aA
Taip tvirtina profesinio augimo konsultantė Lina Danienė. Į ją dažnai kreipiasi profesionalios specialistės, kurios, pagimdžiusios vaiką, nebežino, kaip atrasti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo.
Lina Danienė
© DELFI / Karolina Pansevič

Moteriai (pavadinkime ją Edita) viskas gyvenime sekėsi. Baigė studijas, gavo darbą ir netrukus buvo paaukštinta. Lankė įvairius kursus, dalyvavo konferencijose ir plėtė pažinčių ratą. Paskui jai pasiūlė dar įdomesnį darbą ir aukštesnes pareigas. Edita rado puikų partnerį, kuris žavėjosi ja tokia, kokia ji yra. Po dviejų metų pora nusprendė – nori vaikelio. Iki pat gimdymo moteris sukosi darbų sūkuryje. Tačiau kai vaikelis atėjo į pasaulį, jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis… Pirmieji mėnesiai pralėkė kaip sapnas. Pirmieji dantukai ir pirmieji žingsniukai atrodė svarbiausi dalykai. Edita ėmė gyventi pagal griežtą vaiko ritmą. O štai po metų ji staiga suvokė: „Laikas grįžti į darbą, bet…“

Žodį „bet“ konsultantė Lina Danienė iš moterų girdėjo daug kartų: „Pirmojo kūdikio susilaukusi karjeros moteris dažnai pasijunta nepataisomai atsilikusi. Jai atrodo, kad kolegos šviesmečius nulėkė į priekį“. Ką jai daryti?

– Kartą mano buvusi kolegė man atvirai pasakė: „Lina, negaliu patikėti, kad turi tris vaikus. Kai dirbom kartu, atrodė – vaikų neturėsi niekada, nes pasirinkai karjerą“. Iki 27-erių tikrai buvau karjeros moteris. Dirbti ėmiau labai anksti, studijuodama. Dirbau šeštadieniais ir sekmadieniais. Maniau, kad taip ir turi būti, jei noriu kažko pasiekti.

– Kaip supratote, kad vaikų turėti svarbu?

– Kai susituokėme, aštuonerius metus neturėjome vaikų. Tiesiog nenorėjome, sakėme, kad yra kitų prioritetų. O vieną dieną pajutome, kad jau esame pasiruošę trečio žmogaus atėjimui. Po apsisprendimo akimirkos sekė dvejų metų laukimo periodas. Tas laikas padėjo suprasti, kaip mums svarbu turėti vaiką.

Motinystės atostogų išėjau vėlai. Atrodė, kol dar galiu judėti, turiu pabaigti pradėtus darbus. Tuo metu dirbau banke. Atbėgdavau į darbą su dideliu pilvu.

– Kaip gyvenimas pasikeitė, atsiradus vaikeliui?

– Pirmas mėnuo praėjo kaip viena diena. Gerbiu tas moteris, kurios gali savaitei praėjus po gimdymo apsitempti kelnes ir sportuoti, įsimesti kūdikį į vežimuką ir eiti kavos gert. Aš tokia nebuvau. Vaikas, vyras ir aš – tai buvo visas pasaulis.

Galvojau tik apie tai, kaip praeis ši diena. Pirmagimį auginti nėra lengva. Neaišku, nei kaip maudyti, nei kaip maitinti. Mano sūnų kamavo pilvo diegliai. Todėl kelis mėnesius kiekvieną vakarą nerimaudavau, kad jam vėl skaudės pilvą. Būdavo dienų, kai ryte apsigaubusi chalatu išlydėdavau vyrą į darbą. Paskui jis grįždavo, o aš dar su tuo pačiu chalatu…

Dabar net juokinga prisiminti, koks iššūkis man buvo net trumpam palikti vaiką. Prisimenu, atėjo laikas keisti pasą. Buvo sunku išsiruošti į pasų poskyrį, nors vaikelį pasisiūlė prižiūrėti anyta.

Vieną dieną pagavau save sakant: „Norėčiau pabendrauti su kažkuo, kas skaito laikraščius“. Tai buvo lūžis – suvokiau, kad daugiau negaliu būti tik tandeme „aš ir mano kūdikis“.

– Tuomet gal pagalvojote, kad jums reikia pagalbos?

– Ne iškart. Kartą mano vyras pasiūlė: „Gal mums reikėtų valandinės auklės?“ O paskui pakvietė į namus buvusią draugų auklę. O aš taip supykau, kad norėjau ir jį, ir ją išgrūsti pro duris.

„Čia mano vaikas, aš jį auginsiu ir man nereikia pagalbos”, – galvoje buvo tokios mintys. Nebesuvokiau, kad man reikia pailsėti. Net į veidrodį nebežiūrėjau – tik į vaiką. Atrodė: „Kam ta auklė, kur ji mane išleis? Aš juk neturiu, kur eiti“.

Tik vėliau prisiminiau savo svajonę pabaigti vadovų magistrantūrą ISM universitete. Suvokiau, kad į darbą grįžti dar negalėčiau, nes nesu pasiruošusi dirbti visu etatu. Tačiau juk tikrai galiu skirti laiko profesiniam tobulėjimui.

Štai tada supratau, kad auklės tikrai reikia, kitaip negalėsiu eiti į paskaitas, kurios vykdavo kas dvi savaites – penktadieniais ir šeštadieniais. Pasiryžau vienai dienai palikti kūdikį su aukle, o kitą dieną – su vyru. Ir tik tada „pagavau“, kad kūdikis yra ne tik mano, bet mūsų.

– Buvo sunku vaiką palikti net su tėvu?

– Juk aš ištisomis dienomis buvau su vaiku. Dėl to vyras atrodė kaip priedėlis: „Čia mes du, aš ir kūdikis, o štai – tėtis, jis eina į darbą“.

Mano studijų dienos leido Antanui sukurti daug artimesnį ryšį su vaiku: draugauti, maitinti, žaisti. Mano galva, tai labai reikalinga. Vėliau mano šeimoje niekada nebuvo taip, kad man išėjus kur nors su draugėmis, vyras skambintų ir klaustų: „O kur tu košę padėjai?“ Jis viską žinojo ir mokėjo ne blogiau negu aš.

– Vyras tave pasirinko, nes matė kaip įdomią asmenybę. Jam patiko moteris, kuri turi savo svajonių. Ir jis visai nenori pasodinti tavęs prie puodų. Jam pačiam su tokia moterimi būtų neįdomu bendrauti. Palaikanti moteris – tai ta, kuri geba suprasti, kuo gyvena jos vyras. Ir ji pati tuos dalykus turi būti patyrusi – juk negali atpažinti to, ko tu nežinai. Vadinasi, šalia stipraus vyro turi būti tokia pati stipri moteris, kad jie turėtų apie ką kalbėti.

Lina Danienė
Lina Danienė
© DELFI / Karolina Pansevič

– Kaip gyvenimą pakeitė galimybė palikti vaiką auklei?

– Auklė buvo fantastiška ir man kuo toliau, tuo ramiau buvo jai patikėti vaikus. Ji padėjo užauginti visas tris mūsų atžalas. Visi atrado su ja santykį, nors ji nelepindavo. Jos mėgstama frazė buvo: „Vaikams reikia disciplinos, nes tvarka jiems suteikia saugumo jausmą“. Todėl ji labai tvarkingai laikydavosi režimo. Kai grįždavome iš darbo, matydavome, kad vaikai patenkinti. Pati iš auklės išmokau geriau auginti vaikus. Mums, tėvams, kartais norisi ranka numoti į discipliną dėl asmeninio patogumo.

Vėl ėmiau prisiminti savo ankstesnį gyvenimą. Galėjau vaikščioti į paskaitas ir joms ruoštis. Paaiškėjo – jei tinkamai susidėlioju laiką, įmanoma padaryti viską. Juk sakoma, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

– Kaip grįžote į darbą?

– Grįžau, kai vaikui buvo dešimt mėnesių. Pirmą mėnesį sėdėjau darbe ir tylėjau. Tai man nebuvo būdinga, nes nuomonę reikšti mokėjau. Tačiau po motinystės atostogų man visi atrodė protingesni už mane. Maniau, kol aš metus tryniau morkų košytes, jie visi čia tobulėjo.

Po poros darbe praleistų savaičių vienas kolega atsisuko į mane ir paklausė: „Tai darom kaip praėjusiais metais?“ Aš jam sakau: „O kaip buvo pernai? Aš nežinau, buvau motinystės atostogose“. Jis nuoširdžiai nustebo: „Tavęs tikrai nebuvo? Rimtai? Geras, kaip keista, atrodo, kad tik porai savaičių buvai išėjusi“.

Mane tokie jo žodžiai šokiravo. Tada supratau, kokią iliuziją esu susikūrusi ir kad ji atsiranda dėl to, jog pati jaučiuosi nevisavertė.

Prisiekiau sau – jei turėsiu daugiau vaikų (o jau žinojau, kad noriu didelės šeimos), neleisiu sau visiškai atitrūkti nuo profesinio gyvenimo.

– Kaip elgėtės, kai į gyvenimą atėjo kiti vaikai?

– Sužinojusi, kad laukiuosi antrojo vaiko, ėmiau svarstyti, kokia veikla man padės likti profesiniame pasaulyje. Nusprendžiau savanoriauti. Savanorystė suteikia lankstumo. Savanoriaudama nesu „pririšta“, kartu tai yra rimta atsakomybė.

Ėmiau savanoriauti Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Galima sakyti, kad aš taip niekada daugiau ir neišėjau motinystės atostogų. Nuolat kažką veikiau.

Pastebėjau, kad mokydamasi ir dirbdama jaučiu daug didesnį norą pabūti su vaikais. Iš tiesų pabūti.

Vaikams svarbus ne su jais praleisto laiko kiekis, bet kokybė. Jei nuolat būsiu namie, plausiu grindis, gaminsiu valgyti, skalbsiu ir sakysiu: „Netrukdykit, eikit vieni žaisti“, tai nebus laikas, praleistas su šeima. Tačiau labai svarbu nepervargti, nes tada grįžus namo bus noras tik nuo visų atsiribojus pailsėti.

Jei nori būti mama ir kartu likti profesiniame gyvenime, turi daryti tai, kas atrodo prasminga. Taip pat turi rinktis tokią veiklą, kuri leistų dirbti lanksčiai. Tada ir kažką svarbaus padarai, ir gali skirti laiko šeimai.

Mums, šiuolaikiniams žmonėms, labai būdinga viską fragmentuoti. Mes įpratę viską suskirstyti gabaliukais ir tuos gabaliukus tyrinėti – taip, kaip daro mokslininkai. Tačiau gyvenime dalykus reikia jungti tarpusavyje. Esu studijavusi pedagogiką ir vadybą. Darbe man labai padėjo pedagogikos išmanymas. O štai šeimoje padėjo vadyba.

– Gal galite pasidalinti, kaip šeimoje gali padėti vadybos žinios?

– Man buvo svarbu, kad vaikai išmoktų tarpusavyje spręsti problemas, o ne nuolat kreiptųsi į mane. Mes sutarėme su jais, kad pasirūpinti indų švara yra jų atsakomybė. Dabar atėję svečiai stebisi, kai po vakarėlio kuris nors vaikas ima krauti indus į indaplovę. O aš sakau jiems: „Taigi dabar jo eilė indus tvarkyt“. Vaikai pasidaliję šį darbą dienomis. Būna, kad vienam tenka dirbti sunkiai, nes buvo svečių, o kitam tenka tik kelios lėkštės. Natūralu, kad kartais sukyla emocijos. Tačiau džiaugiuosi, kad įsikišti į santykius reikia vis rečiau. Jie vienas kitam primena tarpusavio susitarimą.

Taigi, šeimoje, kaip ir darbe, mokiausi deleguoti užduotis, motyvuoti, skatinti tarpusavio ryšį ir asmeninę atsakomybę.

Galiu sau pasakyti ne: „Noriu karjeros, bet turiu šeimą“, o: „Noriu karjeros ir turiu šeimą“. Kai jungtuką „bet“ pakeičiame jungtuku „ir“, akimirksniu pasikeičia mūsų mąstymas. Atsikratome nuostatos, kad būtina rinktis arba karjerą, arba šeimą. Leidžiame sau turėti abudu. Savo smegenims duodame kitą užduotį. Imame ieškoti būdų, kaip galime viskam atrasti laiko.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.5000

Top naujienos

Jaunos profsąjungos atstovas: mitas, kad darbuotojų išnaudojimas dingo (57)

Darbuotojų išnaudojimas niekur nedingo ir nedings, sako Gegužės 1-osios profesinės sąjungos...

Milijonai kasmet miršta dėl netinkamos mitybos: mokslininkai pirštu duria į vieną produktų grupę (1)

Neseniai atlikto mokslinio tyrimo išvados leidžia teigti, kad nepakankamas vaisių ir daržovių...

Mokslų daktarė įvertino pomidorus: juos valgant būtina laikytis vienos svarbios taisyklės (142)

Pomidorai karaliauja lietuvių šiltnamiuose. Tačiau, ar žinojote, kad pomidorų gimtinė yra Andai...

Karolina Meschino persidažė ir nusikirpo plaukus: gatvėje nebeatpažįsta nei gerbėjai, nei draugai (65)

Socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino jau seniai iš aplinkinių išsiskiria ryškiu...

Kleiza užstoja „be keturių mėnesių NBA čempioną“ Joną: ne Gasolis lėmė Toronto triumfą laida „Iš viršaus“ (45)

Jonas Valančiūnas savo karjerą Toronto „Raptors“ gretose baigė pergale Ouklande prieš...

Orai: paskutinė proga pasidžiaugti šiluma – ateina permainos (16)

Antradienį Lietuvą pasiekė anticiklonas, atslinkęs iš pietvakarių. Po gaivesnio laikotarpio jis...

Kardiologas turi patarimų kovojantiems su aukštu kraujospūdžiu: kai kuriuos produktus turite pamiršti (85)

Jeigu iš savo maisto raciono išbrauktume kelis produktus, o savo kasdienį gyvenimą praturtintume...

Tyrimas rodo, kad mankšta ryte ir vakare kūną veikia visiškai skirtingai (4)

Fizinis aktyvumas gerina fizinę ir protinę sveikatą, tačiau sportą svarbu suderinti ir su savo...

Liaudiški kilimų valymo būdai

Dėmės kilimuose ypač tikėtinos, jei namuose yra vaikų arba gyvūnų augintinių. Jų, aišku,...