Populiarina Lietuvos regionus
Anot Valstybinio turizmo departamento (VTD) Vietinio turizmo poskyrio vedėjos Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės, nors apsilankyti kviečiančios įmonės pirmiausia galvoja apie rinkodarą ir įvairiomis pramogomis siekia prisijaukinti savo prekės ženklo vartotojų, VTD tokias privačias iniciatyvas vertina kaip edukacines programas ir puikias pramogas. „Žmonėms smalsu pamatyti, kaip gaminamas šokoladas ar saldainiai, kaip verdamas alus“, – sako I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
VTD atstovė džiaugiasi, kad įvairūs privatūs muziejai, duris lankytojams atverti nusprendusios gamyklos, fabrikai pritraukia turistų ir į kitus Lietuvos regionus, ne tik į sostinę. „Mes labai palaikome visas privačias iniciatyvas – kuo daugiau regione jų atsiranda, tuo geriau. Tai tik suteikia pridėtinę vertę visai savivaldybei, nes kuo daugiau yra ką veikti atvykus į vieną ar kitą savivaldybę, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus ten užtruks ilgiau ir atneš didesnę naudą, paliks daugiau pinigų. Tarkim, jeigu žmogus atvyksta į Šiauliuose esantį Šokolado muziejų, tai jis šiame mieste ir papietauja, dar galbūt užsuka į kitą muziejų, įsigyja vieną kitą suvenyrą – tai naudinga visam miestui. Arba jeigu britas, atvykęs į Lietuvą, nuvažiuoja dar ir į Biržus alaus keliu, galbūt jis dar pamatys Biržų pilį, apžvalgos bokštą ir liks nakvoti – mums tai tik į naudą“, – pasakoja I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Ji primena, kad užsienyje tokių pavyzdžių gausu. „Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra daugybė miestelių, kur stovi šampano gamyklos. Daugybė žmonių atvyksta pažiūrėti, kaip tas šampanas gaminamas. Jie apsistoja viešbučiuose, vakarieniauja, ir iš tokių apgyvendinimo paslaugų, restoranų verslo gyvena vietos gyventojai, – pasakoja I. Trakimaitė-Šeškuvienė. – Mes norime, kad ir Lietuvoje taip būtų. Kuo daugiau regione yra tokių turizmo paslaugų tiekėjų, įvairių pramogų, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus čia liks ilgiau. Gal atvykęs į Utenos alaus daryklą, jis nuvažiuos į kitą muziejų, paragaus kokios nors ten verdamos žuvienės, paplaukios kokiu nors vandens transportu ir nuspręs negrįžti į Vilnių ir likti nakvoti Utenoje.“
Svarbu ir tai, kad tokios pramogos pritraukia turistų ir ne sezono metu, kai žmogus nenori leisti laiko gamtoje. „Mūsų regionai labai skundžiasi, kad stipriai išgyvena sezoniškumą, tad apsilankymas alaus darykloje ar šokolado fabrike leidžia gauti pajamų ir ne sezono metu. Be to, dauguma privačių iniciatyvų yra šiek tiek lankstesnės, labiau prisitaiko prie žmonių įpročių – neretai ilgiau dirba darbo dienomis ir savaitgaliais, nes jie gyvena iš už bilietus gaunamų pinigų.
Tenka išgirsti skundų, kad vasarą įprasti muziejai užsidaro per anksti, žmonės ne visada spėja juos aplankyti po darbo. – sako I. Trakimaitė-Šeškuvienė. – Vis dėlto reikia pasakyti, kad Lietuva dabar yra kaip niekada prisitaikiusi prie keliautojų, o vietinis turizmas, t. y. Lietuvos gyventojų kelionės po Lietuvą, kiekvienais metais labai sparčiai auga, pavyzdžiui, 2015 m. jis augo daugiau nei 10 proc., 2014 m. – daugiau negu 8 proc., šiemet taip pat tikimės panašaus augimo.“
Žmonėms reikia potyrių
Anot pašnekovės, turistai vis dažniau ieško tokių pramogų, kuriose galėtų dalyvauti ir patys. „Žmonės jau nori visai ko kito, ko jiems reikėdavo prieš 20 metų. Turistai ieško ne tik tokių muziejų, kuriuose žiūri į eksponatus ir skaitai, kas parašyta, jie nori tuos eksponatus paliesti, pauostyti, jiems įdomu dalyvauti procese“, – teigia I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Prie tokių žmonių poreikių stengiasi prisiderinti ir kai kurie Lietuvos muziejai – jie persitvarko, tampa interaktyvūs. „Kaip vieną geriausių naujos kartos muziejų galima paminėti naująjį Valstybės pažinimo centrą, įsikūrusį prie Prezidentūros. Tik įėjęs į muziejų gauni planšetinį kompiuterį ir su juo eini per visą muziejų nuskaitydamas kodus ir taip susipažindamas su eksponatais. Tai ypač patinka vaikams ir moksleiviams, nes jie jau gyvena visiškai kitame pasaulyje, įvairios išmaniosios technologijos jau yra jų gyvenimas, ir šis muziejus yra orientuotas į tą naują kartą.
Beje, Vilniuje dabar yra 15 kalbančių skulptūrų, prie kurių priėjęs gali su savo telefonu nuskenuoti kodus, ir tuomet skulptūros prabyla. Užupio angelas kreipiasi į vaikus, o Terasas Ševčenka kalba ukrainietiškai“, – pasakoja VTD atstovė.
Vilioja degustacijos
Tarp potyrių ištroškusių turistų pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo įvairios gastronominės kelionės, kur žmogus gali ir pats gaminti, kepti, maišyti šokoladą, lipdyti saldainius ir t.t. Neatsiejama tokių pramogų dalis – degustacijos.
„Visoje Europoje tai yra labai populiaru. Žmonės važiuoja po ūkius, po vynuogynus, žiūri, kaip gaminamas vynas, kaip tos vynuogės trypiamos kojomis.
Praėjusiais metais man pačiai teko keliauti po Normandiją sidro keliu: važiuoji po įvairius miestelius, kur įsikūrusios sidro gamyklos, gaminančios kalvadosą ir sidrą. Vienos gamyklos yra labai senos, ten supažindinama su senoviniais sidro gaminimo būdais, kitos yra labai modernios. Keliaudamas sidro keliu per dieną aplankai tris–keturias tokias gamyklas, pasižiūri visą procesą, kaip surenkami obuoliai, kaip jie vėliau apdirbami, kaip laikomi, turistai nuvedami į rūsius, kur kalvadosas laikomas po 20–30 metų. Šis maršrutas labai reklamuojamas ir pritraukia daugybę turistų“, – pasakoja I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad dabar savo degustacijas siūlo ir beveik visos Lietuvos alaus daryklos. „Žinoma, tai yra pramoga, dar vienas edukacinis procesas – žmonės vieno ar kito gėrimo paragauja labai minimaliai. Stakliškėse rengiamos midaus degustacijos, savo gamyklos duris atvėrusi ir „Alita“, Anykščiuose galima susipažinti su vaisių vyno gaminimo procesu – tai ypač didelį įspūdį daro užsieniečiams. Ten degustuoti vyną galima ir važiuojant siauruku.
Labai įdomus pieno kelias, kuris driekiasi per keturias savivaldybes: Rietavą, Kupiškį, Telšius, Plungę. Važiuoji per ūkius ir žiūri, kaip gaminamas sūris. Gali išsimaudyti pieno vonioje, pamatai, kaip auginamos karvės ar ožkos, kurios duoda pieno, kaip pats pienas paimamas, iš jo padaromas sūris. Keliaudamas duonos keliu susipažįsti su visu procesu nuo grūdo iki duonos kepalo. Tai labai įdomu vaikams – skaitydami ar girdėdami apie tai, kaip atsiranda duona, jie niekada to nesuvoks taip, kaip pamatę savo akimis.
Lygiai taip pat ir su šokoladu – kai vaikas pamato, kaip tas saldainis atsiranda, galbūt dar ir pats jį pagamina, tai visiškai kitoks efektas, – pasakoja I. Trakimaitė-Šeškuvienė. – Su vaikais lankėmės Kretingoje veikiančioje Dvaro saldaininės edukacijoje. Tokia saldaininė Kretingoje veikė prieš karą, ji priklausė grafų Tiškevičių šeimai ir joje buvo gaminami saldainiai, o dabar turistai gali išmokti senovinio saldainių gaminimo būdo. Mano vaikai patys tuos saldainius gamino, suko, movė ant pagaliukų, vyniojo. Puikiai praleidome laiką, susipažinome su istorija ir, nors praėjo jau mėnuo, vaikai tik apie tuos saldainius ir kalba. Tokios pramogos sulaukia vis daugiau ir daugiau turistų. Panašias edukacines programas mielai renkasi šeimos, atvažiuoja įmonių darbuotojai.“
Alkoholinių gėrimų muziejus
AB „Stumbro“ Korporatyvinių reikalų grupės vadovė Vaida Budrienė pasakoja, kad privatus „Stumbro“ muziejus Kaune buvo įkurtas alkoholinių gėrimų gamyklos šimto metų jubiliejaus proga. Ji atskleidžia, kad nors tokia pramoga atsieina nepigiai, tačiau įmonėms naudinga. „Tai yra patyriminė rinkodara. Jei anksčiau ką gamintojas pagamindavo, tą vartotojas priimdavo, džiaugdavosi nauja preke ir ją pirkdavo, tai dabar tas pirkimo kelias yra labai pasikeitę.
Dabar labai svarbios žmonių rekomendacijos, draugų potyriai naudojant tą prekę ar produktą, pasakojimai, istorijos, ypač tai pasidarė svarbu atsiradus socialiniams tinklams. Todėl įmonės ilgainiui pradėjo investuoti į savo privačius muziejus ir vadinamąją patyriminę rinkodarą, kai vartotojas gali pamatyti visą procesą, kaip yra sukuriama prekė, jam pasakojama prekės legenda, atsiradimo istorija, – sako V. Budrienė. – Tai yra be galo brangu, mums įkurti savo muziejų kainavo apie pusę milijono litų, be to, jį nuolat reikia išlaikyti, nes tai nėra pagrindinė įmonės veikla, o muziejus yra kaip papildoma rinkodaros priemonė.“
„Mūsų muziejuje surinkta visa 100 metų istorijos medžiaga, ją surinkti mums padėjo istorikas Vytautas Jogila, turime labai daug eksponatų. Kita dalis yra ekskursija po visą gamyklą – ryžomės visiškai atverti gamyklą lankytojams, tad jie gali viską pamatyti savo akimis – kaip vyksta degtinės filtracija, kaip gaminamos trauktinės, mirkomi antpilai, kaip gėrimai pilstomi ir t.t. Kadangi nieko neslepiame, tai padeda paneigti kai kuriuos mitus, tarkim, kad gaminant gėrimus į juos įpilama kažko ne to, ko reikia, ir pan.“, – pasakoja V. Budrienė.
Žinoma, ši edukacinė programa skirta tik asmenims nuo 18 m. Pašnekovė sako, kad pasižvalgyti po gamyklą ir muziejų atvyksta įvairių įmonių darbuotojai, giminių ar draugų kompanijos, žmonės taip švenčia gimtadienius. „Mūsų muziejus yra kaip papildomas traukos objektas Kaune. Dirbame ir su turizmo agentūromis, didelė dalis atvykstančių svečių yra užsieniečiai. Juk ir pasaulyje tokios edukacinės programos populiarios – labai garsus „Guinness“ muziejus, Airijoje ir Škotijoje yra viskių muziejų“, – teigia ji.
Pavaikščioję po muziejų ir susipažinę su gėrimų gamybos procesais lankytojai gali dalyvauti degustacijose. „Degustacijas veda mūsų vyriausioji ekspertė, buvusi gamybos vadovė, ji gamykloje dirba jau apie 40 metų, todėl yra pati prisilietusi prie tos istorijos, – atskleidžia įmonės atstovė. – Panašią veiklą vykdome ir Anykščiuose, ten muziejaus kol kas neturime, kviečiame susipažinti su lietuvišku vynu, kuris vienintelis toks – uogų ir vaisių – vynas Lietuvoje.“
Alaus turas aludarių krašte
Nuo seno aludarystės meistriškumu garsėjantis Biržų kraštas kviečia leistis alaus keliu. Tokią pažintinę pramogą siūlo ir viena seniausių, dar nuo XVII a., Lietuvoje veikianti „Biržų alaus“ darykla.
„Kaip aš juokauju, alaus kelias prasideda vos įvažiavus į Biržų miestą. Kiekvienas pagal savo norus ir galimybes renkasi, ar nori aplankyti visas daryklas, ar tik kelias. Tikrai nemažai žmonių nori aplankyti būtent mūsų gamyklą. Ji įkurta dar 1686 m., tad manau, kad Lietuvoje daugiau niekur nepamatysi to, ką turime mes“, – teigia gamybos meistrė Astra Normantienė.
Anot jos, šiuo turu siekiama, kad žmonės, ir ne tik lietuviai, sužinotų, kad Lietuva yra aludarių kraštas, o ypač tuo garsėja senas aludarių tradicijas išlaikę Biržai. „Šiomis ekskursijomis nesiekiame tiesiog parduoti daugiau alaus, tačiau tai išties prisideda prie didesnio jo pardavimo. Sužinoję istoriją, pamatę, kaip alus gaminamas, padegustavę, žmonės galbūt pradeda šį gėrimą labiau vertinti. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad šio kelio tikslas yra ne nugirdyti liaudį, o supažindinti su alaus kultūra, su tradicijomis ir papročiais, mes visada sakome, kad alų, kaip ir kitą alkoholį, vartoti reikia saikingai“, – pasakoja A. Normantienė.
Daryklos atstovė sako, kad vieniems lankytojams didžiausią įspūdį daro seni, nuo XVIII a. pab. likę brandinimo rūsiai, kitiems įdomios naujos fermentacijos talpos, kurios talpina net 67 t alaus. „Paslapčių atskleisti nebijome – visi žino, kaip nuo seno gaminamas alus, o mes laikomės senų tradicijų ir nelabai ką keičiame. Pagrindinės alaus žaliavos – vanduo, salyklas, apyniai, mielės – be jų alus neišeis. Žinoma, pridedame ir naujų priedų, taip pageriname skonius, aromatus, kad alaus rūšys būtų skirtingos, kiekviena jų turi savo alaus receptūrą ir technologiją“, – pasakoja gamybos meistrė.
Po ekskursijos po gamyklą lankytojai kviečiami į dar Tiškevičiaus laikais atstatytą degustacijos salę akmeninėmis sienomis. „Paprastai degustuojamos 5–6 alaus rūšys, patiekiame ir užkandėlių, visa programa užtrunka apie pusantros valandos“, – sako A. Normantienė.
Sudomins smaližius
Smaližiams turėtų patikti Druskininkuose ir Ignalinoje vykdomos „Romnesos“ edukacinės programos, kuriose galima pamatyti, kaip kepamas šakotis. Pernai Druskininkuose duris atvėrė ir unikalus Šakočių muziejus. Čia esančio komplekso padalinio vadovė Ieva Sobolienė džiaugiasi, kad vasarą šis muziejus sulaukia labai daug poilsiautojų.
„Mintis atverti muziejų kilo sulaukus didelio mūsų rengiamų edukacinių programų susidomėjimo.
Žmonės gali pamatyti, kaip atviroje liepsnoje kepame šakočius, patys gali pabandyti pilti tešlą. Programos metu pasakojame apie gamybos procesą, rodome filmuką, žinoma, pavaišiname šakočiu, o prie jo pasiūlome kavos ar arbatos“, – pasakoja I. Sobolienė.
Druskininkuose esančiame muziejuje stovi šakotis-rekordininkas, kuris buvo įtrauktas į „Guinnesso“ rekordų knygą – jo aukštis siekia net 3 m 72 cm, o sveria šis gardumynas, kurio valgyti, žinoma, niekas neketina, beveik 86 kg. Taip pat muziejuje galima išvysti kitų šalių analogų – Vokietijos, Lenkijos, Japonijos, Švedijos, Norvegijos šakočių, čia gausu įvairių senų rakandų, yra elektrinių kepimo mašinėlių, mobili kepimo krosnis, su kuria šakočių gamintojai važinėja po visą Lietuvą ir, jei turi užsakymą, šakočius kepa vietoje.
„Mes siekiame populiarinti tautinį paveldą, norime, kad žmonės sužinotų apie šakočius, pamatytų, kaip jie gaminami. Šakočių muziejus yra kaip papildomas traukos centras, kviečiantis atvykti į mūsų Druskininkų kompleksą, kur yra ir restoranas, sodyba su įvairiomis paslaugomis“, – kviečia įmonės atstovė.
Šokolado rojus
Šiaulių saldainių fabriko „Rūta“ įkurtas Šokolado muziejus taip pat traukia saldumynų mėgėjus. Toje vietoje, kur šiuo metu yra įrengtas muziejus, kadaise veikė saldainių gamybos cechai.
Kaip pasakoja fabriko atstovai, idėja atidaryti muziejų sklandė jau senokai, o nusprendus imtis šio sumanymo, prasidėjo paramos paieška, paraiškų teikimas, projektavimo darbai.
Muziejus gausiai lankomas turistų. Vasaros metu į muziejų dažniau atvyksta turistai, keliaujantys po Lietuvą, ir šeimos su vaikais, o mokslo metų laikotarpiu jį intensyviai lanko moksleiviai ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninės Latvijos. Fabriko atstovai sako, kad kartais užsienio šalių turistai, besisvečiuodami kaimyninėje Rygoje, į Lietuvą atvyksta tik aplankyti Šokolado muziejaus.
Čia galima sužinoti šokolado istoriją, koks jis buvo prieš 4000 metų, kaip kito ir koks yra dabar. Taip pat yra pristatoma ilgiausiai Lietuvoje veikiančio saldainių fabriko „Rūta“ istorija.
„Kaip pastebėjome, lankytojai, apsilankę mūsų muziejuje, iš jo išeina praturtinę savo žinias bendros šokolado kultūros vartojimo prasme, sužino daug įdomių, naujų dalykų apie šokoladą, apie pinigus, augančius ant medžių, t. y. kakavos pupeles, ir ką būdavo galima įsigyti, pavyzdžiui, už 30 šių pupelių. Susipažįsta su senoviniais šokolado receptais, praturtintais įvairiais neįprastais ingredientais – pavyzdžiui, juodaisiais pipirais, aštriąja paprika ar jazminų žiedais. Taip pat demonstruojame 1000 metų senumo majų šokolado puodelį, iš kurio šios genties aukštuomenė mėgaudavosi šokolado gėrimu. O kadaise netgi buvo specialūs puodeliai šokoladui gerti, skirti tik vyrams su dideliais ūsais“, – pasakoja įmonės atstovai.
Anot jų, dažnai lankytojai klaidingai mano, kad šokoladas yra gaminamas iš kavos pupelių, tad maloniai nustemba sužinoję ir pamatę, kad kavos ir kakavos pupelės atrodo visiškai skirtingai. Taip pat neretą šokiruoja faktas, kad šokoladas didžiąją savo gyvavimo laikotarpio dalį buvo aštrus ir kartus gėrimas, o ne saldus valgis.
Muziejaus šokolado meistrė demonstruoja, kaip rankomis gaminami šokoladiniai saldainiai, po to lankytojai turi galimybę patys tapti šokolado meistrais ir išbandyti savo jėgas bei fantaziją gamindami ir skanaudami saldainius. Degustacinėje programoje lankytojai ragauja senovės actekų ir XVIII a. Europos aukštuomenės šokolado gėrimų, mokosi atskirti glaistą nuo šokolado, degustuoti gurmanišką rūšinį šokoladą ir įvertinti jo savybes.
Tame pačiame pastate įsikūrusioje parduotuvėje lankytojai gali įsigyti saldžių lauktuvių, o kavinėje papietauti ar atrasti naujų šokolado skonio potyrių – paragauti išskirtinių desertų.
Pramogos sostinėje
VšĮ „GO Vilnius“ projektų vadovė Zita Bukina pasakoja, kad sostinėje taip pat labai populiarios gastronominės ekskursijos – miestiečiai ir atvykstantys svečiai jau pamėgę „Džiugo namuose“, AJ šokoladinėje rengiamas degustacijas, veikia kelios kulinarijos studijos, kurios taip pat siūlo panašias programas ir pristato lietuvišką ar kitos šalies virtuves.
Neseniai Vilniuje duris atvėrė Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. „Muziejus persikėlė iš buvusių patalpų „Ida Basar“ restorane ir dabar lankytojai gali pamatyti kur kas daugiau eksponatų, kurie išdėlioti jaukioje Senamiesčio erdvėje. Muziejus privatus, galima užsisakyti ekskursijas“, – sako Z. Bukina.
Įmonės atstovė atkreipia dėmesį, kad Vilniuje yra ir daugiau su patyrimine rinkodara susijusių pramogų, pavyzdžiui, pasivažinėjimas riedžiais, pasiplaukiojimas laivu ar baidarėmis. Beje, pasivažinėjimas riedžiais arba dviračiais taip pat įmanomas su gidu, kuris pristato Vilniaus lankytinas vietas.
Vis neblėsta jau keletą metų rengiamų ekskursijų, kurios remiasi Kristinos Sabaliauskaitės romanais „Silva Rerum“, populiarumas. „Šios ekskursijos rengiamos bendradarbiaujant su knygos autore. Ekskursijos dalyvis perka bilietą, todėl galima sakyti, kad ekskursija rengiama komerciniais pagrindais. Pati ekskursija atsirado prabėgus kiek laiko po romano pakilimo į perkamiausių knygų. Pasitaiko atvejų, kad ekskursijoje dalyvauja žmogus, dar neperskaitęs knygos, bet tokių vienetai. Didžioji dauguma ateina į ekskursiją, nes romanas paliko gilų įspūdį ir nori pamatyti savo akimis tas vietas, kuriose vyko veiksmas“, – pasakoja Z. Bukina.
Anot jos, Vilniuje atsiranda vis daugiau pramogų ir galimybių pažinti vietovę, kultūrą, maistą. Turistams patinka gatvės mugės, šventės („Open kitchen“, Sostinės dienos, Kaziuko mugė ir pan.), sporto renginiai (velomaratonas ir pan.).
