aA
Istorija apie tai, kaip negalima „spjauti į šulinį, iš kurio dar gali tekti gerti“. Istorija apie tai, koks vis dėlto gyvenimas yra netikėtas, nenuspėjamas ir įdomus.
© Shutterstock nuotr.

Mano gyvenime niekada nebuvo daug vaikinų, nebuvo labai ilgai besitęsiančių santykių su vaikinais, tačiau pati pirma draugystė paauglio gyvenime, matyt, išlieka ilgai.

Jaunystė, nerūpestingumas, menkas gyvenimo pažinimas – tuo metu viskas atrodė gana paprasta ir aišku, nes man trūko gyvenimiškos patirties, suvokimo apie tai, kas jame vyksta.

17 metų – ne visiems paaugliams tai yra brandos amžius. Su pirmu savo vaikinu draugavau 10 mėnesių, jis buvo metais vyresnis už mane.

Susipažinome per vieną mano draugą, laikui bėgant pradėjome susirašinėti, galiausiai nuėjome į pirmą pasimatymą. Pripažinsiu, vaikinas iš pirmo žvilgsnio tikrai nesužavėjo, tačiau neplanuotai įvyko ir antras pasimatymas, vėliau ir trečias... Net nepajautėme, kaip prisirišome vienas prie kito, mums buvo gera leisti laiką kartu, atrodė, jog vienas kitą puikiai papildome.

Jis buvo tikrai geras, rūpestingas, mielas ir nuoširdus. Tačiau, kaip ir visuose santykiuose, taip ir tarp mūsų laikui bėgant prasidėjo rimti nesutarimai. Ilgiau padraugavus, vaikinas sugalvojo mane uždaryti į aukso narvelį, beprotiškos pavydo scenos, priekaištai, nesiskaitymas su mano draugais, ignoravimas bei negerbimas pradėjo kartotis vis dažniau.

Jis nenorėjo dalintis, tačiau aš juk ir nebuvau daiktas, kad manimi būtų galima dalintis, kiekvienas žmogus turi teisę gyvenimą dėliotis taip, kaip jis nori. Laikui bėgant supratau, kad nenoriu leisti jam gyventi dviejų gyvenimų, norėjau turėti teisę į tai, kas man yra svarbu.

Per tą laiką net nepajaučiau, kaip atitolau nuo visų savo draugų. Man nematant buvo trinamos jų gautos žinutės, telefono vardų knygelėje paslaptingai vis dingdavo vieno ar kito draugo telefono numeris. Visa tai varė iš proto. Kai vaikinui užsimindavau apie skyrybas, nuolat išgyvendavau dramą – jis vis prabildavo apie savižudybę. Viso to tiesiog negalėdavau praleisti pro pirštus, nes jis dirbo policijoje, turėjo ginklą, kuris bet kada, vos tik jam panorėjus, galėjo tapti ginklu, atėmusiu gyvybę tam, kurį branginau...

Vis nusileisdavau jam ir grįždavau, tuo metu nesuprasdama, kad tai buvo tik jo taktika, išlaikyti mane šalia savęs. Vis dėl to nusprendžiau nebekentėti ir viską užbaigti. Mes išsiskyrėme, tačiau dar ilgai jis keldavo pavydo scenas gatvėje, matydamas mane su draugais, nors, aišku, tuo metu jau nebeturėdavo teisės to daryti. Praėjus keliems mėnesiams viskas aprimo, nutolom vienas nuo kito labiau, nei galėjom įsivaizduoti.

Matydavau jį pravažiuojantį mieste, prasilenkdavom parduotuvėse, bet pyktis jau buvo sunaikinęs visą pagarbą tam žmogui, su kuriuo kažkada būdavo taip gera. Kaskart jį pamačius jausdavau šaltį, negalėjau suprasti, kaip jis galėjo ramia sąžine gyventi, matydamas, kaip mane skaudina, savo vaidyba mėgindavęs pakeisti tai, ką galbūt būtų buvę galima pakeisti kitaip, be jokių gąsdinimų.

Ilgainiui tas vaikinas man tapo tiesiog žmogumi, kurį kažkada pažinojau. Bėgo metai, mano gyvenime partneriai vis keitėsi, jo gyvenime taip pat. Tačiau kaip vėliau supratau, nors buvom atskirai, tačiau tuo pačiu jis visada buvo ir šalia. Nors niekada nesidomėjau, kaip jis laikosi, su kuo draugauja, kur dirba ir ką veikia laisvalaikiu, tačiau jis visada viską apie mane žinojo.

Mintyse jis niekada manęs nepaliko. Net nepasakysiu, kiek kartų jis prašė mano atleidimo, kiek kartų atsiprašinėjo ir prašė sugrįžti, tačiau viskas buvo veltui, nenorėjau vėl kristi stačia galva į bedugnę, nes giliai tikėjau, kad žmonės nesikeičia, o jei ir keičiasi, tai ne per metus ar du.

Ilgainiui pradėjau geriau pažinti gyvenimą, mane supančius žmones. Po buvusio savo vaikino turėjau dar kelis skaudžius smūgius meilės fronte ir kiekvienas iš jų atrodė vis sunkesnis. Net nepajutau, kai su buvusiu savo vaikinu vėl pradėjom bendrauti. Kaip jau minėjau, jis visada buvo šalia. Beje, skaudžių smūgių turėjo ir jis, todėl mes puikiai vienas supratom, pradėjom bendrauti iš naujo, tiesiog kaip du žmonės, išgyvenę panašias situacijas.

Aš galėjau jam išsipasakoti, prašydama patarimo iš vyriškos pusės, tuo pačiu jis gaudavo mano patarimus, kaip iš merginos. Dalijomės skausmu ir džiaugsmu. Taip jau viskas susiklostė, kad galiausiai, abu likom vieniši. Bendravimas tęsėsi, tačiau tik draugiškai. Mes susitikdavom, kalbėdavomės, išsipasakodavom vienas kitam ir linksmindavom vienas kitą, jei būdavo liūdna.

Kai pajautė, kad mane vėl prisijaukina, po truputį bendravimas iš jo pusės darėsi labiau panašesnis į norą vėl būti kartu. Laikas nuo laiko jis kėsindavosi mane pabučiuoti, parvežant mane namo negalėdavo paleisti ir laikydavo apkabinęs, kartodavo kaip gailisi dėl to, kas buvo anksčiau, tačiau aš visada išlikdavau šalta. Niekada nemaniau, kad galiu vėl būti su žmogumi, kuris mane įskaudino.

Visa tai tęsėsi dar gerą pusmetį – tas nežinojimas kaip toliau bendrauti. Tačiau, pati netikėdama savimi, nusprendžiau suteikti jam antrą šansą. Pernai prieš Kalėdas mes kartu važiavome į Palangą kelioms dienoms, jis buvo perspėtas, kad ta kelionė bus tik draugiška, kaip išbandymas jam.

Puikiai praleidome laiką, turėjome laiko prisiminti senus laikus, visas klaidas ir visus džiaugsmus. Jis buvo beprotiškai laimingas, bet... jausmai iš mano pusės taip ir nepasikeitė ir jis tai matė. Jam nemelavau ir nieko neslėpiau, nes to neįmanoma paslėpti. Grįžus namo vėl viskas aprimo... Likome draugai, kaip ir iki tol.

Praėjo žiema, pavasaris, o aš vis buvau viena... Man kaip merginai norėjosi šalia turėti žmogų, kuriuo būtų galima pasitikėti, kuriam nebūtų svarbiausias mano drabužių stilius ar tik jo „tūsai“, kuris nepamirštų manęs kad ir kur bebūtų, kuris būtų mielas, švelnus ir nesistengtų manęs pakeisti. Atėjus vasarai su šeima keliavome į Palangą.

Priešpaskutinę dieną pasikviečiau ten ir jį. Niekada nepamiršiu to vakaro, kai sėdint kopose ant jūros kranto gėrėme šampaną ir valgėm šokoladą. Kartu palydėjom saulę. Tuo metu mane apėmė toks jaukumas būnant šalia to žmogaus. Nežinau, ar tai buvo tik silpnumo akimirka, kuri apima tada, kai šitiek laiko neturint normalių santykių trūksta šilumos, ar tai buvo būtent tai, ko man iš tikrųjų reikėjo. Grįžus iš Palangos, sulaukiau jo kvietimo keliauti į Kretą.

Spontaniškai, neplanuotai ir visiškai netikėtai. Buvau sutrikusi. Iš tiesų be galo norėjau keliauti, bet tuo pačiu žinojau, kad tai jau nebe vaikų žaidimas. Kelionė kainuoja milžiniškus pinigus, be to, žaisti jo jausmais aš negalėjau, taigi teko rinktis tik tarp to, suteikti paskutinį šansą mums abiems ar ne.

Puikiai žinojau, kad į tą kelionę jau nebeskrisim tik draugiškai, žinojau, kad sutikdama turiu pamiršti praeitį ir tikėti ateitimi. Ir po savaitės lėktuvo bilietai jau buvo mano rankose. Gavus tėvų palaiminimą prieš kelionę, pirmą kartą gyvenime stovėjau oro uoste, nesuvokdama ką darau, nesuprasdama kaip gyvenimas viską taip sudėlioja. Žinojau tik tiek, kad man prieš akis visos 8 dienos rojaus kampelyje, toli nuo namų, kur gili žydra jūra ir juodas paplūdimio smėlis.

8 dienos su žmogumi, kuriam suteikiau dar vieną progą įrodyti, kad visi gali pasikeisti. Žmogumi, kurį turėjau pažinti iš naujo, tikėdamasi pamatyti jį tokį, kokio man jo trūko. Lėktuvui pradėjus kilti, jis tvirtai suspaudė mano ranką sakydamas: „Labai baisu? Nebijok, mažyte, viskas bus gerai“. Ir nuo tada aš pradėjau juo tikėti. Juk jis net negalėdamas garantuoti sau, kad būsim kartu, paaukojo visą savo laisvą laiką darbe, dirbdamas viršvalandžius, kad galėtų mane nusivežti ten, kur jausčiausi kaip pasakoj, ten, kur visad žinojo, kad man patiks ir aš būsiu laiminga.

Kelionės metu nei sekundę nesuabejojau savo sprendimu, pamačiau tą žmogų kitokį. Žinoma, pasikeičiau ir aš, bet dabar su juo jaučiuosi saugi, mylima, gerbiama, saugoma, manim rūpinasi ir didžiuojasi. Jaučiuosi visavertė, nes jis nesistengia manęs pakeisti, jam esu tobula su visais savo minusais.

Taigi, praėjus 4 metams nuo mūsų išsiskyrimo, dabar mes vėl kartu, vėl skaičiuojam mėnesius iš naujo, net nepajausdami kaip greitai lekia laikas. Tiesiog gyvenam ir džiaugiamės vienas kitu. Per tiek laiko puikiai vienas kitą pažinom, dabar jis man ne tik vaikinas, bet kartu ir geriausias draugas, žinau, kad bet kada galiu juo pasitikėti, žinau, kad niekada neliksiu viena, kai man jo reikės.

Ir vis dėl to supratau, kaip stipriai meilė keičia žmones. Jei ji tikra, net neabejoju, kad ir po 10 metų žmonės nepamiršta vieni kitų. Mano atvejis buvo kiek kitoks, aš tiesiog susižavėjau iš naujo. Netgi daugiau – šįkart įsimylėjau labiau nei pirmą kartą.

J.Ž.

*******************

Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.

******************

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (11)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Gaisras Alytuje: dūmai apima miestą ir naujus kaimus Išskirtinis Cesiulio ir Mažeikos interviu iš gaisravietės. Papildyta 19:55 (435)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...

Ekspertas: Šiaurės Korėja situacijos nebekontroliuoja, gresia badas (78)

Oficialiais duomenimis, Rytų Azijoje siaučiantis kiaulių užkratas praktiškai aplenkė Šiaurės...

Mitybos specialistė Tulčina perspėjo kavos mėgėjus ir įvardijo, ko pati niekada nevalgo (46)

Jei norite būti sveiki, kiekvieną rytą valykite dantis su soda, išgerkite stiklinę šilto vandens...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (603)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Globėjų pasakojimas griebia už širdies: mama neaugina nė vieno vaiko, nors laukiasi jau septinto (81)

„Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime...

Paslaptingoji sala tokia pavojinga, kad oficialiai draudžiama į ją kelti koją (6)

Apie 40 km nuo Brazilijos pakrantės yra sala, į kurią nedrįstų kelti kojos nė vienas brazilas....

Balsavimas dėl „Brexit“ atidėjimo: Johnsonas delsti nenori, ES reikalauja aiškumo Papildyta 18:27

Šeštadienį Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmų deputatai balsavo dėl pataisos,...

Kiek produktų pardavimui bus galima pagaminti savo virtuvėje

Patvirtinti supaprastinti reikalavimai maisto tvarkymo subjektams, maistą gaminantiems mažais...