tik klapt klapt, ir užmiegu. Taip mieguisti, be jokių piktų diskusijų, mes ryžtingai kūrėme šviesų komunizmo rytojų. O ką? Reikėjo atsimiegoti. Gal tame komunizme bus taip linksma, kad net miegoti nesinorės. Tik gyveni sau laimingas, nori – dirbi, nori – nedirbi. Na, nebent maistprekyboj.

Smagiai juokinga buvo ta mano pirmoji darbovietė. Tikra šaraškina kontora su šlakuotu žydu priešaky. Bet man jau darėsi neramu. Negi taip ir sėdėsiu šalia Kyšių upeliuko, net kojų į jį neįmerkusi? Reikėtų kokio nors svarbesnio materialiai atsakingo darbelio. Nenorėjau gyventi iš tarybinės algos, nors ir su maisto priedais.

Kontora, kur buvo mano darbo vieta, neprilygo netgi teatro sandėliukui, kuriame per dienas lėbaudavo Direktorius Pijokas. Dabar dviese su sandėlininku Stiopa sėdėjome medinėj būdelėj prie vartų. Stiopa buvo ypatingas žmogelis: mažiukas, susisukęs, kūdas, su akiniais. Kai žiūri pro akinius – akytės mažos, kai nusiima – didelės, žydiškos. Stiopos snukutis buvo mažas, plaukai vos keli ir tie patys skysti, vilkėdavo džinsiukais ir berankoviais marškinėliais, kuriuos garsusis mados tėvas Vasiljevas vėliau praminė maika alkoholička.

Kadaise Stiopa buvo čempionas – amžinai nenugalimas lengvasvoris imtynininkas! Tokio svorio priešininkų pasitaikydavo retai, tad tekdavo Stiopą be jokių imtynių nugalėtoju skelbti. Teisėjai pažvelgdavo į tą apsiseilėjusį eržiliuką kreivom kojytėm, trypiantį iš noro kautis, ir skelbdavo jo pergalę. O kas jiems belikdavo?

Ką toje savo darbovietėje veikiau, negaliu pasakyti. Gal tą patį – nieko? Arba idi tuda, ne znaju kuda6. Atlyginimas buvo sovietinis tradicinis vidutinis – 120 rublių per mėnesį. Kad visi būtume lygūs ir nepriprastume prie kokių nors buržuazinių išmislų. Jei kas paklausdavo, ar daug uždirbu, atsakydavau: uždirbu daug, bet moka mažai. Bim-bam, bim-bam...

Ukrainiečiai, gruzinai ir kiti pietiečiai atveždavo parduoti į Lietuvą riešutų, mandarinų, arbūzų. Jie gerai žinojo, kaip veikia sistema, juk vienoje valtyje sėdėjom: dalis (tiksliau, dalelė) prekių bus parduota kaip pridera: važtaraščiai, mokesčiai – viskas oficialu ir legalu. Na, o už didžiąją dalį gėrybių pinigėliai plauks tiesiai pardavėjams ir kitiems dielovarams į kišenes.

Popierius (omenyje turiu važtaraščius) tais laikais viską iškęsdavo. Tai ne dabar! Kartais ant to paties popieriuko su užrašu „viena tona“ staiga atsirasdavo užrašas „dvi tonos“, „trys tonos“ ir taip toliau. Atveža penkias tonas, o ant popierėlio užrašyta, kad atkeliavo viena. Dabar tas keturias tonas pavadintume virtualiomis, o anais laikais tai vadinosi bizniukas. Nešantis grynus pinigėlius.

Visi mes – sovietiniai alkoholikai

Dirbdami pas Burijevą visi girtuokliaudavome – ir darbo metu, ir po darbo. Vieniems tai buvo smagus pijokavimas, kitiems tapo labai rimta liga. Man ypač neramu buvo dėl mūsų buhalterio, kurį visi vadinom Sergejevičium. Geras žmogus, bet alkoholikas su solidžiu stažu. Rytą vaikštinėdavo pachmielingas7 ir tarsi juokais kaltindavo mane: Tiažolaja ruka u Elvirki, suprask, sunki ta Elvyros rankelė. Neva negerai vakar pilsčiau, dėl to jam taip bloga.

Juokingiausia, kad aš, kasdien girtaudama su vyrais, išmokau gerti saikingai ir atsakingai, tai yra nepadauginti. Baliavodama su tais pijokėliais sėdėdavau tik prie savo darbo stalo ir mikliai užsiiminėdavau alchemija: iš pradžių degtinę iš savo stikliuko niekam nematant supildavau į gaivųjį gėrimą, kuriuo būdavo užgeriami stipresni gėrimukai, vėliau – į didelį puoduką, kurį apdairiai laikydavau savo darbo stalo stalčiuje. Kitą rytą tos sukauptos atsargos labai praversdavo pachmielo kamuojamiems bendradarbiams. Visada žinojau, kad nevalia atsipalaiduoti, kad niekas kitas už mane rytoj rytą, septintą valandą, į darbą neateis. Kasdien turėjau būti žvali, darbinga, atidi, nes labai didelė atsakomybė gulė ant gležnų moteriškų pečių.

Taigi tas buhalteris Sergejevičius buvo labai geras žmogus, bet gerdavo daug ir toli gražu ne atsakingai. Pasakojo Sibire pripratęs maukti stiklinėmis. Jis dažnai cituodavo Leniną, smagiai jį perfrazuodamas: „Gerti, gerti ir dar kartą gerti!„9 O nuo savęs liūdnai pridurdavo:

– Ir vėl nėra jokios priežasties negerti.

Kartą jam pasakiau:

– Sergejevičiau, jei nori, rasiu tau priežastį. Skaičiau apie naują gydymo metodą – akupunktūrą. Eikim abu pas žinovus priežasties ieškoti. Baikim vieną kartą su tais girtuokliavimais!

Galvojau, kad ir pati mielai norėčiau gyventi sveikiau ir šviesiau. Tie kasdieniai girtavimai jau buvo smarkiai pabodę. Praėjus kelioms dienoms prirėmiau Sergejevičių prie sienos:

– Užregistravau mudu abu pas specialistą. Ir žinok, nuo dabar – nė lašo! Nė lašiuko!

Sutartą dieną, prieš pat vizitą pas išblaivintojus, užeinu pas Sergejevičių į kabinetą ir savo akimis netikiu: sėdi blaivut blaivutėlis, jei taip galima pavadinti žmogų, kurio venomis jau seniai tekėjo ne kraujas, o degtinėlė.

– Nu va, blyn, matai, Elvyrka, visai negėriau, – sako jis man susijaudinęs.

Matau, žmogus net perbalęs, rimtai nusiteikęs pasveikti.

O kiti, apie mūsų ketinimus išgirdę, kad pratrūks juoktis:

– Tik pamanyk, du alkoholikai gydytis eina! Cha cha cha! Du mūsų alkoholikai!

Sergejevičius iš balto raudonas pasidarė, gėda jam. O aš piktai surikau:

– Baikit, po velnių! Į save pažiūrėkit! Visi mes – sovietiniai alkoholikai! Visi! Kurį užrašyti kitai savaitei pas specialistą? O juoksis tas, kas juokiasi paskutinis!

Rojus žemėje: keliauk, valgyk, statyk!

Kaip jau pasakojau, pirmas mano uždirbtas milijonas plėšė kišenę ir smegenis. Kol Aidas dabojo televizorių, aš užsidegiau statybų aistra. Sama sama sama, pati pati pati.

Giminės patarinėjo: „Skirkis su Aidu dabar, kol namo nepasistatei.“ Esą paskui bus sunkiau turtus dalytis. „Ai, Dievas padalys“, – atsakydavau. Mylėjau pinigus, bet niekada nėjau dėl jų iš proto.
Pati viena apžiūrėjau daugybę statomų namų, pati išsirinkau vietą, užsakiau projektą ir net pasirinkau statybų bendrovę, nors tuo metu buvo įprasta statyti nelegaliai, be jokių darbo sutarčių. Aš norėjau gyventi skaidriai.

Kai suderėję su statybininkais sukirtom rankom, daviau komandą pradėti darbus, o mudu su Aidu išsiruošėm į Italiją atšvęsti amžiaus statybų pradžios. Poilsiavome smagiai, nie otkazyvali sebe ni v čiom10, kaip tame anekdote, kai vyras pasakė žmonai, duodamas jai dešimt litukų ir išleisdamas apsipirkti į skuduryną: „Brangioji, pirk viską, ką tik širdis geidžia.“

Po paskutinio badavimo mano pirmojo milijono garbei (kai ieškojau teisingų investicinių sprendimų) buvau gražiai sulieknėjusi. Tačiau besisvečiuodama Italijoje labai greitai grįžau į apvalučių gretas. Visada buvau kaip guminukė – tai išsipučiu, tai subliūkštu. Sveikas mano kūnas greitai ir lanksčiai reaguoja į aplinkos pokyčius. Be to, Italijoje reikėjo viską išbandyti – ir skonius, ir kvapus, ir spalvas. O kaipgi kitaip? „Valgyk, mėgaukis“, – moko mus knygų ir filmų herojai, pasakodami apie tą šalį. Be to, buvome žioplinėjantys naujokai, neseniai ištrūkę iš sovietinio internato, tik bepradedą pažindintis su fantastišku gyvenimu laisvuosiuose Vakaruose. Mums tai buvo nuostabus naujas pasaulis. Kosmosas! Rojus žemėje!

Viskas buvo puiku, išskyrus vieną smulkmeną: kad ir kaip puošdavomės (o gal kaip tik dėl to?), mus vis tiek visur vadino rusais, dėl to jautėmės nevisaverčiai. Kartą Barselonoje užsukome į prabangų restoraną. Laužyta anglų kalba paklausėme padavėjo, ką jis galėtų pasiūlyti iš jūrų gėrybių. Padavėjas nusišypsojo ir taisyklinga rusų kalba džiugiai pasiūlė mums silkės su karštomis bulvėmis. Matyt, kad jaustumės kaip namie. Žmogus mums širdį parodė, o mes pasijutom it musę kandę.

Deja, sovietinį kvapą skleidė viskas: mūsų judesiai, apranga, kalba, žvilgsniai, karštligiškas pinigų skaičiavimas, taupymas arba, atvirkščiai, besaikis išlaidavimas. Daugelio mūsų kulinarinis išprusimas apsiribodavo balta mišraine ir silke. Vis dėlto paragavome ir jūrų gėrybių, nors jos mums atrodė labai nepatrauklios. Visko troškome paskanauti: ir kiaušininio likerio, ir amareto, ir vermuto, ir ledų, ir picos, ir lazanijos, ir paelijos. „Šito noriu, šito nemačiau, o kas čia taip gražiai supakuota?“

Viskas žiba, blizga, masina ir svaigina. Vos tik pamatai, tuoj užsimanai: skanauji, ragauji ir sustot negali. Kartą net nealkoholiniu vynu svaiginomės. Gėrėm gėrėm, kol galva apsisuko. Taip ir nesupratom, kad nealkoholinis. Kita vertus, ir taip nuolat jautėmės apsvaigę nuo užgriuvusios laisvės ir atsivėrusių galimybių keliauti, statytis namus, užsiimti savo verslu, pirkti ir parduoti, ką tik širdis geidžia, visame plačiajame pasaulyje.

Kelionių svaigulys ir prabanga... Kai kam tai tebuvo trumpalaikė puota ir labai skaudžios pagirios. Gerai žinojome, kaip gyvenome prie tarybų valdžios ir kaip gyvename dabar, bet retas kuris įsivaizdavome savo ir savo šalies ateitį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Politologas Girnius: manau, kad Skvernelis nekandidatuos (456)

Politologas Kęstutis Girnius , vertindamas dvejus praėjusius šio Seimo kadencijos metus juokavo,...

Dėl laisvės kovojančio Tibeto ypatumai: du broliai dalijasi viena žmona, o šildosi kūrendami mėšlą (66)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Britanijos vyriausybė pritarė „Brexit“ susitarimo projektui  paskelbė 585 puslapių „Brexit“ sutarties projektą, papildyta 23.22 (79)

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May trečiadienį vakare paskelbė, kad jos...

Orai: ypač šals Rytų Lietuva (4)

Ketvirtadienio dieną šalyje bus dar ganėtinai šilta, tačiau artėjanti žiema apie save mums...

Aistros dėl vaikų paėmimų nerimsta: tėvų forumas reikalauja atšaukti įstatymą (707)

Seime ir toliau narstoma vaiko teisių apsaugos reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija...

„Mirusios“ trenerių draugystės fone Valančiūnas pažvelgė į skaudžiąją NBA realybės pusę (8)

Kyle‘as Lowry ir Jonas Valančiūnas kartu sudėjus praleido net dvylika metų tobulėdami savo...

Cukriniu diabetu suserga ne tik nutukę ir pasyvūs žmonės: Aistė papasakojo, kaip 18 metų gyvena su šia liga (35)

Kas antras pasaulyje diabetu sergančiųjų žmonių nežino, kad turi šią ligą. Lietuvoje...

Kunigas savo parapijiečius šiurpino „Porsche“ automobiliu, kurį traukė įkinkyti mažamečiai vaikai (69)

Maltos Gozo salos kunigas, sukėlęs nemenką skandalą savo sprendimu po parapiją pasivažinėti...

Psichologė išskyrė 7 mąstymo įpročius, kurie nėra teisingi, bet daro įtaką mūsų savijautai (12)

Nepaisant patirčių, amžiaus ar statuso, visus žmones retkarčiais aplanko mintys, kurios ne visada...

Skandalingasis rusų milijonierius už dyką atiduoda Kurtinaičio treniruoto klubo akcijas Rusijoje paskelbtas bankrotas (5)

Skandalingais pareiškimais ir elgesiu pagarsėjęs rusų milijonierius Dmitrijus Gerasimenka...