Pavadinčiau ją „Rožių puokštė“. Kodėl būtent rožių puokštė? Todėl, kad viskas prasidėjo būtent nuo jos. Na, prasidėjo viskas šiek tiek anksčiau, bet apie viską nuo pradžių.
Tai įvyko daugiau nei prieš metus. Tuo metu buvau išsiskyrusi dviejų mažamečių vaikų mama. Po nesėkmingos santuokos ne kartą buvau užmezgusi romaną, kuris trukdavo daugiausiai keletą mėnesių. Su vienu vyru santykiai truko daug ilgiau - net pusantrų metų. Per tuos metus gyvenau viltimi, kad pagaliau susitvarkysiu savo asmeninį gyvenimą.
Deja, rožinės svajonės dužo, kai vieną dieną jis tiesiog pasakė, kad nebemato mūsų abiejų ateityje kartu. Pasirodo, jis jau kurį laiką mezgė santykius su kita, o kur yra du, trečias nebereikalingas.
Taigi aš tapau ta trečioji. Su dideliu skausmu pergyvenau šių santykių mirtį. Nusprendžiau šiek tiek atsipūsti nuo santykių bei pailsėti. Vasarą daug keliavau viena ir su vaikais, gydžiausi sielos žaizdas. Vis klausiau Dievo, kodėl man taip nesiseka su vyrais. Atrodo, nieko kaip moteriai man netrūko, o savo žmogaus neišeidavo atrasti.
Rudenį pakalbėjau su vienu kolega ir jis pasiūlė prisiregistruoti viename pažinčių puslapyje. Na, po tiek nusivylimų aš jau nieko nebesitikėjau, bet nusprendžiau pabandyti.
Mano nuotraukos ir aprašymas sulaukė nemažai dėmesio, ir vėl prasidėjo pasimatymų maratonas. Deja, deja, po kiekvieno pasimatymo grįždavau tik labiau nusivylusi. Nusprendžiau pabandyti dar mėnesį, ir, jei nieko neįvyks, mesti visą šitą reikalą.
Vieną vakarą aš tiesiog sėdėjau prie savo kompiuterio ir skaičiau dalyvių anketas. Staiga pamačiau vieno vyro nuotrauką, kuri labai patraukė mano dėmesį. Kaip aš jos nemačiau anksčiau? Išdrįsau parašyti jam keletą žodžių. Kitą dieną gavau jo malonų atsakymą, kad jis norėtų su manimi susipažinti.
Pradėjom rašyti vienas kitam laiškus, siųsti nuotraukas, bendrauti per skype. Jis gyveno toli nuo manęs, todėl susitikome tik po trijų savaičių. Tai buvo vyras, kuris žadino mano dėmesį, bendraudama su juo jaučiausi labai gerai. Manyje gimė maža viltis, kad galbūt dabar viskas bus kitaip.
Prisimenu, kaip aš ruošiausi į kelionę. Man reikėjo skristi lėktuvu pas jį, pas vyrą, kurio niekada gyvai nebuvau mačiusi, bet spėjusi nemažai pažinti per mūsų kasdienius ilgus bendravimus. Stovėjau namuose su lagaminu rankoje ir staiga pradėjau verkti ir melstis.
Sakiau: „Dieve, ar tai jis, ar neteks man vėl nusivilti? Na, duok tu man kokį ženklą, kad jis yra Tavo siųstas. Tegul jis pasitinka mane su rožių puokšte, na, puokšte iš 12 rožių, tada aš suprasiu, kad tai jis.“
Staiga atsitokėjau, kokio nesąmoningo dalyko aš prašau, reikėjo rakinti buto duris ir skristi... Prisimenu virpesį širdyje, kai išėjau į atvykimo salę ir ten stovėjo jis, bet... be rožių puokštės.
„Na, o kurgi ta rožių puokštė?“, pagalvojau pati sau. Mes atėjome į mašinų aikštelę ir aš buvau belipanti į jo mašiną, kai staiga... pamačiau puokštę gėlių ant automobilio sėdynės. Jis nusišypsojo ir tarė: „Nedrįsau prie visų įteikti laukiamojoje salėje. Čia tau - 12 rožių puokštė!“
Man net kojas pakirto... sėdėjome mašinoje, kalbėjomės, juokavome. Viskas buvo kitaip nei anksčiau. Tai buvo mano žmogus, savas. Nebuvo nei menkiausios abejonės.
Santykiai rutuliojosi žaibo greičiu. Jis man pasipiršo po trijų mėnesių pažinties, susituokėm dar po dviejų. Sakysit, kvailystė? Ne, tai Dievo numatymas. Esam vedę jau beveik metai laiko ir mylim vienas kitą kasdien vis labiau. Dėkojam Dievui, kad Jis mus suvedė stebuklingu būdu. Aš su vaikais atsikrausčiau pas jį ir esam laiminga, patenkinta šeima.
O kaip su rožių puokšte? Ją susidžiovinom ir pasilikom prisiminimui. Papasakosim šią istoriją savo vaikams, kai paaugs.
Giedrė
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
