Susipažinome internetu prieš penkerius metus. Gyvenome skirtinguose miestuose. Pirmasis susitikimas, nemąstant apie ateitį, įvyko pusiaukelėje. Nuo to laiko pusiaukelę pravažiuodavome į savaitę po kelis kartus.
Po devynių mėnesių, palikusi savo gyvenimą gimtajame mieste, persikėliau pas jį. Atrodė, viskas sekasi neblogai, bet po kelių mėnesių pradėjo viskas byrėti gyvenime, naujo darbo praradimas, santykių krizė. Jaučiausi tokia vieniša dideliame svetimame mieste, be šeimos, be draugų.
Tačiau esu iš tų žmonių, kurie nepasiduoda, negalėjau nuleisti rankų ir grižti į ten, kur viską mečiau neapgalvojusi ir nepasvėrusi pasekmių. Kabinausi į tą svetimą, šaltą miestą, bandžiau iš visų išgalių sulipdyti santykius.
Po poros metų nusprendžiau viską paleisti, tačiau tada lyg ir pradėjo sektis to truputį. Mūsų santykiai, atrodė, kad peraugo į tvirtą ryšį. Pasipiršo. Planavome bendrą gyvenimą, šeimą, bet... žmonės planuoja, o Dievas juokiasi... Tada garsioji „krizė“... Mano angelui teks išvažiuoti į kitą šalį darbo reikalais.
Nutarėme, kad tai truks tik metus. Suplanavome kūdikio pradėjimą, tačiau niekaip nepavyko. Aš taip to norėjau, skaičiavau dienas, planavau, stengėmės abu, bet... žmonės planuoja, o Dievas juokiasi...
Atėjo diena kai likau viena tame svetimame mieste (net per kelerius metus nepripratau prie jo). Gyvenau laukimu... laukiau vakaro, kada galėsime bendrauti internetu, laukiau tos laisvos savaitės, kada galėsime pasimatyti, laukiau, kol praeis tie priverstinio išsiskyrimo metai. Taip prasidėjo antri metai. Planavau mūsų susitikimus, prigalvodavau staigmenų, tuo aš gyvenau... iki tos dienos, kol visai netyčia sužinojau, kad mano angelas priklauso ne tik man...
Sugedus kompiuteriui, išsitraukiau senąjį kompiuterį, kurį jis naudojo kažkada. Įsijungus jį, į ekraną iššoko prijungtas jo skype ir susirašinėjimas, kuris vyko „on line“ su kita moterimi... Taip visai netikėtai sugriuvo mano planuotas ir kurtas gyvenimas...
žmonės planuoja, o Dievas juokiasi...
Po šio įvykio buvo daug kalbų, daug atsiprašinėjimų, daug pažadų. Praėjo šiek tiek laiko, tačiau aš nesugebėjau atleisti... Nutariau galutinai nutraukti mūsų santykius. Dar kurį laiką gyvenau jo bute, o jis kitoje šalyje. Palaikėme šiokį tokį ryšį. Pasidalindavome žiniomis, kaip kuriam sekasi. Kiek žinau, jis vis tikėjosi, kad aš sugebėsiu atleisti ir viskas bus kaip seniau.
Tačiau nesugebėjau nuoširdžiai atleisti. Pasižadėjome, kad būsimą jo jubiliejinį gimtadienį (kur bus beveik po metų) atšvęsime kartu, kaip nors ypatingai, jeigu neturėsime kitų žmonių šalia. Netekusi darbo, apsisprendžiau palikti tą svetimą miestą ir grįžti atgal, ten, kur palikau visą savo gyvenimą.
Vėl pradėjau planuoti savo gyvenimą. Naujas darbas, naujas žmogus šalia, mieli santykiai, kurie po truputį ėjo pirmyn. Jis taip pat kūrėsi savo gyvenimą, turėjo naują žmogų šalia. Bet... vėl tas posakis... žmonės planuoja, o Dievas juokiasi...
Nepavyko sukurti naujų santykių nei man, nei jam. Artėjo gimtadienio diena. Gavusi nupirktus lėktuvo bilietus, pasiėmiau kelias dienas atostogų. Susimetusi keletą daiktų, jau skridau švęsti ypatingo gimtadienio. Tiesiog be planų, be jokių minčių, be jokių pažadų vienas kitam. Ir, patikėkite, tas gimtadienis tikrai buvo ypatingas... visam likusiam gyvenimui. Bet tuoj prie to sugrįšime.
Tas prailgintas savaitgalis praėjo nuostabiai, kelionė po šalį, jūra, prisiminimai, tas kelias dienas laiką leidome dviese. Nepastebimai greitai prabėgo tos kelios dienos ir jau ėjome į mašiną vykti į oro uostą. Pakėliau galvą į juodą, besibaigiančios vasaros, ryškiai žvaigždėtą dangų. Pamačiusi krentančią žvaigždę, sugalvojau norą... norėjau nebebūti vieniša, turėti žmogų šalia, sukurti šeimą.
Ilgoka kelionė į oro uostą, atsisveikinimas be pažadų, be kalbų. Kiekvienas skendome savo mintyse. Skrydis namo, kelios savaitės įprastiniame gyvenime. Tačiau kažkas buvo jau ne taip, kažką ta kelionė pakeitė, vis atrodė, kad kažką palikau, kad kažko trūksta.
Bet stengiausi tą jausmą nukišti kažkur giliai ir mėgautis savo planuojamu gyvenimu. Kol vieną dieną mano savijauta sukėlė įtarimų... tuoj pat paskambinau draugei, sutarėme papietauti. Nieko nelaukusi nusipirkau nėštumo testą. Rodė vieną juostelę. Ta proga užsisakėme po šampano taurę, pakėliau ją sakydama, kad mano planuotas gyvenimas tęsiasi.
Nebuvau pasiruošusi tam, gyvenimas suplanuotas, viskas ėjosi pagal planą, todėl nudžiugau, pamačiusi vieną juostelę. Bet... traukdama iš rankinės piniginę pamačiau tai, kas sukėlė man šoką, visgi pasidarė dvi juostelės... žmonės planuoja, o Dievas juokiasi... tas posakis šį kartą kirto taip smarkiai, kad nebesugebėjau net mąstyti.
Negalėjau savaitę atsigauti, verkiau, naktimis nemiegojau, vis svarsčiau, kaip galėjo būti tokios pasekmės, kaip aš, subrendusi moteris, pasielgiau neatsakingai, kodėl taip nutiko. Gėda prisipažinti, bet tiesa ta, kad beveik iki paskutinio momento svarsčiau, kaip pasielgti, kokį sprendimą priimti. O jis, kaip nujausdamas kažką, vis domėjosi, kaip aš jaučiuosi.
Prasitarus, kad kažkas darosi su manimi, jis net nedvejodamas nusprendė, kad tikriausiai esu nėščia ir tuo apsidžiaugė. Taip sunku kažką nuspręsti dar nebuvo. Ant svarstyklių padėta nekalta gyvybė ir mano gyvenimas (juk esu vieniša, viskas suplanuota, sudėliota, ne taip įsivaizdavau šeimą, kūdikį). Tvirtai žinojau, kad laukiuosi, tačiau jam neišdrįsau tiksliai pasakyti.
Jis džiaugėsi galimu nėštumu, tikino mane, kad taip Dievas nusprendė, kad tas kūdikis - pati nuostabiausia gimtadienio dovana, kokią tik kada nors gali gauti. Prašė, kad neatimčiau to. Grasino, kad niekada neatleis, jeigu aš pasidarysiu ką. O aš vis dar nebuvau apsisprendusi.
Dalyvavau rudens iškyloje, atsisveikinimas su vasara. Vėsią naktį likau sėdėti prie laužo, laikas spaudė priimti galutinį sprendimą. Apimta nevilties, pakėlusi galvą, prašiau dangaus padėti apsispręsti, sakiau sau, jeigu pakelsiu galvą ir pamatysiu krentančią žvaigždę, tai reiškia, šis kūdikis tikrai siųstas dangaus.
Svarstote kas nutiko pakėlus galvą? Taip, krintanti rudeninė žvaigždė padėjo tašką mano apsisprendime. Vėl planavau gyvenimą. Pradėjau tikėti, gal tikrai mes būsime laimingi ir pavyks sukurti šeimą, kokios norėjau. Bet... taip taip, vėl tas posakis...
Žmogus, kuris taip troško to kūdikio, privertė sudrebėti mano gyvenimą dar kartą. Moteris, kurią laikiau viena iš savo draugių, norėjo atimti tai, kas man vėl buvo svarbu ir brangu. Negaliu tiksliai pasakyti, kas įvyko tarp jų, ar aplamai kas įvyko, bet dūmų be ugnies nebūna. O mano taip vos pradėjęs atgimti pasitikėjimas vėl sudužo.
Smūgis žemiau juostos - galima išdavystė tokioje padėtyje, kai aš dėl šio kūdikėlio, dėl mūsų, nusprendžiau atsisakyti savo suplanuoto gyvenimo. Ja galėjau abejoti, tačiau jis, tas, kuris taip norėjo, kad išsaugočiau tą mažąjį angelą, kaip jam kažkas galėjo būti svarbiau už taip trokštamą kūdikį... ar kada atleisiu už vėl sugriautą pasitikėjimą ir suteiktą skausmą, nežinau...
Nebesistengiau gilintis, kas iš tiesų nutiko, nenoriu skaudinti savęs, nenoriu pakenkti savo angeliukui. Todėl atsitiesiau ir einu toliau. Tik šį kartą jau bijau planuoti. Nebenoriu, kad mane lydintis posakis įsikištų į mano gyvenimą vėl. Tiesiog gyvenu mintimis apie mažylį, gyvenu laukimu, kada išvysiu savo mylimą mažąjį angelą, kada galėsiu priglausti prie krūtinės. O jis prašo dar vienos galimybės... tik aš jau bijau patikėti, bijau būti vėl įskaudinta... Gyvenimas, bet tikrai ne planai, parodys, ar tėtis bus su mumis...
I...
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
